History of the Grand Duchy of Lithuania

Одеса, розташована на узбережжі Чорного моря, завжди була важливим морським і торговим центром. З розвитком міста зростала і потреба у впорядкуванні правових аспектів, пов’язаних з морською діяльністю. Морське право стало невід’ємною частиною правової системи Одеси, відіграючи ключову роль у регулюванні морських перевезень, діяльності портів і охорони морського середовища. У цій статті ми розглянемо історію розвитку морського права в Одесі та сучасні виклики, з якими стикається ця галузь. Включимо також коментарі відомого юриста Романа Терещенка.

H. Bierastavy, Rytuał a przywileje dla stanów i grup terytorialnych w Wielkim Księstwie Litewskim od połowy XV do połowy XVI wieku, „Czasopismo Prawno-Historyczne” 2024, nr 1, s. 7–36.

Land and regional charters were diplomas used in the Grand Duchy of Lithuania (mainly in the second half of the 15th century and in the first half of the 16th century) by means of which rights were granted to the residents of the Grand Duchy of Lithuania and its regions. The paper examines the ritualistic features of such diplomas, i.e. the narrative concerning the role of charters in the ritual and the rituals associated with the granting of a diploma. The narrative concerning the granting ofregional charters as a result of supposed collective requests from the local population is characterized in the article as well as the narrative created by the grand-ducal chancellery concerning land grants. The rituals associated with these acts and their impact on the identity of the population are also examined.

Skutki czysto techniczne sprawiły, że nie uwzględniłem dane o artykule dra Wołodymyra Poliszczuka z połowy 2024 roku (wiadomość o monografii dotarła w maju, tj. kiedy ruszyła korekta, a 11 czerwca otrzymałem sam artykuł, kiedy mój tekst już był procedowany w trakcie korekty) / I had a strictly technical reasons why I did not mentioned the mid-2024 article by Dr. Volodymyr Polishchuk (I had the news about the book with Polishchuk’s paper only from the May, i.e. when the proofreading began, then I received the paper itself on June 11 when my text was already being processed).

Constantine II, King of Kartli, sent an embassy to Queen Isabella of Castile and Pope Alexander VI in 1495 in the hope of concluding an anti-Ottoman alliance. On the way back, the ambassadors visited the Grand Duchy of Lithuania, where two letters from King Constantine II were translated. One of them, addressed to Pope Alexander VI, has so far remained unknown. The discovery of this letter, and the study and edition of its text, which are the subject of this paper, allow us to fill in the gaps in information about the Georgian embassy and to understand more accurately the interests and aspirations of European sovereigns, including far beyond the borders of Georgia and the Vatican.

W artykule przedstawiono zarys biografi i biskupa smoleńskiego Bogusława Korwina Gosiewskiego (1669-1744). Autor zwrócił szczególną uwagę na jego porywczy, wręcz awanturniczy charakter, złożone relacje rodzinne, stosunkowo wysokie ambicje polityczne, a także zaangażowanie religijne oraz mało znane zasługi dla dobroczynności. Podjął również próbę sprostowania występującej w wielu opracowaniach błędnej informacji, wskazującej, że był on synem hetmana Wincentego Korwina Gosiewskiego i Magdaleny z Konopackich.

В статье анализируется преемственность в подходах
Ю. С. Степанова и С. Г. Проскурина к концептуализированной области с концепцией Н. В. Феоктистовой о семантической структуре отвлеченного древнего имени. Рассматривается микросистема слов «скот – имущество» в аспекте концептуализации «движимого и недвижимого имущества». Оказывается, что инновационной концептуализации «движимого − недвижимого
имущества» предшествует сложная слоевая структура, включающая в своей основе отношения «одушевленный – неодушевленный». Как показал Э. Бенвенист, изначально имущество делилось на имущество «на ногах» и то, что «лежит». В работе Н. В. Феоктистовой отмечается дихотомия «на ногах» − «живое», противопоставленное «лежащему» − «мертвому». Таким образом, обнаруженные слои свидетельствуют, что ряд старшего футарка опирался на инновационную последовательность и маскировал древние слои
собственности. В концептуализированной области происходит слияние абстрактного значения feoh «богатство» и конкретных единиц исчисления стоимости и богатства в виде «скота», «денег», «ценностей». Индоевропейская идея богатства и собственности связана с оппозицией «одушевленный»− неодушевленный».

ANGELS AND DEVILS IN THE TRADITIONAL LITHUANIAN WORLDVIEW: AFFINITIES AND OPPOSITIONS
In the article, I examine the allegedly opposing supernatural beings of the traditional Lithuanian worldview – angels and devils. Primarily, I discuss the ways of depicting the relationship between angels and devils in the Lithuanian folk narratives. The article aims at establishing features of angels and devils revealed in folklore, when both of them perform their activities under similar circumstances. It focuses on mythical common origins of the angels and devils and their activities as human companions.
According to my study, the affinity of the angels and devils is based, first, on their common primeval angelic nature, and on the functions that they perform, including their proximity to humans: following them in the course of their entire life and transporting their souls to another world after death. However, the actions of angels and devils respectively have different motivation, since they obey opposing forces that govern the world, namely, God or Lucifer. In folk narratives, activities of angels and devils are largely related to humans, and the human soul is their main goal; this reflects the important side of the traditional Lithuanian worldview – a constant battle between forces divine and demonic.
KEYWORDS: angels, devils, Lithuanian folklore, traditional worldview, Christian mythology.

