Proginis įrašas

Jau daugiau nei metai rašau apie mus namuose. Tiek visko įvyko ir tiek daug patyrėm, atradom. Labai džiaugiuosi, kad yra apie mus skaitančių. Ačiū Jums visiems.

Gražiųjų metų švenčių proga, norėčiau palinkėti ramybės, kantrybės, sveikatos ir sėkmės. Būkite laimingi ateinančiais metais. Būkite kūrybingi.

Auksinis obuoliukas

Atsitinka kartais ir taip, kad Moliūgėlis pavirsta Auksiniu obuoliuku. Paskutinį rudens sekmadienį - rudeniška, bet jau Kalėdomis kvepianti lėlė.

Juliui jau metai

Labai greitai šie metai ipraėjo. Tiesiog akimirksniu. Atrodo tik važiavom į ligoninę, o va dabar toks vijurkas po namus laksto, lipa visur kur tik gali. Nuo vakar užlipa ant visų kėdžių, viską pasiekia. Žodžiu jau didelis vyrukas. Vaikšto po namus, seilės teka upeliais, nes dantys dygsta, rodo į viską iš eilės pirštuku ir aiškina savo kalba. Protinguolis. Mūsų berniukas.,

Nutikimai

Kai nerašau nerašau, kartais apima kažkoks ne tai kad kaltės, bet toks nesmagumo jausmas. Jaučiuosi turinti informuoti mielus skaitytojus, kurie čia užklysta, kaip ir kuo mes gyvenam. Žinia, tarp tų skaitytojų yra ir keletas artimų, bet toli esančių. Todėl dažnai, rašydama apie vaikus, šunę, katiną ir save jaučiuosi pasakojantį jiems tai ką pamirštu internetinių pokalbių metu.

Vaikai sloguoja. Turėjom svečių, kurie tokią "dovanėlę" mums paliko. Turbūt ne iš piktumo taip, tiesiog, netyčia. Bet nesmagu labai. Ypač kai mažiukas Julius neprakvėpuoja, miegot naktį blogai, pienuko naktį pagert negali, nes užsikimšusi nosis trukdo. O Sofija didelė šaunuolė. Jokių problemų. Ir nosį pučia ir vaistus sulašinam be pykčių. Norėtųsi, kad ta sloga į ką nors rimtesnio neišsirutuliotų.

O dabar apie malonesnius nutikimus. Julius vaikštinėja lauke. Pats. Namie vaikšto be problemų jau geras mėnuo, o lauke proga pavaikščiot atsirado praėjusią savaitę. Tam reikalui ir batus nupirkom. Dabar rėkia ir labai pyksta kai iš lauko nešu namo.

Sofija laukia Kalėdų. Mes vis prieš miega pašnekam apie jas, apie tai kaip eglę puošim. Eglę ji prisimena iš pernai, žino kur ji stovėjo. O dabar sako, kad laukia Kalėdų, dovanų ir eglės.

Man trūksta miego. Nors einu miegoti kartu su vaikais ir anksti. Bet pabundu taip pat anksti ir atrodo trūksta tų paskutinių 15 minučių miego. Kad tik tokios bėdos ir toliau...

O čia mūsų pabuvimai lauke. Labai sunku nufotografuoti abu vaikus kartu. Sunku juos apskritai nufotografuoti, nes ramiai nepastovi, eina, bėga, krenta.

Doloresa

Kažkaip neįtikimai man skambėdavo pasakymas, kad lėlė pati pasirenka vardą. Bet ėmė ir man taip nutiko. Beraitant kasas ėmė ir nuskambėjo varda galvoj - Doloresa :)

Sekmadienio mintys. Motinystė.

Kaip sekmadienis, taip mano galvoj kažkokių neramių minčių atsiranda. Šį kartą apie motinystę, pirmą nėštumą, pirmą vaiką. Sofijos laukiausi prieš 3 metus. Ne taip daug laiko praėjo, bet nemažai dalykų jau pasimiršo. Išliko tik jausmas, kad viskas vyko natūraliai. Mažutėlio laukimas, nėštumo mėnesiai, labai prailgusios paskutinės dienos, su aplinkinių klausimais "ar jau?" ir nelabai tradiciškas dukrytės gimimas (Sofija gimė užpakaliuku į priekį). Paskui pirmos dienos, nugraužti speneliai, pilvuko skausmas ir mažutės miegojimas man ir vyrui ant pilvo. Bet neatsimenu nei nerimo, nei nežinios, buvo tik ramybė, o jei ko nežinojau - visagalis internetas buvo po ranka. O kur dar mama ir puiki vaikų gydytoja?

Kodėl taip rašau? Turbūt todėl, kad vis susiduriu su pirmą kartą besilaukiančiomis moterimis, kurios pilnos baimių, keistų minčių ir man nesuprantamo požiūrio. Šiandien supratau, kad tik motinystė ir visa ta patirtis, kurią įgiji laukdama, gimdydama ir augindama vaikus suteikia neįkainojamą patirtį.

Šitas įrašas turėjo būt kitoks. Kategoriškesnis, griežtesnis, bet pradėjusi rašyti ir nuklydusi į prisiminimus nebegalėjau būti tokia. Manau, kad svarbiausia - ramybė ir nusiteikimas - viskas bus gerai, nes tai tavo vaikas, kurį mylėsi besąlygiškai

Jau Kalėdos...

...nes aš jau gavau dovanų! Jau rašiau apie Iną ir jos dovanas. Ėmė ir visai netikėtai tos dovanos teko man. Ar ne stebuklų metas? Aš labai džiaugiuosi, stebiuosi ir kol kas negaliu patikėti. Ačiū, Ina!

Katinas ir naujienos

Šiaip pats katinas yra naujiena. Niekas nežino, bet mintį apie katiną aš brandinau ilgai ilgai, nuo pavasario turbūt. Bet panorėdavau panorėdavau, ne, nepraeidavo, bet nustumdavau tą norą kažkur į kamputį. O dar ir vyras nelabai katinus mėgsta, o dar šunė tokia, kad katina pamačius gali bėk į pasaulio kraštą paskui jį. Bet. Po ilgokai užtrukusių paieškų mes jau turim katinuką, kuris dar nedidukas, bet tikras gudruolis. Šunė jį priėmė geriau nei aš tikėjausi, vaikam didžiulis džiaugsmas, kad katinas paskui juos bėgioja, su žaislais žaidžia. O man šiaip smagu. Kaip vyrui, dar nežinau, nes jis vėl toli ir grįš tik kitais metais.

Čia kita mūsų naujiena. Šiemet Kalėdas sutiksim be tėčio ir pamatysim jį tik po Naujųjų. Labai netikėta buvo šita komandiruotė mum, tikėjomės, kad ilgiau pabūsim visi kartu, o čia du mėnesiai nespėjo prabėgt ir vėl, kaip Sofija sako "tetis toli toli į darbą" išskrido. Dabar laukiu Juliuko pirmo gimtadienio, o paskui ir Kalėdos ne už kalnų. Labai tikiuosi, kad laikas be tečio prabėėgs labai greit.

