Cušimos mūšis

Cušimos mūšis
Priklauso: Rusijos–Japonijos karas
Admirolas Togo ant „Mikasos“ tilto, Cušimos mūšio pradžioje. Pakeliama signalinė vėliava su raide „Z“, turėjusia tam tikrą reikšmę flotilės įgulai.
Data 1905 m. gegužės 27–28 d. Vieta Cušimos sąsiauris (34°33.977′ š. pl. 130°9.056′ r. ilg.) Rezultatas Lemiama Japonijos pergalė
Konflikto šalys
Imperatoriškoji Japonijos armija	Imperatoriškasis Rusijos laivynas
Vadovai ir kariniai vadai
Heihachiro Togo Kamimura Hikonojō Dewa Shigetō	Zinovis Rožestvenskis# Nikolajus Nebogatovas# Oskaras Enkvistas
Pajėgos
4 šarvuotlaiviai 27 kreiseriai 21 naikintojas 37 torpedinės valtys, kanonierės ir pagalbiniai laivai	8 šarvuotlaiviai 3 pakrantės šarvuotlaiviai 8 kreiseriai 9 naikintojai
Nuostoliai
117 mirė 583 sužeista 3 torpedinės valtys nuskendo	4 380 mirė 5 917 paimta į nelaisvę 21 laivas (7 šarvuotlaiviai) nuskendo 7 užgrobti 6 nuginkluoti

Cušimos mūšis (jap. 対馬海戦 = tsushima-kaisen, rus. Цусимское сражение, „Cušimos sąsiaurio mūšis“) – paskutinis ir lemtingiausias Rusijos–Japonijos karo jūrų mūšis, vykęs 1905 m. gegužės 27–28 dienomis (gegužės 14–15 d. pagal Julijaus kalendorių). Mūšyje Japonijos laivynas, vadovaujamas admirolo Heihachiro Togo sunaikino du trečdalius Rusijos laivyno, vadovaujamo admirolo Zinovijaus Roždestvenskio, kuris nuplaukė 33 000 km, kad pasiektų Tolimuosius Rytus. Istorikas Edmund Morris mūšį pavadino didžiausiu jūros mūšiu po Trafalgaro laikų.

Priešistorė ir mūšio aplinkybių apžvalga

1904 m. vasario 8 d. Japonijos imperatoriškojo laivyno eskadriniai minininkai netikėtai užpuolė Rusijos Tolimųjų Rytų laivyną Port Artūre; užpuolimo metu buvo išvesti iš rikiuotės trys laivai – du linkorai ir kreiseris.

Prasidėjo Rusijos–Japonijos karas. Japonijos pagrindinis tikslas buvo apsaugoti savo komunikacijų ir tiekimo linijas į Azijos žemyninę dalį ir taip užsitikrinti galimybes kovoti su rusais Mandžiūrijoje. Tuo tikslu Japonijai reikėjo neutralizuoti Rusijos karines jūrų pajėgas Tolimuosiuose Rytuose. Iš pradžių Rusijos laivynas nesiėmė jokių veiksmų ir Japonija perkėlė savo pajėgas į Korėją nesutikusi pasipriešinimo, tačiau vadovaujant atvykusiam admirolui Stepanui Makarovui rusų laivynas suaktyvėjo ir pasiekė tam tikrų laimėjimų prieš japonus. Tačiau admirolo Makarovo linkoras „Petropavlovskas“ užplaukė ant minos. Įvykio metu žuvo pats admirolas, o jį pakeitę vadai nesugebėjo pasipriešinti Japonijos laivynui. Dėl to Rusijos laivynas faktiškai buvo užblokuotas Port Artūre. Gegužės mėnesį japonai išsilaipino Liaodunio pusiasalyje ir pradėjo Port Artūro apsiaustį.

Rusija uždraudė Japonijai eksploatuoti Mandžiūrijos išteklius, todėl admirolo Heihachiro Togo vadovaujamas Japonijos laivynas pradėjo Rusijos–Japonijos karą, artilerijos ugnimi ir torpedomis neutralizavęs Rusijos Ramiojo vandenyno flotilę Port Artūro ir Čemulpo (Korėjoje) uostuose. Įsiutęs caras Nikolajus II pasiuntė admirolo Zinovijaus Roždestvenskio vadovaujamą laivų iš Baltijos eskadrą aplink pasaulį atkeršyti už puolimus. Jo aštuonių šarvuotlaivių, aštuonių kreiserių ir devynių eskadrinių minininkų flotilė stojo prieš keturis Togo šarvuotlaivius, aštuonis kreiserius, dvidešimt vieną eskadrinį minininką ir šešiasdešimt torpedinių katerių – visi buvo daug naujesni už Rusijos laivus.

Togo rusus užpuolė iš pasalos tarp Honšiu ir Cušimos salų. Per valandą jis išvedė iš rikiuotės rusų flagmaną „Suvorovą“ ir sužeidė Roždestvenskį. Dar trys rusų šarvuotlaiviai nuskendo ir japonai torpedomis pradėjo apšaudyti likusius laivus. Žuvo apie 10 000 rusų jūreivių. Išliko tik vienas jų kreiseris ir du eskadriniai minininkai. Japonų pusėje nuskendo trys torpediniai kateriai, žuvo 1000 žmonių.