By applying the internal reconstruction and comparative methods, the article details the ethnological discourse of the 1262 insertion in the 6th-century Chronicle of John Malalas. It also disputes earlier authors’ hypothetical claims about how the meaning markers 9 boar spleens, 9 gates of hell, etc. relate to the referents abundance and the inherent vitality of the defeated enemy or the sun’s annual movement across the heavens and the 9 gates of the city of Rethra, and others. These ethno-mythological symbols are interpreted harnessing factography from the Old and New Testaments, the Christian dogmatism of the deadly sins (9 [→ 8 → 7]), also detailing Evagrius Ponticus’ and Slavic apotropes, such as the spleen (↔ food of the dead) and their ritual tradition of placing food in gates/gateways for the spirits of the deceased.

On the recent territory of Hungary, there are four old-printed books of Cyrillic letters, those are of origin from the Grand Duchy of Lithuania; in chronological order: 1) “Apostle” by Spiridon Sobol, Kutein, 1632; 2) “Four Gospel and Psalter”, Vilna, 1641; 3) two examples of the “Liturgicon” of Suprasl, 1695; 4) “Psalter”, Mogilev, 1738. The author argues, that the trade activity of the Pochaiv Lavra resulted in these books being put into the Hungarian Kingdom, for that monastery was a general trade center of books in the Polish-Lithuanian Commonwealth, and it kept close contacts with those believers who followed the Byzantine rite in the Hungarian Kingdom.
На территории современной Венгрии в церковных и государственных коллекциях хранятся четыре старопечатные книги кирилловского шрифта, которые напечатаны были кирилловскими шрифтами в Великом Княжестве Литовском (далее: ВКЛ), в хронологическом порядке: 1) “Апостол” Спиридона Соболя в Кутейне, 1632 г; 2) “Четыре Евангелия и Псалтирь”, в Вильне 1641 г; 3) два экземпляра Служебника от Супрасьля 1695 г; 4) Псалтырь, в Могилеве, 1738 г. Автор утверждает, что торговая деятельность Почаевской лавры была важным путем и для белорусских книг также, поскольку он был центром книжной торговли всей Речи Посполитой, а имел связи с верующими, прожавшими на венгерских землях, которые пользовались богослужебными книгами кирилловского шрифта

Straipsnyje aprašomos senojo-ikikrikščioniškojo-tikė jimo šventos ir kulto apeigų vietos, žinomos Veliuonos apylin kėse*. Apie jas daugiausia duomenų randame mitologijos, ar cheologijos ir folkloro šaltiniuose. Vakarų Lietuvoje, taip pat ir Jurbarko rajono ribose, ži nomų šventviečių sąvadas jau skelbtas 1. Šiame straipsnyje kiek plačiau pristatomi duomenys apie Veliuonos šventvietes ir at skleidžiami svarbesni jų bruožai. Duomenys apie Veliuonos apylinkėse esantį šventąjį mišką, vadinamą Ventumi (Went, Wint), yra reikšmingi keliais aspek tais: 1) šio šventojo miško egzistavimas liudijamas XIV-XV a. rašytinių šaltinių; 2) šventasis miškas turėjo tikrinį pavadinimą; 3) rašytiniuose šaltiniuose po krikščionybės įvedimo Žemaiti joje miškas apibūdinamas kaip buvęs šventas, t. y. nustojęs sakralinės reikšmės; 4) dar XX a. pasakojamoji tradicija su švent viete siejo vieną iš miškų masyvų toje vietovėje, kur lokalizuo jamas šventasis miškas. Petro Dusburgiečio "Prūsijos žemės kronikoje" aprašomas 1317 m. kryžiuočių žygis, kuomet jų kariuomenė, pasiekusi Kai šų kuką (campum Calsen) ir ten palikusi arklius, pėsčiomis perėjo mišką, vardu Vintas (silvam dictam Wint) ir ketino slapta užpulti Veliuonos pilį 2. 1395 m. kryžiuočių kelio į Lietuvą aprašyme (Nr. 19) sakoma, kad traukiant į Pawedę Rytų Žemaitijoje reikia pereiti Ventės mišką, tuomet pasiekiama Mituva (von Wentin dem walde, vnd trof-," .