Inos meškinai ir dovanos

Iną, o gal tiksliau Im-bear aš žinau iš Super mamų forumo. Paskutinėm nėštumo savaitėm buvau užsikrėtusi jos paskleista meškinų bacila. Ir dabar labai mėgstu apžiūrėti naujus jos kūrinius ir niekaip neatsistebiu jos energija ir sugebėjimu tiek visko gražaus mokėti ir daryti. O dabar Ina savo bloge Bears'n'Roses dar ir dovanoja va tokias dovanas!!

Labas rytas

Myliu rudenį. Tiek įkvėpimo. Ruke, krintančiuose lapuose. Gimtadienis. Artėjančios žiemos ir Kalėdų nuojauta. Balos ir purvini batai. Naujos pirštinės ir nauja kepurė sūnui. Šypsena ir truputis liūdesio. Toks mano jau įpusėjęs ruduo.

Rudeninis Juozulis

Ilgai ieškojau jam vardo, vis vadinau Rudeniniu, bet iš daug daug variantų tiko ir liko Juozulis. Rugsėjo pabaigoj lankiau lėlių kursus, mokiausi pas Jūratę Dovidėnaitę. Labai džiaugiuosi, kad nesirinkau visokių rankdarbiams skirtomis priemonėmis prekiaujančių parduotuvių siūlomų kursų, o kreipiausi į Jūratę. Ir dar labiau džiaugiuosi, kad Jūratė sutiko mane mokyti. Apturėjau daug smagaus laiko ir įgavau neįkainojamų žinių. Dabar va reikia tik įgudžius lavinti ir kurti kurti kurti Lėles.
O grįžtant prie Juozulio, tai šitą lėlę dariau pačią pirmą, dar lankydama kursus (kursinė lėlė dar laukia savo drabužių). Ir prieš savaitę Juozulį padovanojau. Liko tik nuotrauka. Prisiminimui.

Prieš tris metus...

...buvo saulėtas spalio šeštadienis. Mūsų vestuvių diena.

Kai pagalvoju, kad per tokį atrodytų trumpą laiką, mes jau turim du paaugintus vaikus, sutvarkytus namus, daug puikių prisiminimų, norisi, kad mūsų bendras gyvenimas niekada nesibaigtų.

Po tylos

Ir net nežinau ko ta tyla čia užslinkus buvo..? Įvykių ir naujienų daug. O aš tyliu.
Pradėsiu turbūt nuo to, kad vyras išsiilgtas grįžo po trijų mėnesių ir savaitės, kitą dieną iškart lėkėm į pajūrį savaitėlei. Prisipažinsiu, pirmą kartą per kokius tris metus man atostogos prie jūros neprailgo. nenorėjau namo, norėjau tik dar kuo ilgiau pabūti. Ir vaikam labai patiko. Kėlėmės su keltu iš Klaipėdos į Smiltynę. Sofija dar ir dabar prisimena, kaip su "lėvu" plaukė.
Kažkaip susiklostė, kad per kiekvienas mūsų šeimynines atostogas keliaujam pažiūrėt kur aš vaikystėj su seneliais ir tėvais atostogaudavau. Pernai tai buvo Šventoji, šiemet - Smiltynė. Smagu buvo pamatyt krantinę ir seną namą, kurio antrame aukšte mes atostogaudavome.

O po atostogų grįžę puolėm remontuot namų. Pagaliau savo eilės sulaukė vonia ir prieškambaris. Bus gražu. Kai baigsim.
Pačiam remonto ir vyro atostogų įkarštyje brangusis buvo iškviestas iš atostogų ir vėl išskrido į Kazachastaną. Šį kartą savaitei. Vėl likom vieni be tečio, su išgriauta vonia ir wc, be karšto vandens. Bet su superiniais darbininkais ( galiu rekomenduot), rudenine saule ir visai nebloga nuotaika.
Nuotaikos negadina nei dygstantys dantys, nei nei šio nei to užpuolę kosuliai, nei oželiai, vis iškišantys savo ragelius.
Dar liko nepaminėtas mano didžiausias džiaugsmas, susijęs su Sofija. pagaliau ji pradeda šnekėt žmonių kalba ir ją jau suprantu ne tik aš, bet ir aplinkiniai. Kiekvieną dieną daug naujų žodžių, frazių ir džiaugsmo mano širdžiai.

Apie draugystę

Šią savaitę turėjom svečių. Mano suolo draugę iš Kauno. Šnekėjom su ja apie drauges, geriausias drauges ir draugystę. Po poros dienų dar skaičiau straipsnį apie draugus ir jų buvimą mūsų gyvenime. O vakar vakare žiūrėdama Jūros šventės koncertą pamačiau, kad jo vedėja - mano geriausia vaikystės draugė Monika.
Turbūt Moniką ir galėčiau pavadinti vienintele geriausia drauge savo gyvenime. Mes gyvenom vienoje laiptinėje, aš 10, o ji 9 bute. Jos mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, todėl mokindavo mus sakyti ne "morkava", bet oranžinė. Kol nemokėjom rašyti, piešdavom viena kitai piešinius ir įmesdavom į viena kitos pašto dėžutę, kai išmokom rašyt, prie piešinio prirašydavom "Sigita Monikai", arba "Monikai nuo Sigitos". Paskui Monika išsikraustė. Ir geriausios draugės daugiau aš neturėjau.
Neliūdžiu dėl to, nes draugių ir turėjau ir turiu, bet niekada nebuvo tos vienintelės, su kuria nuo vaikystės iki dabar draugautume, kartu švęstume šventes, tekėtume ar panašiu laiku norėtume susilaukti vaikų.
O šiaip kai pagalvoji, kiek daug reikia pastangų draugystei palaikyti ir išsaugoti. Beveik kaip santuokai. Pasikeičia gyvenimo aplinkybės, nebesutampa interesai, pas vienus atsiranda sutuoktiniai ir vaikai, o pas kitus dar ne. Ir dažniausiai draugystės nebelieka arba draugystė tampa tik sena pažintim. nesakau, kad tai blogai. Blogai kai draugų nebelieka visai.

Namas baigtas

Baigtos tos sienos, kurias minėjau anksčiau. Dabar va prie tokio gražuolio reikia po trupoutį sutvarkyti kiemą. Visą vasarą brandinu gėlynų pertvarkymo idėjas, reiks užsiimti jau rudenį, o pratęs pavasarį.

O namas, dabar jau gražuolis atrodo taip. Labai džiaugiuosi, kad tie kas pamato, sako, kad netradicinė spalva.

