Korėja

Rytų Azijos istorinis regionas Korėja 한국/조선 韓國/朝鮮
Šalis	Šiaurės Korėja  Pietų Korėja
Tautos	korėjiečiai
Kalba	korėjiečių kalba
Valstybės	Korėjos istorija
Miestai	Kiongdžiu, Seulas, Pchenjanas
Kultūrinės Rytų Azijos regionai: Kinija, Korėja, Japonija, Junanas, Vietnamas, Mandžiūrija

Korėja (kor. 한국 = Hanguk, arba 조선 = Joseon) – bendras Korėjos pusiasalyje egzistavusių istorinių valstybių ir kultūrinės visumos, dar žinomos kaip korėjiečių civilizacija, pavadinimas. Šioje teritorijoje po Antrojo pasaulinio karo susikūrė dvi atskiros valstybės: Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja) ir Korėjos Respublika (Pietų Korėja), kurių riba eina ties 38-ta platuma. Šiaurės Korėjos sostinė yra Pchenjanas, o Pietų Korėjos sostinė – Seulas. Pagrindinė etninė grupė – korėjiečiai.

Pavadinimo etimologija

Tolimuosiuose Rytuose ši šalis vadinama iš kinų kalbos kilusiu pavadinimu 朝鮮 (pinyin:chaoxian, kor.: 조선/choseon, jap.: chōsen). Šis pavadinimas reiškia „ryto gaiva“. Taip nuo XV a. buvo vadinta ir pati valstybė.

Vakaruose vartojamas žodis „Korėja“, spėjama, kilo iš čia X–XIV a. klestėjusios Koryo valstybės pavadinimo.

Korėjai pasidalinus, Šiaurės Korėjoje išliko senasis valstybės pavadinimas (t. y. Choseon), o Pietų Korėjoje priimtinesnis kitas pavadinimas – 韓國/한국 Hanguk, kas reiškia han (korėjiečių) tautos šalis.

Geografija

Korėja išsidėsčiusi Korėjos pusiasalyje, šiaurės rytų Azijoje. Nuo Kinijos Korėją skiria Amnokano upė šiaurėje ir Geltonoji jūra vakaruose. Nuo Japonijos skiria Japonijos jūra. Nedidelę sieną Korėja turi ir su Rusija (skiria Tumangano upė).

Gyventojai

Iš viso Korėjoje gyvena apie 73 mln. gyventojų, iš kurių 99 % yra korėjiečiai. Šiaurės Korėjoje yra apie 20 000 kinų mažuma, Pietų Korėjoje – nedidelės kinų ir japonų mažumos. Nuo XX a. pabaigos pastebimas užsieniečių skaičiaus augimas, ypač Pietų Korėjoje, kur gyvena per 1 mln. užsieniečių.

Istorija

Per gana ilgą Korėjos istoriją pasikeitė nemaža įvairių valstybių ir dinastijų. Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų valstybėse, istorija čia dalinama tam tikrais laikotarpiais, siejamais su valdžiusiomis dinastijomis ir valstybių pavadinimais.

Senovė

Pekče valdovo diadema – karališkos valdžios simbolis

IV–V a. pr. m. e. susikūrė Kodžiosono valstybė. 109 m. pr. m. e. Han dinastijos imperatorius Vudi surengė karo žygį į Kodžiosoną, įsteigė čia kinų valdžios punktus, kurie ėmė kontroliuoti dalį Kodžiosono teritorijos. Likusiose srityse susikūrė daug smulkių valstybėlių.

Pirmaisiais mūsų eros amžiais keletas jų sugebėjo iškilti ir pasidalinti Korėją į tris dalis. Taip prasidėjo Samguk laikotarpis. Kogurio (Goguryeo) viešpatavo šiaurėje ir galutinai išvijo kinus, Pekče (Baekje) užėmė Korėjos pietvakarius, o Šilla – pietryčius.

Nors Kogurio buvo didžiausia ir stipriausia, Šilla, pasikvietusi į pagalbą sąjungininkę Tangų Kiniją, 660 m. užėmė Pekče, o 668 m. – Kogurio, tokiu būdu suvienydama Korėją. Visgi, kare padėjusi Tangų armija neskubėjo išeiti iš šalies. Po ilgų derybų Šilla liko valdyti Korėjos pietus, o kinams liko šiaurė (ten ilgainiui įsitvirtino Palhe valstybė). Tai buvo pirmasis Korėjos pasidalijimas į Šiaurę ir Pietus, kurį Korėja išgyvena ir dabar.

IX a. pab., didėjant trinčiai tarp aristokratijos ir valdovo, įvyko nemažai sukilimų, kurių metu Šilla vėl skilo į tris dalis: Šilla, Vėlyvąją Pekče ir Tebong (tai – Vėlyvasis Samguk laikotarpis). Maždaug tuo metu šaliai iš šiaurės grėsė kidanių liao valstybės antpuoliai, kurie sunaikino Palhe. Tebong, (Kogurio palikuonės) valdovas 918 m. įsteigė naują dinastiją – Korio, perkėlė sostinę į Kesongą, atmušė liao, atimdamas iš jų daug etninių korėjiečių sričių (anksčiau priklausiusių Palhei), o 936 m. užkariavęs Pietus, dar kartą suvienijo Korėją. Tai buvo paskutinis šalies suvienijimas. Nuo tada Korėja iki pat 1945 m. buvo vieninga.

Korėjos Imperija

1897 m. paskelbta Korėjos Imperija, gyvavusi iki 1910 m.

Japonijos okupacija

1910 m. japonų armijos okupuota Korėja buvo priversta pasirašyti aneksijos aktą. 1919 m. taikus kovo pirmosios judėjimas, nukreiptas prieš japonų valdžią, buvo žiauriai numalšintas, žuvo per 7000 demonstrantų. Japonijos kolonijinės valdžios metais buvo varžomas korėjiečių kalbos vartojimas, sunaikinta arba išvežta daugybė kultūros paminklų. Siekta susilpninti tautinę tapatybę, žmonės versti keisti vardus ir pavardes į japoniškus. II pasaulinio karo pabaigoje Korėjoje gyveno daugiau kaip 850 tūkstančių japonų, kurių daugelis po karo repatrijavo į Japoniją.

Skilimas

Po Korėjos karo pabaigos 1953 m. Korėjos LDR ir Korėjos Respublika nepasirašė oficialaus taikos susitarimo, jas skiria demilitarizuota zona. Abi šalys viena kitos nepripažįsta ir laiko save vienintelėmis suvereniteto atstovėmis Korėjos pusiasalyje. Nors abiejų šalių politikai dažnai pasisako už Korėjos suvienijimą, tačiau praktinių žingsnių nedaug – didelė įtampa išlieka iki šių dienų. Kai kuriose varžybose korėjiečių sportininkai dalyvauja su viena vėliava.

Kultūra

Didelį vaidmenį turi šeimyniniai ryšiai. Tradicinės religijos yra konfucianizmas, neokonfucianizmas, budizmas, pastaruoju metu populiarėja ir krikščionybė.

Korėja garsi ir savo kovos menais, iš kurių vakaruose žinomiausias yra tekvondo.

Nacionalinė korėjiečių religija – Šinkio

• Korėjietiška virtuvė
• Korėjiečių šventės

Nuorodos

• Vytautas Vilimas. Korėjos tradicinė muzika ir karalius Sedžongas Didysis Archyvuota kopija 2008-12-17 iš Wayback Machine projekto.
• Plačiau apie Korėjos pusiasalį Archyvuota kopija 2010-12-01 iš Wayback Machine projekto.

Vikižodynas