m. buvo užėmę Žemaitiją) ir besibaigiąs karas su Rusija. Tad lobio paslėpimas neturėtų būti tiesiogiai siejamas su karo veiksmais. Greičiau tai bus po kario laikotarpiu sustiprėjusio plėšikavimo pasekmė, pavyzdžiui, gal buvo užpultas kažkur keliaujantis asmuo, vežęs šeimynines brangenybes (minima, kad lobis buvo rastas dėžėje). Kaip ten bebūtų buvę, tikslus lobio turinys ir jo užkasimo aplinkybės greičiausiai bus amžiams nugrimzdę į nebūtį. Tai, ką išsaugojo žemė šimtmečiais, žmonės nesugebėjo išsaugoti net pora metų, nesuprasdami radinio mokslinės ir is torinės vertės, daug didesnės nei geltono metalo vertė. Tad Nasvytalių lobio likimas mums visiems dar kartą primena, kaip reikia kruopščiai saugoti iš praeities epochų mus pasiekusius radinius. Kvėdarnos apylinkių šventvietės Vykintas Vaitkevičius Straipsnis skirtas senojo-ikikrikščioniškojo-tikėjimo šventoms ir kulto vie toms, žinomoms Kvėdarnos apylinkėse 1 , aprašyti. Vakarų Lietuvos, taip pat ir Šilalės rajono, žinomų šventviečių sąvadas 1998 m. jau paskelbtas 2. Čia patikslinti ir pa pildyti duomenys pateikiami plačiau. Duomenų apie šventvietes teikia įvairūs šaltiniai. Pasakojamoji medžiagapadavimai, pasakojimai ir tikėjimai-sudaro didžiąją šaltinių apie šventvietes dalį, kurią papildo archeologijos, istorijos, kalbos, mitologijos ir etnologijos duomenys. Daugiausiai pasakojimais pagrįstų faktų apie Kvėdarnos apylinkių šventvietes ran dame rankraštiniame kunigų A. Kašarausko ir V. Juzumo, muziejininkų J. Mickevi čiaus' ir J. Petrulio, taip pat V. Statkevičiaus palikime. Lig šiol yra paskelbta tik nedidelė jo dalis. Kaip bebūtų, šiuose rinkiniuose yra ir autentiškų padavimų, ir tradicinių pa davimų motyvais mokinių sukurtų tekstų. Žvalgant, lokalizuojant ir tyrinėjant Kvėdarnos (taip pat viso Šilalės krašto) šventvietes, bene daugiausiai nusipelnė kraštotyrininkas Vladas Statkevičius. Taip pat minėtini archeologo habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus ir istoriko dr. Vytenio Almonaičio šioje srityje nuveikti darbai. Kvėdarnos apylinkės I tūkstantme čio viduryje-II tūkstantmečio pradžioje buvo gentinė žemaičių teritorija. Daugiau sia žinoma šio laikotarpio laidojimo vie tų-vadinamųjų plokštinių kapinynų, kur buvo laidojami nesudegintų, o vė liau-ir sudegintų mirusiųjų palaikai. Gyvenamosios šio laikotarpio vietos lig šiol plačiau netyrinėtos. Padievaičio ir Pavėžio piliakalniai, sprendžiant iš jų įtvir tinimų, priskirtini X1II-X1V a. kovų su kryžiuočiais laikotarpiui. 1 Redkolegijos pageidavimu, prieškaryje egzistavusio Kvėdarnos valsčiaus ribose.

Both archaeology and folklore aim to explore the human past: its aspects that used to appear as physical objects and those features that are non-materi al. Nowadays, there is no doubt that archaeology and folklore are closely relat ed. Unfortunately, the development of science during the 20th century led to the division of methodology between the disciplines, and only new approach es brought archaeologists back to folklore as a valuable source for the explo ration of the past. The researchers have renewed discussions about many theoretical aspects of the dialogue and the possible interaction between archaeology and folklore [3]. To this end, we need some comprehensive studies of particular regions to be undertaken now-and Lithuania is one of such regions. Lithuanian resources There are very few written sources and historical documents of the 13th-18th centuries related to the folklore of prehistoric sites [cf. 6, 370-384, 503-569]. On the other hand, plenty of documents, including the descriptions of the land and inventories, have not been published yet. One fine example of this kind is the description of 1784 concerning Varguliai hill fort dated back to the Late Iron Age: "Co do Starożytności: Jest Szaniec... usypany na wielkiey Górze nad Jeziorem... zkąd w onczas Szwedzi obronę mieli przeciw Moskalom" ("Talking about ancient monuments, there is a fortification erected on the high hill on the lakeside; the Swedish soldiers made their defence against Russians") [8,17]. About 80,000 of the folk tales and narrations stored at the Lithuanian Folklore Archive [for its subjects see: 9; 16; 20, 593-664; 29; 30, 523-600] were mainly collected during the late 19th-20th century. Archaeological excavations performed by amateurs started in the early 19th century. In 1855, Vilnius Archaeological Commission and the Museum of Antiquity were founded. In 1995, up to 3,000 archaeological sites were record