Sofijos kasos

Tokios kasos jau užaugo

Mūsų namo pasikeitimai

Ir kol vaikai dar miega, įdėdu mūsų namo pasikeitimus per šią savaitę. Šią savaitę atlikti darbai: nuo dviejų sienų nuluptas senas apšiltinimas, užklijuotas naujas ir visos sienos nutinkuotos. Liko nutinkuoti namo apačią, ir viską padengti dekoratyviniu tinku, uždėti lauko palanges. Vien tik gerus žodžius galiu sakyti apie darbininkus, kurių visi 7 ir kurie dirbagreitai ir labai tvarkingai. Jau ne vienas žmogus kalusė manęs kaip čia aš be vyro namą remontuoju, bet kadangi komandiruotė ir mūsų buvimas be tėčio pailgėjo visu mėnesiu, nusprendėm, kad nėr ko laukt ir reik daryt, kad jam grįžus galėtume atostogauti, nes vasaros bus likus tik savaitėlė.
Na, gana kalbų, prašom vaizdų. Kitą savaitę bus galutinis variantas.

Sekmadienis

Tokia sujaukta ši savaitė, net truputį džiaugiuosi, kad jau sekmadienis. Vaikai normaliai pietų miegojo gal tik 3 dienas iš visų 7. Smagu, kad šiandiena įsiskaičiuoja. Greičiausiai jau ateinantį antradienį mūsų namas pasipuoš nauju rūbu. Reportažą apie namo pasikeitimą pažadu įdėti. O šiandien bus keli vaizdai iš mūsų pabuvimo pas Agnę, Lėją ir Ernestą. Be mūsų ten dar buvo ir Jūratė, Matas ir Amelija. Buvo labai gera ištrūkti iš namų, pabendrauti, pažiūrėti kaip kiti gyvena, pasisemti geros nuotaikos ir suprasti, kiek daug bendrų džiaugsmų ir rūpesčių turi mamos :)

Nuotraukos Agnės ir Jūratės

Žemės žmogus/Earth man

Peržiūrėjau daugelio Art Doll Challenge dalyvių darbus ir nusprendžiau įdėti sar vieną Žemės žmogaus nuotrauką, šį kartą be jokių detalių.

I looked through all participants blogs and dolls and decided to post one more photo of Earth man.

Art Doll Challenge Doll

Va ir atėjo penktadienis, kai reikia parodyti pasauliui savo lėlę. Įkvėpimui buvo duota tema 4 elementai ir iš jų aš pasirinkau Žemę, nes žemės spalvos man pačios artimiausios. Va toks gražuolis netikėtai gimė. Man labai primena vasaros pabaigą, kai viskas lyg dar žalia, bet jau jaučiasi rudens kvėpavimas ir jo auksinės rudos spalvos.

Finnaly - Friday. And here is my doll. I used one element - Earth, becouse I love warm colours. And here he is my little Earth man. All in summer mood, but with little note of autumn.

Maiklas Džeksonas

Mėgstu muziką, dažniausiai klausausi radijo, nesu melomanė ir niekada ja nebuvau. Nesukrėtė manęs ir Maiklo Džeksono mirtis, bet tai, ką pamačiau Kauno senamiestyje, beveik prieš pat Katedrą mane maloniai nustebino. Įdomu, ar Vilniuj yra/buvo kažkas panašaus?

Maiklui Džeksonui atminti. Kaunas, Senamiestis.

Mano žiedai

Šį kartą ne apie vaikus, o apie tikrus gėlių žiedus. Prieš kokią savaitę manęs paprašė parodyti kokių nors gėlių, dabar žydinčių, tai aš nieko nelaukdama išskubėjau į kiemą, nešina savo ''muiline''. Man, nelabai ką nusimanančiai fotografijoje, patiko tai kaip pavyko nufotografuoti rožių žiedus. Dabar pats rožių žydėjimo metas mūsų kieme. Karolina, čia specialiai tau :)

Art Doll Challenge

Vakar labai netikėtai atradau šį puslapį Art Dolls Only ir jame paskelbtą Art Doll Challenge. Lyg ir iššūkis lėlių kūrėjams duota tema. Kadangi jokių reikalavimų dalyvaujantiems nėra, nusprendžiau ir aš sudalyvauti ir sukurti lėlę pagal vieną, o gal ir kelias, iš duotųjų gamtos stichijų ugnies, oro, žemės ir vandens. Gaila, tik, kad laiko turiu tik iki penktadienio, nes viskas jau eina į pabaigą. Bet idėjų turiu, laiko rasiu ir manau, kad lėlė bus. Laukiam penktadienio!

Šukės ir karvės

Sako, šukės laimę neša. Man norėtųsi, kad daugiau miego atneštų. Nes jei veltui sudaužiau savo mylimiausią puodelį, būtų dar liūdniau, jei tos šukės jokios naudos neatneštų. Šukes pasilikau, padarysiu kokį grožį iš jų ir pakabinsiu virtuvėje, nes puodelis buvo su karvėm, o karvės ir virtuviniai daiktai su karvėm yra mano virtuvės dalis.
Aš kolekcionuoju "virtuvines karves". Viskas prasidėjo nuo vieno puodelio, kažkaip prie jo atsirado kitas, tada trečias, dar vėliau ir visoki karviškli virtuvės aksesuarai, dar vėliau ir karvių dėmėm margintas laikrodis. Per praėjusias Kalėdas gavau gražų ir didelį puodelį su karvėm, kaip tik mano rytinei kavai. Ir va šiandien tas puodelis sudužo. Dabar galvoju, gal nusipirkti tokį patį, nes mačiau, kad yra. Ar ieškoti kažko naujo į mėgstamiausio puodelio vietą... Reikia didelio ir su karvėm. O gal jis pats mane susiras?

Kvepianti balerina

Pradėsiu nuo to, kad Julius antra para turi temperatūros. Jokių kitų požymių, tik temperatūra iki 38 laipsnių. Galvoju gal dėl dantų, bet burnoj nieko nematyt. Dar galvoju gal tridinė karštinė, nes Sofijai ji buvo 2 kartus, tik kad temperatūra buvo aukštesnė.
O kad manęs neapimtų bloga nuotaika ir netapčiau ragana, sugalvojau tokią lėlę. Tikrai nepaskutinė tokia, nes labai patiko ją kurti. Begalvojant kaip geriau šitą lėlytę padaryti susijungė keli, mane anksčiau žavėję ir dabar patinkantys dalykai, kuriuos labai norėjau padaryti, bet taip ir nepadariau. Tai Tilda lėlės ir šie arkliai.

Kava Kvepianti Balerina
sendinta drobė, kartonas, natūralios vilnos garbanos, sagos, akriliniai dažai, sinteponas

Kas gi vyksta

O vyksta pas mus visokių naujų dalykų. Paminėjom vakar visi trys Juliaus vardo dieną, nupirkom jam naują kėdutę į mašiną ir buvom kiniečių restorane. Visą laiką Sofija elgėsi super gerai (tfu tfu tfu, kad neprisikalbėčiau), o aš labai džiaugiausi, kad vis dėl to įmanoma išeiti iš namų vienai su dviem vaikais ir praleisit laiką, kad visiem būtų malonu, o man dar ir naudinga.
Kita naujiena, kad mūsų Julius ropoja kaip koks ropojimo čempionas. Jau antra diena po visus namus, o jei būna lauke, tai ir po žolę. Radau sėdintį ant žolės, su dobiliuku burnoj.
Dar turim vieną svečią - mamos šunį. Tai dar vienas traukos objektas abiem vaikam.
Smagus dalykas, atsitikęs šią savaitę yra žinia, kad mano brolis išlaikė visus egzaminus ir baigė mokyklą. O nuo mano baigimo praėjo jau šeši metai. Kitą savaitę važiuosim į Kauną, į brolio išleistuves. Man tai bus smagu nueiti į mokyklą, pasimatyt su buvuiom mokytojom, pažiūrėt kas pasikeitė.
Ir dar reikia iki kelionės į Kauną padaryti vieną lėlę. Šį kartą - tėčiui.

Mažas didelis vyras

Sako, kad antras vaikas auga pats. Augindama Julių įsitikinau, kad taip ir yra. Na, ne tai, kad auga pats, bet auga nepastebimai. Kitą savaitę jau pradėsim skaičiuoti aštuntą mėnesį. O kas man skamba neįtikimiausiai - šiemet švęsim pirmą gimtadienį. Sėdi mano mažasis vyrukas jau geras mėnuo, o vakar pamačiau kad ne tik sėdėt, bet jau ir pats atsisėsti moka ir daiktus pasiima tuos kurių nori (arba tuos, kuriuos duoda sesė) ir jaučiu, kad tuoj tuoj pradės ropot, nes ant keturių stovi tvirtai ir linguoja pirmyn atgal labai užtikrintai. Tiesiog gerulis mano.

Lėlė Antra

Po truputį po truputį va ir gimė mano antra lėlė. Jau šiandien iškeliavo pas mamą. Jaučia mano širdis, kad apdalinsiu visus aplink lėlėm, kol išmoksiu pagamint taip, kad man labai labai patiks.
Kai tik pradėjau domėtis lėlėm, nulipdžiau ir išsikepiau tris galvas, ir po tris poras rankų ir kojų. Dabar visą tai jungiu į kūną. Beliko tik vienas "komplektas" ir lipdysiu naujas. Turiu daug idėjų ir žinau ką dabar darysiu kitaip, tikiuosi geriau.

Makaronai su špinatais

Arba tiksliau pietūs iš likučių ir to kas darže šiuo metu auga. Pati labai mėgstu skaityti blogus apie maisto gaminimą, o pastaruoju metu, nemažai receptų užsirašau ir išbandau. Tačiau šis kartas ne toks - čia mūsų vakarykščiai pietūs iš to kas buvo. Patiekalas labai vasariškas ir spalvingas, bet esu beveik tikra, kad antrą kartą toks pats jis nebūtų. Tokiam patiekalui reikės:

Makaronų (pas mus spavoti šiuo metu ant bangos)
Dešrelių (naudojau šaldytuve buvusias 4 dešreles, ant pakuotės buvo užrašyta Be E)
Raudonos paprikos
Pomidoro
Svogūnų laiškų
Saulėje džiovintų pomidorų
Didelės saujos špinatų
Krapų ir petražolių

Į keptuvę kraunam svogūnus ir dešreles, truputį pakepam, dedam papriką pjaustytą kubeliais ir pomidorą, pjaustytą panašiai, dar truputį pakepam, dedam makaronus. Viskas trumpai kepa/troškinasi, o mes stambiai suplėšom špinatus ir supjaustom smulkiai saulėje džiovintus pomidorus ir verčiam į keptuvę. Špinatai suminkštėja, viską sumaišom, pabarstom kapotais krapais ir petražolėm ir galim dėti į lėkštę ir ragauti. Nedėjau nei druskos, nei jokių kitų prieskonių, sūrumo užteko nuo dešrelių ir džiovintų pomidorų.
Dar pridursiu apie spalvotus makaronus, kai reikia įkalbėti kartais su ožiais draugaujančią dviemtę pietauti, labai padeda raginimai suvalgyti žalius makaronus, paskui raudonus, na, balti dažniausiai taip ir lieka nepaliesti. Deja, net ir pasitelkus visus įkalbinėjimus, šio patiekalo tik keli kąsniai atsidūrė mažame pilvelyje.

Sofija auga

Vis dažniau pastebiu, kad Sofija pradeda žaisti savarankiškai. Tokius kaip ir vaidmenų žaidimus. Eina dėdė arkliukų pažiūrėt, arba dar kažkur vaikšto žmogeliukai. Labai noriu pagirti Fisher Price Little People žaislus. Man pačiai labai smagu žaist su jais ir matau kaip Sofijai patinka. Taip pat neseniai prasidėjo žaidimai su lėlėm. Vežioja jas vežimuku, užkloja, o man liepia tyliai kalbėt, kai lėlės miega :)

Buitinės traumos

Namie neretai pasitaiko visokių nelaimių. Pavyzdžiui Sofijai vieną kartą buvo taip - bėgo, kojos susipynė, nukrito - neskelti du priekiniai dantys. Julių sesė su visa jo kėdute apvertė ir jis iš arti susipažino su kilimu. Šuniui retai nelamės nutinka, nes jis mažas ir stengiasi nekišti nosies kur nereik. O aš? Taip, ir man nutiko nelaimė. Vakar.
Vakar aš viriau kopūstų sriuba. Sofija labai mėgsta sriubas, o ir kopūstas seniai tupėjo šaldytuve ir laukė, kad bus suvalgytas. Taigi verdu aš kopūstų sriubą. Ir netikėtai nutariau paragauti, koks šedevras šį kart garuos ant stalo. Pasėmiau šaukštą, papūčiau, paragavau, bet nepastėbėjau, prie šaukšto prikibusio kopūsto gabaliuko, kuris sėkmingai nusileido man ant skruosto ir jį nudegino. Kam pasakau, tas juokiasi, bet nusideginau veidą - su kopūstų sriuba. Nors plotelis nedidelis, bet žaizdelė yra. Kitas kartą saugosiuos ragaudama verdančią sriubą.

Lėlė Pirma

Minėjau, kad mokausi gaminti lėles. Mokausi toliau, bet rezultatai šioki toki jau yra. Mano pirma lėlė, kurią sukūriau klasiokei įkurtuvių proga.

Ir kaip mes gyvenam

Drąsiai galiu pasakyti - mes gyvenam gerai.

Visos mano baimės: kaip čia bus vienai su vaikais, o kaip migdysiu, o kaip maudysiu, o kaip į parduotuvę, buvo visiškai bereikalo. Viskas einasi puikiai. Į parduotuvę važiuojam visi kartu, maudomės paeiliu, o ir užmigti niekas niekam netrukdo. Norėtųsi girti savo vaikus koki jie... bet geriau patylėsiu ir dar nusispjausiu tris kart, kad neprisišnekėčiau.