Straipsnyje po kelių dešimtmečių pertraukos vėl plačiai nagrinėjama akmenų su smailiadugniais dubenimis, kitaip dar vadinamų aukštaitiškų arba namų aukurų, problematika. Sunku suskaičiuoti, kiek jų jau prarasta XX a. Kita vertus, dėl praradimų antrojoje to amžiaus pusėje nemaža dalimi kalta paminklosauga, kurios specia-1 pav. Iš Mančių laukų, Joniškio r., sunaikinti vežami du akmenys su smailiadugniais dubenimis. A. Žalio nuolr., apie 1970-1975 m. (Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus fondai). listai 1977-1987 m. iš istorijos ir kultūros paminklų sąrašo 126 akmenis su smailiadugniais dubenimis (iš 143) išbrau kė-dažniausiai kaip "ne archeologijos paminklus". Šiandien galima tvirtinti, kad rekomendacija juos saugoti muziejuose nepasiteisino. Daug veiksmingiau akmenimis skirtingais metais rūpinosi (abėcėlės tvarka): prof. Vytautas Straižys (Kulioniuose), Antanas Mažylis (Krikliniuose), Egidijus Prascevičius (Kleboniškiuose), tėvas Stanislovas (Paberžėje), Antanas Stapulionis (Pasvalyje), Juozas Čybas (Padubysyje), Juozas Šliavas (Žeimelyje), Jonas Žilevičius (Krekenavoje) ir kiti. Jų rūpesčiu surinktų akmenų skaičius svyruoja nuo keleto iki kelių dešimčių. Akmenims, kurių apsauga nebuvo užtikrinta, atrodo, tai buvo geriausia išeitis: melioracijos, sodybų griovimo, akmenų rinkimo į skaldyklas mastai buvo išties dideli (1 pav.), o tam mažai įtakos turėjo paminklosauga. Pavyzdžiui, dar net 1987 m. MMT žvalgomosios ekspedicijos dalyviai Utenos r. Pašilių akmenį su dubeniu (Av 1739) rugpjūčio 4 d. išgelbėjo likus maždaug valandai iki jo užkasimo (Zabiela, 1987Š, p. 32-33). Žalos, padarytos Lietuvos kultūros paveldui, nesaugant akmenų su smailiadugniais dubenimis, atlyginti neįma noma. Tačiau ir išlikusiems akmenims apsaugoti paminklo saugos skiriamas dėmesys yra per menkas, o apskaitos ir apsaugos įforminimo tempai yra grėsmingai lėti. Origina liomis senienomis tapusių akmenų su dubenimis pardavimo ir kilnojimo atvejų niekas nekontroliuoja ir nefiksuoja. 1996-2004 m. laikotarpiu į nekilnojamų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas vos 21, daugiausia Utenos r., esantis akmuo su smailiadugniu dubeniu. Ir iki šiol nė vienas toks akmuo nėra įregistruotas Vidurio Lietuvoje-regione, kuriam jie labiausiai būdingi. Šis straipsnis remiasi 142 akmenų analize: 76 iš jų buvo autoriaus žvalgyti 1996-2004 m., Iikusių66 akmenų aprašymai su nuotraukomis yra saugomi LII (Stapulionis, 1974Š; Treškevičius, 1979Š). Preliminariais skaičiavimais, tai sudaro ne mažiau kaip ketvirtadalį visų iki šiol Lietuvoje aprašytų tarp jų ir jau sunaikintų akmenų. Dar 12 tokių akmenų užfiksuota dabartinėje Latvijos teritorijoje (Urtans, 1994).

Lietuvos istorijos institutas Straipsnis skirtas senojo ikikrikðèioniðkojo tikëjimo ðventoms ir kulto vietoms, þinomoms Laukuvos apylinkëse 1. Vakarø Lietuvoje, taigi ir Ðilalës rajono ribose, þinomø ðventvieèiø sàvadas 1998 m. jau skelbtas 2. Straipsnyje ie duomenys pristatomi plaèiau, patikslinti ir papildyti. Duomenø apie ðventvietes teikia ávairûs ðaltiniai. Pasakojamoji tradicija: padavimai, pasakojimai ir tikëjimai sudaro didþiàjà tø ðaltiniø dalá. Juos papildo archeologiniai, istoriniai, kalbiniai, mitologiniai ir etnologiniai duomenys. Vertingø duomenø apie Laukuvos ðventvietes yra rankraðtiniame kun. Ambraziejaus Kaðarausko palikime. Atrodo, apie 1855 m. ðis kunigas Laukuvoje pats ne kartà lankësi, uþraðuose apie tai paliko pastabø bei vienà kità platesná apraðymà 3. Uþ neretai unikalius kalbinius bei archeologinius duomenis ið Laukuvos turime bûti dëkingi kun. A. Kaðarausko aistrai geologijai ir mineralogijai, kalbai ir folklorui 4. Tiriant bei apraðant Laukuvos kraðto praeities paminklus yra daug nusipelnaes kun. Vincentas Juzumas 5 , archeologas Liudvikas Kivickis 6 ir ypaè kraðtotyrininkas Vladas Statkevièius, kuriam turime bûti dëkingi uþ surinktus archeologinius radinius, lokalizuotus paminklus, uþraðytus padavimus apie tas vietas. Nustatyti senøjø ðventvieèiø genezae, chronologinius ir religinius ypatumus yra sudëtingas, kruopðèiø tyrinëjimø reikalaujantis darbas. Jo sëkmë didele dalimi priklauso nuo bendro kraðto kultûros paþinimo. Tyrimai, nukreipti á politinae Þemaitijos istorijà ir bendràsias socialines, ekonomines ir kultûrines tendencijas 7 , toli graþu nepakankamai atskleidþia atskirø regionø kultûros raidà ir jos ypatumus 8. Tai taikytina ir Laukuvai. Archeologai èia tyrinëjo faktiðkai tik nedidelá Kaðtaunaliø kapinyno plotelá. L. Kðivickio dëka galima ásivaizduoti ðiam kraðtui taip bûdingø kûlgrindø árengimà. Taèiau nëra uþfiksuota ir tirta në vienos atviro tipo gyvenvietës, kovø su kryþiuoèiais laikotarpio piliakalnio, senosios ðventvietës, 1 Redkolegijos pageidavimu, su nedidelëmis iðimtimis, prieðkaryje egzistavusio Laukuvos valsèiaus ribose. 2 Vaitkevièius V. Senosios Lietuvos ðventvietës, t. 1: Þemaitija, Vilnius, 1998, p. 354447. 3 Kun. A. Kaðarausko uþraðai, kun. A. Jakðto-Dambrausko susegti á vienà rankraðtá ir pavadinti Lituanica (Litvanica, czyli wiadomosci o Litwie, zebrane przez Sp. Ks. Ambraþego Kossarzewskiego) yra saugomi LNB F2415. Ið esmës visi straipsnyje nagrinëjamai temai svarbûs duomenys ið ðio rankraðèio dar XX a. pradþioje buvo iðraðyti bei ið dalies paskelbti prof. K. Bûgos, todël naudojomës jo skelbtais (Bûga K. Keli tautotyros maþmoþiai i kun. A. Kosarzevskio rinkinio, Tauta ir Þodis, 1923, t. 1, p. 101 123) ir likusiais nepublikuotais nuoraais (Bûga K. Itraukos i Kossarzewskio Lituanicos, VUB F1 D427), kurie, mûsø duomenimis, tiksliai atitinka originalà. Dar vienà puikiø kun. A. Kaðarausko uþraðytø duomenø publikacijà þr. Tautosaka i Kossarzewskio Lituanikos, Tautosakos darbai, Kaunas, 1937, t. 3, p. 109148. 4 Plaèiau apie ðá asmená þr.: D a m b r a u s k a s A.