O šiandien buvom turguj, visi. Visko pirkom, Sofija visur ėjo pati, truputį žioplinėdama, bet niekur nepasimetė, nenukrito ir neužsigavo. Juliukas dairėsi į šonus, reikėjo daug žmonių apžiūrėt, nebuvo kada net zyzt. Dar sužinojom, kad agurkų ir braškių pardavėjo vaikas, beveik tą pačią dieną su Julium gimęs. Smagu. Patinka man turgus ir savi pardavėjai ten. Moteriškė, iš kuriso visada pirkau bananus dingo. Tai net gaila, o ir bananus perku kur papuolė.

O dabar - vaikai miega. O man - kava, braškės ir šokoladas.

Vasara be tėčio ir kiti dalykai

Va ir prasidėjo mūsų vasara be tėčio. Vakar. Laikiausi laikiausi, bet kaip ir reikėjo tikėtis, oro uoste apsiverkiau. Ir dar namie truputį paliūdėjau. Ir praėjo.
Sofijai vis aiškinu, kad tėtis su lėktuvu išskrido, tai ji rodo pirščiuku į viršų ir sako "ten". Nieko nepridursi, ten, Kazachstane.

O pas mus pasikeitimai vyksta kasdien. Mažiukas jau sėdi, o atsistojęs ant keturių siūbuoja pirmyn atgal. Ir skriaudžia sesę. Vakar pirmą kartą teko guosti Sofiją ir "barti" Julių. Įsikabino vaikinas sesei į plaukus ir nepaleido.

Mažosioms šeimininkėms

Kai aš buvau maža, turėjau kaimynę, kuri turėjo dėdę Vokietijoje. Tuo metu tai buvo didžiausia retenybė - dėdė užsienietis. Ir tas dėdė užsienietis atveždavo mano kaimynei Quelle katalogų, o juose didžiausia įdomybė mums būdavo puslapiai su žaislais. Man labiausiai patikdavo žaislinės virtuvės, žiūrėdavau žiūrėdavau, varvindavau seilę, bet taip žaislinės virtuvės aš ir neturėjau. Sako vaikams perki tokius žaislus kokių pats vaikystėje norėjai, bet neturėjai. Mano vyras žaislų parduotuvėse nužiūrinėja LEGO, na, o aš jau nupirkau Sofijai žaislinę virtuvėlę, su puodu, keptuve, stalo įrankiais ir kitais indais, yra net prijuostė. Bet šiandien radau ypač gražias žaislines rankų darbo virtuves.

Balandžio 19 diena

Šiandien pažiūrėjau į kalendorių - jau balandžio 19 diena. Labai greitai bėga laikas, jei taip, tai ir rudens tuoj sulauksim.
Mano berniukui kitą savaitę bus penki mėnesiai. Jau penki mėnesiai. Šią povelykinę savaitę jis taip ištobulino vartymosi, šysojimosi ir kalbėjimo sugebėjimus, kad kartais žiūriu ir netikiu, kiek jis jau daug moka.
Šįryt pirmąkart nufotografau kartu abu vaikus, be jokių suaugusių šalia. Mažiukai mano. Labai jaučiasi, kad Sofija vyresnė. Ji ir pati turbūt panašiai jaučiasi. Kai daviau brolį palaikyti, ta viena rankyte laikė už kojos, kita kažkur šalia ausies. Ir visa tokia patenkinta, brolį palaikut gavus. O kaip gražiai jie bendrauja. Sofi ateina ir šnekina mažiuką "lili, lili", intonacijos, kuria tai sakoma niekaip nenupasakočiau. O Juliukas jei tik išgirsta sesę, tai jau ir dairosi kur ji, o jei tik sesė arčiau, išsišiepia savo bedante burna ir kalbina kalbina.

Pamąstymai pavasarį

Pavasaris dideliausiais šuoliais atkeliavo į mūsų kiemą. Sofijos nebegalima prisikviesti namo, nes lauke pats smagumas, nors ir trukdo visoki 'bbb' (vabalai). Pačią pirmą šiltesnę dieną, kai pradėjau gėlynų purenimus, supažindinau Sofi su slieku, anot jos 'kyka'. Mažajam mūsų broliui taip pat tenka ilgiau būti lauke, vežime jis miega, o kai nemiega, aplinką mieliau stebi tupėdamas slinge.
Grįžtant prie Sofi kalbėjimo, kiekviena diena dabar dovanoja po keletą naujų žodžių. O pats įdomumas mokytis vardų. Dabar jau gali pasakyti visų pažįstamų šunų vardus, savo draugo Arto vardą (Atis), bet mama lieka mama, tetis - tečiu, o ji pati lialia.

Mano lėlių gamyba po truputį juda, tiesa šiom dienom gaminu velykinius kiaušinius, tačiau vieną lėlytukę mamai per Velykas planuoju nuvežti.

Morališkai ruošiuosi vyro komandiruotei į Kazachstaną. Laukia du mėnesiai vienišos mamos gyvenimo. Gal kas nori į pagalbą?

Ir vėl pietų miegas

Vis bandau suprasti savo mažąją - didžiąją dukrytę. Vieną dieną sekasi blogiau, kitą geriau. Šiandien lyg ir visai neprastai ėjosi, be pykčių išsiruošėm į lauką ir ten visai nesipykom, kol... Kol grįžom namo ir po pietų ėjom miegų. Vakar visai nesugebėjau jos užmigdyti, tai ji nulūžo pirmam aukšte ant sofos, vyras atnešė į lovą jau miegančią. O šiandien atsikėlėm pusę 6. Visi. Tai nori nenori miegoti pietų reikia.
Aš čia vis tą patį per tą patį apie tuos pietų miegus. Bet taip noriu, kad ir jai būtų gerai ir man neblogai. Tai va, po bandymo ir gražiuoju ir piktuoju prisikviesti miegelį, gavo mažiukė bučkį, pasakiau ate ir išėjau. Dideliam mano nustebimui, užmigo pati. Norisi tikėti, kad čia žingsnis į visų nesmagumų, susijusių su pietų miegu, pabaigą.

Pavasarinės nuotaikos

Džiaugiuosi - pavasaris atėjo :) pagaliau. Šiltnamyje jau sudygo ridikėliai, o šiandien su Sofija pasėjom dviejų rūšių salotų. Pomidorai ant palangės taip pat išaugino pirmuosius tikrus lapelius.

Juliui keičiasi dienotvarkė, miega labai trumpą pietų miegą, pabunda, "padeda" man migdyti Sofiją ir tada pasivartęs nuogu dupcium miega antrą kartą. Lyg ir neblogai, bet man migdyt Sofiją ir tuo pačiu dar klausytis mažojo zyzimo... sunku, bet įmanoma. Ryt nebeviena būsiu namie.

Pradėjau mokytis gaminti interjerines lėles. Kol kas interneto padedama, bet kai Juliukas paaugs labai norėčiau nueiti į kursus. Taip pat tikiuosi neperdegsiu, kaip su kitais rankdarbiais ir "užsikabinsiu" ilgam. Jau turiu tris galvas nulipdytas, iki tobulumo toloka, bet kaip pirmi bandymai man patinka. Turbūt parašysiu kada atskirą įrašą apie mano išbandytas rankdarbių rūšis ir to rezultatus.

O čia, pavasarinė Sofija, žibučių uostytoja:

Malonumas auginti vaikus

Auginti vaikus turėtų būti malonumas. Dažnai tai sau kartoju, deja, nedažnai taip būna. Labai noriu būtigera mama, nerėkiančia, nesibarančia, suprantančia, kartais norėčiau būti geresne mama, nei man vaikystėje buvo maniškė. Bet...
Jau antra savaitė gyvenam vieni su vaikais, tėtis komandiruotėje ir grįš po kelių dienų. Jaučiu, kaip fizinis nuovargis tampa mano nekantrybės ir pykčio priežastimi. Smagu, kad šiandien iš pat ryto perskaičiau apie kantrybės atsisakymą, nuo šiandien teks nusiraminti ir nesitikėti. O ko aš tikiuosi iš vaikų?
Labiausiai tikiuosi, kad Sofija užmigs pietų miego, kol mažiukas dar miega. Todėl sėdžiu šalia jos kol ji malasi, pyksta, kuičiasi, išsidirbinėja, atsikalbinėja, o tada pratrūkstu.
Sėdėjau sėdėjau ir daugiau nesugalvojau nieko, kas mane išvestų iš kantrybės. Yra ir kaprizų ir užsispyrimo, bet stengiuosi viską išsiaiškinti, išspręsti, kad neprasidėtų verkimas ir ašarų upeliai.
Ir teisybę žmonės sako, kad kai kažko netenki, tik tada pajunti kaip tai reikalinga. Va šiom dienom neturiu vyro pagalbos ir tai taip jaučiasi mažose smulkmenose. Vakarais jie visada su Sofija susitvarko žaislus, kai dabar tai tenka daryti man ir jai, nepatikėsit, pajutau, kad tai yra netgi fizinis darbas. Surinkau po visą kambarį išsibarsčiusius žaislus ir pasijaučiau kaip žemę kasus. Ir tai tik viena smulkmena.
Auginti vaikus tikrai yra darbas, ypač jei tai tenka daryti vienam. Labai noriu šį darbą dirbti atsakingai ir daryti kuo mažiau klaidų ir maau, kad tobulėjimui ribų nėra.

Vieni namuose

va mes jau antra para vieni namuose. Vieni visi trys ir šuo. Vieni, nes be tečio. Kol kas viskas lyg ir neblogai, tik dalį nakties teko miegoti su abiem vaikais vienoj lovoj. Sofi pervargo vakar, o tai atsiliepė nakties miego, verkė, prašė gerti ir ne vieną kartą, kol galiausiai atėjo pas mus su broliu į lovą.
Sofijai vakar buvo diena su daug 'lelių'. Pirmoje dienos pusėje turėjome svečių - Sofijos kavalierius su mama buvoatėjęs, o pavakarį ėjom pasivaikščiot, tai sutikom kaimynų mergaites. Matau kaip jai reikia vaikų ir draugų, todėl labai laukiu šiltų orų, kurie, tikiuosi bus palankesni įvairiems susitikimams. O brolis, prastai miegojęs dieną, mums išėjus pasivaikščioti užmigo slinge ir perkeltas į vežimą nusnūdo dar gerą pusvalandį.

Miegantys vaikai

Šiandien ir Sofijai ir Juliui išpuolė nemiegadienis. Mažiukas pietų miegojo labai trumpai, o Sofi visai neužmigo. Ta proga ir dar todėl, kad namie nei pieno, nei duonos, nei sviesto iškeliavom į bičiulę Maximą. Sofija ją "ma-ma" vadina :) jau antrą kart su abiem vaikais važiuoju ir šįkart sekėsi geriau apsipirkom greitai, be mažiuko verkimo ir Sofijos zyzimo.
O važiuojant namo abu vaikai ėmė ir užmigo. Ir miega mašinoje iki dabar. O aš sėdžiu, žiūriu pro langą ir turbūt niekada man šis vaizdas neatsibostų - miegantys vaikai.

Malonumai

Neužmigdžiau šian Sofi pietų. Pastaruoju metu tai tapo nemaža problema, bet vis pavykdavo ją sudrausminti ir "nulaužti". Bet šiandien niekaip, nei gražiuoju, nei piktuoju. Vis noriu, kad vaikų auginimas būtų malonumas. O tas drausminimas tai nieko malonaus. Bet gražiuoju neklauso. Ieškojau informacijos keliose vietose dėl vaikų pietų miego. Vienur rašo, kad toks miegas būtinas, kitur teigiama, kad deja, bet tarp 2 ir 4 metų vaikai atsisako pietų miego. Žiūrėsiu kokio piktumo ji bus vakare ir kiek ilgai miegos ryt iš ryto. Nes kėlimasis pusę 7 taip pat ne iš maloniųjų.

Pavasaris keliauja

Šiandien ryte nutaikiau progą (nes filmukų kanalas dar miegojo) ir per LTV "Labas rytas" pasižiūrėjau klimatologės Audronės Galvonaitės prognozes. Labiausiai įstrigo frazė "pavasaris keliauja 15 kilometrų per parą greičiu". Tai va ir laukiu jau kada ta Vilniaus para ateis, o su ja ir pavasaris :)

Pavasarėja

Pavasarėja. Lyg ir. Šviečia saulė už lango, o išėjus į lauką atrodo drėgmė smelkiasi pro drabužius. Beveik kiekvienas, su kuo pašneku pastarosiomis savaitėmis, labai laukia pavasario, tik visų motyvai skirtingi. Pavyzdžiui man atsibodo šilti drabužiai. Ne tiek mano, kiek vaikų. Išėjimas į lauką žiemą užtrunka ilgokai, nes reikia užsidėti megztinį, kelnes, pirštines, kepurę, kombinezoną... O dar Sofija pradėjo spyriotis rengiama. Atsibodo, švelniai tariant. Labai laukiu šilto tikro pavasario, kai bus žalia žolė ir lauke galėsim būti ne 40 minučių, o žymiai ilgiau. Smėlio dėžė laukia :)

Kai nervina mamos

Labai džiaugiuosi, kad negyvenu su mama. nei su savo mama, nei su vyro mama. Laimė man, kad savo namuose esu vienintelė mama. Kodėl taip rašau? Pašnekėjau šiandien su kaimyne. Apie vaikus, namus, statybas ir mamas. Paaiškėjo, kad mano mama neatvažiuoja man padėti vaikų prižiūrėti, atvažiuoja tik į svečius. O pasirodo jos mama, gyvenanti kartu su ja pradeda jaustis nereikalinga, nes vaikai jau paaugę ir jai atrodo, kad močiutės paslaugų jau nereik. Dar kartą džiaugiuosi, kad vaikus auginam patys su vyru, kad nereikia mums močiučių pagalbos ir anūkai jom yra džiaugsmas (taip tikiuosi). Ir galiu pasakyti "Ačiū, mama, kad su manim negyveni."