Archeologija śiaures rytus nuo kanalizuoto Irtuonos kairiojo kranto, Obelyno girininkijos Stabgires misko kvartalo Nr. 53 rytineje dalyje (1 pav.). Stabine vadinamoje pailgojc rytij vakanj kryptimi kalveleje (vos vienu metru aukśtesne uź aplinkines) aptinkama daugdidesniij bei maźcsnii} akmenij. Labiausiai źinomas iś jijva-Yykintas Vaitkcvićius STABINES ŚVENTVIETES KLAUSIMU Nedaug teźinoma apie pavienes istoriniij Lietuvos akmernj grupes. Dar maźiau tokiij akmeni} sankaupij iśliko iki Sil} dienij. Galima tik prisiminti prarastuosius Vilniaus [1], Kereźiij vietoveje [2] akmernj ratus, Petrikaićiij akmeni} eilę [3], kai kuriuos kitus. Nors Stabgirejc tarp śiandieniniij Śilales ir Taurages rajom} Stabines vietove su akmeni} eile pelkese sulauke demesio [4], vietove iś dalies źvalgyta ir archeologii [5], taćiau aiśkiau nebandyta nurodyti galimą śiosśventvietes mitinj jprasminimą. Negali plaćiau atspindeti vietos prieśistores ir mintys apie tai, jog Stabine buvusi "garsi senoves kulto vietaramove su didingu aukuru, nuo kurios gavo pavadinimą Romes Lauko vietove. Veliau, tikriausiai krikśćionybes laikais, kulto vieta ir miśkas pramintas Stabine, eźeras-Stabo eźeru, o pats aukuras-"Velnio stalu" [6]. Paskutiniais metaisturimi apie Stabinę duomenys aptarti, kai kurie su śia vietove sieti tautosakiniai kuriniai buvo paskelbti źurnale "Skautij aidas" [7]. Reikśmingomis źiniomis minima była pasipilde 1992 m., K. A. Jorudui paskelbus savo prisiminimus [8], Autoriui źinomi tautosakiniai tekstai, susiję su Stabgire, Stabine, Romes Lauko vietove, netrumpinant pateikiami straipsnio pabaigoje kaip svarbus Saltinis Stabines śventvietes aptarimui. Minima Stabines vietove yra apie 2 km nuo Vaitimeni}kaimavietes, apie 900 m j pietvakarius nuo kanalizuoto Żalpes deśiniojo kranto, apie 500 m j dinamasis Velnio stalas, śaliakedes. 1. Vaitimeną Svarbiu źiniu pateikia muzie jininkas Stabgires źemelapis (M 1:10 000) J. Mickevićius savo 1967 m. rankraśtyje "Medźiaga Lietuvos istorijąi". Jis raśo, jogvietiniai gyventojai Stabines "akmenij śeimą" vadina tiesiog Velniij sostine. Stabineje esanćios 5 ak-meni}grupes (2 pav.). "Velnio stalas" pusiau perskeltas, iś źemes akmcns kyśo 2,15x1,50 m, jam ę yra iśkalta lyg pasaga ar pusmenulis.Śalia-2 plokśti akmenys, vadinami Velnio kedemis. Be to, "śalia Yelnio stało yra 4 gru-Romes Lauko bei Kreivią (seniau 2. Stabines akmeną schema. 1994 m. 3. yelnio stało akmuo. Foto V Vaitkevi£ iaus. 1994 08.

Tautosakos darbai XIX (XXVI) 2003 grii bei niu mo ćiai KUPOLiy ŚYENTYIETES YYKINTAS YAITKEYIĆIUS Lietuvos istorijos institutas Straipsnio objektas-Kupolią śventvietes: kalnai ir akmenys. Darbo tikslaspaminklą apibudinimas irkartografavimas, tautosakinią iretnologinią duomeną apżvalga bei komentarai. Taikomas analizes metodas. Naujayratai, kadimokslin ę apyvartą itraukiamiiki śiol neanalizuoti śaltiniai Kupolią śventei pażinti. }vadas Palyginti su kitomis metinemis Sventemis, Kupolems tyrinetojai iki śiol skyre mażai demesio. Śios śventes reikśmes, regioninią tradiciją, papro ćią ir ją kaitos analiz ę vis dar yra pradineje stadijoje 1. Taip visą pirma yra todel, kad Kupoles menkai tenuśviećia lietuvią etnologijos ir folkloro śaltiniai. XX a. daugelyje vietą Kupoles jau buvo vien tik pasilinksminimas prie laużo. Ankstesnio laikotarpio śaltinią beveik nera 2 , o iś rytą Lietuvos, kur Kupolią Svente ivairiomis formomis gyvavo bene ilgiausiai, apraśą mażai, o ir tie patys-fragmentiśki 3. Straipsnyje pristatoma ir analizuojama nauja śaltinią grup ę. Tai-Kupolią śventes vietos ir su jomis susiję pasakojimai bei papro ćiai. Śi perspektyva yra gana svarbi, nes gerokai praplećia iki śiol fiksuotą Sventes geografiją ir pateikia naują duomeną apie Kupolią turini *.

V y k i n t a s V a i t k e v ić i u s The cemeterya 32 x 23 m gently sloping hill kage and the formation of these lakes has so far up to 1.2 m highis located in marshy lowland not been precisely dated. Early 17 lh-century histobetween Bajorai and Śuoliai villages, on the E shore rical documents mention only Svenćius, which of Lak ę Briaunis (Elektrenai Municipality). A me-name means Holy Lak ę, in the vicinity of Śuoliai. lioration ditch (perhaps at the site of a stream), The 1846 plan of the holdings of Kietaviśkes manor which is today choked with soil at the foot of the shows Briaunis being connected to Śvenćius by a cemetery, led in the 19 , h or first half of the 20 , h stream, which today has been turned into a meliocentury from the hilfs N foot to Lak ę Briaunis. ration ditch called the Holy Stream (§ vente). 300 m to the E of Bajorai cemetery is a height called In 1994, Ona Gudeliene, who lived in the neigh-Wolf Island (Vilką sala),300 m to the S Silver Hill bourhood of Bajorai cemetery, gave a spearhead (Sidabrakalnis), and 1.2 km to the SE Vind żiuliai from a destroyed cremation (found after an attempt cemetery, which dates to the late 14*-15*century to plough the cemetery after the melioration) to and is in a similar topographic situation. Olijardas Lukośevićius and Sigita Nistelyte, par-A bird's eye view Lakes Śvenćiukas, Svenćius,and Briaunis, which ticipants in the field expedition organised by the have no outlets and are side by side, were one big Centre of Ethnic Culture in Kaiśiadorys. In 1995 body of water in the past, but the stages in its shrinthis findspot was surveyed by Algirdas Girininkas, of the excavation of Bajorai cemetery. Photo by G. KulieSius

This article returns to the legendary part of the second and third
redactions of the Lithuanian Chronicles and the works of Motiejus Strijkovskis, written in the second half of the 16th century,
which raised the question of Šventaragis’, duke of Lithuania,
Samogitia, Naugardukas and Ruthenia, place in the genealogy
of legendary dukes (descendants of Palemonas), how his funeral
took place, and polemised about the religious reform that took
place in the 13th century in the Grand Duchy of Lithuania, with
which many researchers of the old Baltic religion and mythology, including the author of this article, associated Šventaragis.

From the universal symbol of the spiral that is characteristic
of Europe since the Stone Age (for the Baltic region − from
the Bronze Age), the ornamentation of the 13th-14th centuries
differs in that it has only one or more coils, a beautifully curled stem, and if the coils are depicted in a pair, they were put together not only at the tops, as in prehistoric times, but also at the stems.

The Padievaitis at Kvėdarna (Šilalė district) is one of the most
interesting monuments of Lithuanian archaeology, mythology,
and history studied by archaeologists from Klaipėda University, Gintautas Zabiela and Vykintas Vaitkevičius, in recent years. In 1971, Vytautas Urbanavičius did archaeological research at the Padievaitis stone throne. He concluded that it was one of the oldest sanctuaries known in Lithuania, and it was destroyed in February 1329, along with the castle standing
on the Padievaitis mound.

Pastaraisiais metais ne kartą sukosi mintis, kad "Būdo" puslapiuose galėčiau papasakoti apie baltų paveldo paieškas, tyrinėjimus. Dabar dažniausiai tai darau "Vykinto kelių" ekskursijose ir žygiuose, tad dalintis žiniomis su skaitytojais-naujas iššūkis. Pasakojimuose laikysiuosi iš pažintinių leidinių apie Lietuvą 1 skaitytojams jau pažįstamo braižo-nuoseklaus, atviro dėstymo su nuorodomis į šaltinius ir literatūrą. Taigi, stengsiuosi vengti atstumų ir matmenų, tačiau kur ne kur įrašysiu smalsiems, savarankiškiems keliautojams skirtas koordinates. Juk skaityti apie įdomias vietas reiškia ruoštis į kelionę! Pirmajame 2022 m. "Būdo" numeryje-pirmasis bandymas. Raigarde lankytasi, dirbta jau prieš dvi dešimtis metų, tiems tyrimams skirta autorių kolektyvo knyga (Baltrūnas ir kt. 2001). Dabar spaudai rengiu Varėnos rajono ir Druskininkų savivaldybės šventviečių sąvadą, kurioje į šventvietes, kraštovaizdį žvelgiu jau kitomis akimis, skvarbiau ir drąsiau. Šiame straipsnyje pirmą kartą aprašau unikalų senkelį iš Ratnyčios gyvenvietės į Raigardo slėnį. Kito senovės apeigų kelio, matyt, būta pietinėje slėnio pusėje, ir jis prie Raigardo vedė iš Pervalko-Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kiemo, šiandien likusio Gudijoje. Vietovardžių, padavimų, sakmių ir tikėjimų apie Raigardą visuma-pribloškianti. Kažin ar yra dar kita, didesnė ir šventesnė šiandien žinoma vieta Dainavoje ir visose jotvingių žemėse. Dalinuosi surinktomis žiniomis ir svarstau, kaip Raigardą įsivaizduoti, žvelgiant iš baltų mitologijos taško, ką jis mums šiandien byloja.