Namų šeimininkės karjera

Kartais, kai seni pažįstami klausia kaip gyvenu, kas naujo ar pan. norisi tiesiog atsakyti - auginu vaikus. Bet tada pradedu galvoti, kad su vaikų auginimu nieko bendra neturinčiam žmogui tokia "veikla" turbūt atrodo mažų mažiausiai neįdomi. Kartais dar galvoju, kad jei būčiau žmogus, pažinojęs mane prieš mano šeimyninio gyvenimo pradžią ir dabar, turbūt savęs neatpažinčiau. Dabar atrodo, kad turėjau daug tikslų, daug norų, planų, o esu tik nusėdusi namuose ir "darau" namų šeimininkės karjerą. Bet, po šimts (čia taip gražiai vaizdingai keikiuosi), kaip man tokia karjera patinka!!
Darbu visą parą, be poilsio dienų ir be atostogų. jei išvažiuoju iš namų keliom valandom, visada galvoju kaip jiems ten sekasi. Man įstrigo Jurgos parašyti žodžiai Lengvuose daiktuose, kad vaikas/vaikai išmoko daugybės reikalingų dalykų. Žinau, kad kada nors, kai mano nuostabią namų šeimininkės karjerą pakeis kažkokia kita, ne mažiau nustabesnė veikla, dalykai, kurių mane moko mano vaikai bus labai naudingi.

Perku - parduodu

Pagaliau suremontavom paskutinį kambarį. O aš parduodu nebereikalingus baldus - dvi spintas ir komodą. Spintas pirkom kai tik įsikraustėm, kad nors keletas drabužių būtų spintose, o ne dėžėse ar maišuose. Dabar tikiuosi, kad jos pravers kam kitam. Na, o komoda su manim keliauja nuo studentų bendrabučio laikų. Saugojau, mylėjau, pastaruoju metu ten laikėm Sofijos drabužiukus, bet kadangi dabar turim drabužinę visiems daiktams, tai komoda pasidarė nebereikalinga.
Pati kolkas esu pirkusi naudotus žaislus Sofijai, man labai patiko, geros firmos, geros kokybės žaislus nupirkau žymiai pigiau, manau kai atsižais, juos perleisim kitiem vaikam. Man dar reikėtų nufotografuoti savo nėščios drabužius ir vestuvinius batus ir taip pat pasiūlyti, gal kam prireiks. Bet visą tai darysiu kai pasitaisysim fotoaparatą.

Ligos, pienas ir daržovės

Sergam. Na, tiksliau - sirgom. Aš kokias nepilnas tris paras ir Sofi tiek pat. Vyrai atsilaikė. Mano liga buvo aukšta temperatūra ir kaulų laužymas, vieną naktį temperatūra net iki 39 laipsnių buvo užkilusi, bet po to tik geryn geryn viskas ir jau sveika. O Sofi temperatūra baigėsi, bet liko raudona gerklė, tai čiulpia mergaitė tabletytes ir geria "Sinupret" lašiukus (kurie labai neskanūs). Tikimės neįsisirgti.
Neigiamas dalykas, likęs man po peršalimo - tariamas, o gal tikras pieno sumažėjimas. Julius "kabo ant papo" tikrąja šių žodžių prasme. Taip jis elgėsi tik pirmą parą po gimimo, o dabar vėl. Viliuosi, kad čia vadinamas augimo šuolis, kai vaikui reikia daugiau maisto ir viskas grįš į senas vėžes po kelių dienų.
Dar šiandien prisipirkau sėklų ateinančiam sodo daržo sezonui. Bet tradicinių žirnių, šparaginių pupelių ir salotų, šiemet nusipirkau šparagų, artišokų ir uoginių špinatų sėklų. Rezultatą galėsiu papasakoti vasaros vidurį, o apie šparagus viskas aišku bus tik po trijų metų.

Dalybos ir mergos

Jau senokai Sofija valgo pati, net neleidžia man ar tėčiui jos maitinti. Bet dar nemoka pasakyti kada jai jau gana ir kad patrauktume jos lėkštę. Bet čia ne bėda, viską kas lieka ir jau į pilvuką netelpa ji meta žemėn. Kai bandau drausminti ar aiškinti, kad taip negalima ji sako Titi (Sita - mūsų taksė). Vienu žodžiu dalinasi mergaitė, nepalieka šuniuko nevalgiusio.
Be to tik visai neseniai Sita ir Sofija pradėjo draugauti. Anksčiau Sofija vis taikydavosi šunei tai už ausies tai už uodegos pagriebti, na o dabar jau žaidžia. Laksto abi po namus, gaudo viena kitą, šunė labai džiaugiasi kai Sofija pabunda, o aš kai reikia jas per daug įsisiautėjusias apramint, sakau mergos, gana :)

Toks gyvenimas...

Šiandien su Julium buvom pas gydytoją ''techninei apžiūrai'' ir dar gavom antro mėnesio skiepą. Bet čia ne apie tai. Priimamajame šalia mūsų sėdėjo mama su, kaip vėliau sužinojau, keturių metų berniuku. Mama aiškino vaikui, kad reikės eiti namo pėsčiom, nes ji neturi centų autobuso bilietėliui. Vėliau daktarė papasakojo apie kitą savo pacientę, kurią neseniai paguldė į ligoninę dėl išsekimo - trijų mėnesių mergytė svėrė vos 4 kilogramus.
Galvoju, augini savo vaiką, stengiesi duoti jam viską kas geriausia, pergyventi dėl mažiausios smulkmenos, o kažkur, kažkieno vaikai auga apleisti, neprižiūrimi, tiesiog patys... Realiai turbūt neįmanoma padaryti, kad taip nebūtų, nes visų vaikų iš geriančių tėvų neatimsi ir į vaikų namus neuždarysi, nors kai pagalvoju, kad tos mergaitės trys broliai seserys jau vaikų namuose, tai anksčiau ar vėliau ir ji ten atsidurs.
Sutarėm su daktare, kad pririnksiu tai mergaitei Sofijos išaugtų drabužiukų.