This article talks about the latest discoveries in Karšuva Forest,
located between Jurbarkas and Tauragė. In January 2022, with
the help of local residents, the path called Krivultakis, a few
hundred meters long, leading to an area of the Eičiai forest
called Krivulės, was localised. This news about a location of ancient meetings in a secluded part of Karšuva Forest is extremely rare and valuable (people were invited to the meetings by the elder sending out crooked or intentionally twisted
sticks − krivulės, Fig. 5).
A unique fact is that next to Krivuliai is a place in the same forest called Meškos ausis [Bear ear], originating from the old Lithuanian expression “Living as in a bear’s ear” [i.e. living a rich, calm, comfortable life]. This gives reason to believe that the Eičiai forest meeting place was directly related to a sanctuary of the old religion. The meetings of our ancestors
could have been held in the sacred forest.

This article summarises the data collected over nearly three
decades on about 231 footprint stones in 32 of the 60 municipalities in Lithuania; four dozen footprint stones are today protected as objects of archaeological and/or mythological value.

Fords are unprotected and no longer visible in the cultural landscape of lithuania, and historiography still only mentions them. the authors begin interdisciplinary research on fords: they define the term, locate the fords on the main Lithuanian rivers that are mentioned in the earliest (14th century) sources, and describe their position and appearance. the study also (retrospectively) draws on knowledge of historical geography from the 16th and 19th centuries, cartography from the 18th and 20th centuries, and data from archaeological surveys that have been carried out in recent years.

Jan Dlugosz (1415–1480), the historian to the estate of Casimir IV Jagiellon, Grand Duke of Lithuania and King of Poland, provided data about the fact that Grand Duke Algirdas (1345–1377), dressed in purple clothing sparkling with gold edging and a coat bound with a gilded silver belt, was cremated together with his best charger, which was covered with blanket woven with pearls and precious stones, in one of the special forests, in which Lithuanian families had created special hearths to cremate the bodies of the dead

Knygoje pirmą kartą sutelktos žinios apie baltų religijos šventvietes istorinės Dainavos žemės dalyje, kuri apima Varėnos rajoną ir Druskininkų savivaldybę. Leidinio įvade apžvelgiami su šventvietėmis, jų tyrinėjimų
istorija ir apsauga susiję klausimai. Toliau aprašomos 199 Varėnos r. ir 46 Druskininkų sav. šventvietės, skelbiamos jų geografinės padėties koordinatės, matmenys, daugelis archeologinių, istorinių, kalbinių,
tautosakinių ir etnologinių duomenų, XVIII–XX a. žemėlapių iškarpos, schemos, piešiniai ir nuotraukos.

Dr John D. Stanley published a review of my book The Polish-Lithuanian Commonwealth 1733-1795: Light and Flame (New Haven, CT, and London: Yale University Press, 2020) in the 69:4 (2021) issue of Jahrbücher für Geschichte Osteuropas. Because a respectable academic journal published a review that did not, in my view, meet its normal high standards of scholarship, I wrote the response below and submitted it to the Editor of Jahrbücher für Geschichte Osteuropas for consideration with a view to publication. On 16 August 2023 I received the following answer: “The editors have thoroughly considered your concern and your response to John Stanley’s review. However, they have reached the decision not to publish your response to John Stanley’s review in the Jahrbuecher. This decision is primarily based on the fact that, unlike in other countries, this is not a common practice for academic journals in Germany. I hope you can understand this decision.” I understand that the Editors do not wish to breach ‘common practice’ in Germany. I do, however, deplore this ‘common practice’ in Germany. The publication of responses and polemics of this kind, giving travestied authors a right of reply, is standard practice in most Polish and British academic journals. I have on reflection decided to publish my response on this platform. The only change to the text originally submitted to Jahrbücher für Geschichte Osteuropas is the addition of the final review cited in note 13.

Francysk Skaryna was an outstanding figure of Belarusian culture in the Renaissance Epoch. He was the first who managed to release a printed book in 1517. Thus, he was the first who made the book word and along with it all knowledge of the mankind available for general public. Francysk Skaryna was a pioneer of Belarusian science, who reached the highest scientific assessments – doctor of medicine and doctor of liberal sciences (philosophy). He was one of the first among his compatriots who brought his activity to the international stage, continuing to be a patriot and directing his intentions to the enlightenment of his people. In addition, Francysk Skaryna is known as a philosopher, theologian, translator, teacher, doctor, diplomat, secretary, entrepreneur and a founder of one of the first botanical gardens in Europe. He made an invaluable contribution to many spheres of work, starting with transformation of linguistic and literary tradition of book writing and typographic art to the perfection of national philosophical, theological, aesthetic and legal thoughts. But his books remained the major heritage he left. In the course of the 20th century many attempts were made to calculate all extant copies of Skaryna editions. In accordance with the methodology chosen for the day we identified 520 printed copies and 45 handwritten texts of the Skaryna books that are stored in public and private collections in Belarus, the United Kingdom, Germany, Denmark, Lithuania, Poland, Russia, Slovenia, the USA, Ukraine and the Czech Republic.

W artykule przedstawiono działalność fundacyjną wojewody smoleńskiego Aleksandra Korwin Gosiewskiego, podejmowaną na rzecz rozszerzania wiary katolickiej na terenie Wielkiego Księstwa Litewskiego, a także w celu budowania prestiżu rodu Gosiewskich w kontekście jego magnackich aspiracji.