Savininkiškumo jausmas

Šiandien svečiuose buvo mano seneliai. Aplankė Julių, nes dar buvo jo nematę, pasėdėjom, paplepėjom. Prisimenu, kai gimė Sofija, man būdavo labai gaila ir net pavydu, kai kas imdavo ją ant rankų, nešiodavo, supdavo ir pan. Dabar viskas atvirkščiai. Juliaus nebegailiu. Net kartais smagu, kad ne aš viena jį ant rankų laikau, o dar ir kažkas kitas. O jam berniukui ant rankų labai labai patinka.

Į parduotuvę

Visiškai ištuštėjo šaldytuvas, o ši savaitė pilna svečių ir lankytojų, todėl nusprendžiau susipakuoti vaikus ir važiuoti į artimausią Maximą. Gal ir nebuvo mirtino reikalo šiandien važiuoti, būčiau aš ar vyras nuvažiavę ryt iš ryto, bet man buvo labai įdomu ir net sakyčiau savotiškas iššūkis, kaip čia aš su dviem vaikais susitvarkysiu. Ir susitvarkiau. Mažiukas pradėjo verkti tik po apsipirkimo, kai iškeliau jį su kėdute iš parduotuvės vežimo ir įkėliau į mašiną, o Sofija elgėsi pavyzdingai. Bet minusų tokiame apsipirkime daugiau nei pliusų.

• įdėjus automobilinę kėdute su vaiku į parduotuvės vežimą nelabai jame lieka vietos pirkiniams
• reikia labai greitai suktis, kad mažas nepabustų, o didžioji nepradėtų zysti
• nelieka jokio malonumo apsipirkinėjant

Kurį laiką tokių išvykų nekartosiu, smagiau važiuoti į parduotuvę vienai.

Grožiai

Negaliu atsispirti tokiems grožiams. Nuorodą aptikau lengvuose daiktuose ir dabar pasidedu čia, kad nepamirščiau. Reikia gal vyrui kokią užuominą mestelti...

Turgus ir kiti dalykai

Su vyru prisidėjom prie Jamie Oliver'io gerbėjų. Ir laidą pažiūrim kai pataikom ir knygą įsigijom. Skaitau aš toj knygoj apie burnoj tirstančius valgius ir pavydžiu. Ne sugebėjimo taip gaminti (nes jaučiuosi mokanti ruošti valgį), bet produktų pasirinkimo. Atrodo visko ir pas mus pilna, bet taip norėčiau mažos parduotuvėlės, kurioje pardavinėtų tik sūrį, arba žuvies skyriaus turguje su daug šviežios, skaniai atrodančios žuvies ir kitų jūros gėrybių. Lyg ir esam jūrinė valstybė, bet turguje kur aš apsiperku dominuoja sūdytos silkės plastmasiniuose kibiruose ir rūkytos skumbrės su galvom ir be galvų. Bet per daug aš apie tą žuvį išsiplėčiau...
Labai mėgstu apsipirkinėti turguj, įsigijau net krepšį ant ratukų, kad nereikėtų pilnų maišų tempti. Tam tikrus produktus visada perku pas tuos pačius žmones, todėl labai smagu, kai nebepirmą kartą pirkdama esu atpažįstama. Paskutinį kartą buvau turguje kai jau turėjom Julių, labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai moteris, pas kurią visada perku bananus paklausė manęs ko susilaukėm, o skyriuje kur perku odines šlepetes ir šiltus padukus į batus padarė nuolaidą, kaip pastoviai klientei.
Tik, grįždama prie įrašo pradžios, noriu pasiskųsti įvairovės trūkumu. Didžioji dalis turgaus mėsos skyriaus priveržta lenkiškų dešrų ir dešrelių, kurių aš neperku, nes renkuosi prekę lietuvišką. O lietuviškų tokių gaminių yra tik vienas skyrius. Taip pat tik vienas skyrius sveriamų skanių pieno produktų - varškės, varškės sūrio, grietinės, visa kita - ta pati produkcija kaip prekybos centruose. Man trūksta ūkininkų ir jų siūlomų daržovių, bet čia jau turbūt mano bėda, ne į tą turgų važiuoju...

Miegai

Bandau atrasti naują būdą, kaip Sofiją užmigdyti pietų miego. Įprastinis būdas, kai eidavo į antrą aukštą, guldavo į lovytę, išvardindavom kas jau miega (šuniukas, teta, dėdė, tetis, mama ir t.t.) ir užmigdavo - nebeveikia. Dabar jau kelinta diena seku pasaką, o taip pat reikia išvardinti visas kūno dalis kurios eina miegoti (akytė, nosytė, kaklas ir t.t.). Šita migdymosi dalis Sofijai labiausiai patinka, nes man bevardinant jau miegančias kūno dalis, ji visas jas rodo, o užpakalį net pakraipo :)
Pastebėjau, kad miegojimas ir migdymasis keičiasi kartu su amžium,o pereinamajame laikotarpyje būna ypač sunkus etapas, kai reikia labai daug kantrybės ir išmonės, kad vaikas užmigtų.

Siuvimas

Jau daugiau nei pusę metų turiu siuvimo mašiną - mamos dovaną man. Nelabai daug pasiuvau per tą laiką, bet jaučiu, kad kasdien pagalvoju, ką tokio galėčiau pasiūti, o tuo pačiu ir praktikos įgauti, ns kol kas ne visos tiesios siūlės yra siūlės. Turiu prisipirkus medžiagos - nuostabaus satino mūsu su vyru patalynei, taip pat ryškiaspalvis medžiagos gabalas laukia kol pavirs vaikų kambario užuolaida, o dvi pagalvės laukia naujų "drabužių". Bet pradžiai siūsiu štai tokią pieštukinę, tiksliau dvi ir skirtingas, dviem dvynukam pirmokam :)

Nuotrauka iš čia

Bendravimas

Atsiradus mažajam bijojau, kad Sofija liks be mano dėmesio ar bent su žymiai mažesne jo dalim. Tačiau, mano nuostabai, viskas vyksta net atvirkščiai. Sugalvojau, kad galiu ją įtraukti į kasdieninius namų darbus ir taip nušauti du zuikius vienu šūviu - ir su ja pabendrauti, ir reikalingus darbus atlikti. Dabar einamiausia veikla - valgio ruošimas. Kai ruošiu pusryčius pasistatau ją ant taburetės šalia ir pasakoju kaą ir kaip darau, ji tuo tarpu bando nuimti dešrą nuo sumuštini. Pietums kepėm mėsą, leidau jai barstyti prieskonius.
Tiesa, dabar pasidarė sunkoka išlaikyti ją kieme ilgiau nei pusvalandį. Kai būna su tėčiu, jie eina toli paisvaikščioti, važiuoja su rogėm, o su manim ji atsisako kažkur eiti, pasisukiojam kieme, o už tvoros nei žingsnio. Dabar galvoju naujus buvimo lauke būdus. Kai tik leis oras eisim vakarais pasitikti tėčio. Ir lauksim pavasario, žalios žolės ir šilumos. Tada visas dienas praleisim lauke.