Šių kamienų pamatas-dėmuo, susidaręs iš pirmojo vardo kamieno ir antrojo pradžios, arba trumpinys, išplėstas priesaga. Išskyrus darg-ir vaist-, kiti kamienai paliudyti vien lietuvių asmenvardžiuose, kas rodo juos kurtus atskirai nuo prūsų. Raktažodžiai: antroponimai; lietuvių vardai; dvikamieniai asmenvardžiai; trumpiniai.

Дзярновіч А.І. Метрыка ВКЛ і Метрыка Каронная: спецыфіка адрозненняў канцылярскіх традыцый [in:] Актуальные проблемы источниковедения : материалы VII Международной научно-практической конференции, Витебск, 27–29 апреля 2023 г. : в 2 т. / Витеб. гос. ун-т ; редкол.: А.Н. Дулов и М.Ф. Румянцева (отв. ред.) [и др.]. Витебск : ВГУ имени П.М. Машерова, 2023. Т. 1. C. 196—198.

The Metric of the Grand Duchy of Lithuania and the Crown (Polish) Metric: the Specifics of the Differences in Clerical Traditions

Анатацыя:

Важным уяўляецца параўнанне прынцыпаў дзейнасці Канцылярыі ВКЛ і Кароны канцылярыі, адпаведна – прынцыпаў вядзення Метрыкі ВКЛ і Кароны Метрыкі. Гаворка ідзе аб дзяржавах, якія знаходзіліся ў уніі і на працягу XV—XVI стст. часцей за ўсё мелі супольнага манарха. Пры падобным супастаўленні Метрыка ВКЛ выглядае сапраўдным феноменам. Гэта выявілася ў устойлівай традыцыі стварэнні картулярыяў, у моўнай спецыфіцы, а таксама ў тым, што Метрыка была ў ВКЛ у значнай ступені атрыбутам дзяржаўнасці. Ці былі гэтыя спецыфічныя рысы заканамернымі? Адказы трэба шукаць у самой палітыка-дзяржаўнай прыродзе Вялікага Княства Літоўскага як поліэтнічная і поліканфесійнай краіны. Унутраная неадналітасць ВКЛ і тэндэнцыя да яе пераадолення паўплывалі на асаблівую ролю функцыянавання прававых норм і кадыфікацыі права ў ВКЛ, што выявілася, у тым ліку, у рэгулярным вядзенні Метрыкі і стварэнні такіх помнікаў права, як Статуты.

Як падаецца, вось гэта розніца паміж канцылярыямі – розніца ў дзяржаўнай традыцыі, прынцыпах справаводства і фармавання складу, – паўплывалі як раз на фармаванне пэўнага скепсісу “караняжаў” (жыхароў Кароны Польскай) на канцылярыю ВКЛ. Гэта быў скепсіс адносна іншага, няхай блізкага, але адрознага.

The article consists of a short introduction and editing of two editions of the forgotten vernacular epitaphs written in the early 1570s. They were created by Cyprian Bazylik, a composer, writer and printer, and Maciej Stryjkowski, a future historian of Sarmatia. Both were associated with the literary circles of the Grand Duchy of Lithuania, however the epitaph by Bazylik honors Paweł Secygniowski from Małopolska, while Stryjkowski’s poem commemorates Grzegorz Chodkiewicz, Vilnius castellan and Grand Lithuanian Hetman. The comparison of both works brings out not only the features of Stryjkowski’s poetic technique, but also reveals his literary patterns and demonstrates imitative practices. Moreover, both works document the circulation of texts in Kochanowski’s times, to whose poetry neither Bazylik nor Stryjkowski refer.

Politinis realizmas ir iliuzijos LDK BAJORIJOS POZICIJOS ĮVADAS 1793 m. sausio 23 d. Peterburge Rusija ir Prūsija pasirašė antrojo Lenkijos-Lietuvos valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) padalijimo konvenciją, kuria Prūsijai atiteko Dancingo, Torūnės, Lenčicos, Piortkovo, Kališo, Gnezno ir Poznanės miestai. Rusija užgrobė žemes į rytus nuo linijos Druja-Pinskas-Chotinas 1 , t.y. maždaug pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos su puse visų gyventojų. Prūsija įsipareigojo tęsti karą su Prancūzija, o Rusija pasižadėjo slopinti bet kokius neramumus Respublikoje 2. Kitą dieną po konvencijos pasirašymo (1793 m. sausio 24 d.) Prūsijos kariuomenė įžengė į Lenkijos-Lietuvos valstybės teritoriją. 1793 m. balandžio 9 d. Prūsijos pasiuntinys Respublikoje L.Bucholcas ir Rusijos pasiuntinys J.Sieversas įteikė Abiejų Tautų Generalinei konfederacijai (toliau-GAT konfederacija) deklaraciją, informuojančią apie Respublikos padalijimą 3 ir pareikalavo paskelbti universalą dėl seimo sušaukimo. Kaip pakitusi politinė šalies padėtis paveikė Respublikos bajoriją ir kokių veiksmų ji ėmėsi, iki šiol netyrinėta. Antrojo Respublikos padalijimo bei valstybės žlugimo istoriografijoje gana daug dėmesio skirta patriotų-reformatorių grupuotės,

The Composition of the Army of the Grand Duchy of Lithuania during the War with Turkey (1675-1676) in the Light of Financial and Military files* Key words: the Polish-Turkish war 1672-1676, the Lithuanian army, Old-Polish warfare * The article was written as part of the grant of the National Programme for the Development of Humanities no. 11H 13 0334 82 titled Treasury files as the source for the history of Old