Haličo-Voluinės kunigaikštystė

Haličo-Voluinės kunigaikštystė, dar vadinama Galicijos-Vladimiro kunigaikštyste (rusėnų kalba: Галицко-Волинскоє Королѣвство, lot. Regnum Galiciæ et Lodomeriæ) arba Rusios karalyste – egzistavo nuo 1199 m. iki 1392 m. ir buvo viena iš Kijevo Rusios įpėdinių.

Галицко-Волинскоє Королѣвство Haličo–Voluinės kunigaikštystė
LDK dalis 1340-1366, 1370–1392, Lenkijos dalis 1366-1370
←   ← 1199 – 1392 →   →
Vėliava Herbas
Location of Kunigaikštystė XIII a.
Sostinė	Haličas (iki 1272 m.) Lvovas (1272-1325) Vladimiras (po 1325)
Kalbos	senoji slavų
Valdymo forma	Monarchija
Haličo-Volynės kunigaikščiai
1199-1201 (pirmas)	Romanas Mstislavičius
1383–1392 (paskutinis)	Teodoras Liubartaitis
Era	Viduramžiai
- Susijungė Haličas su Voluine	1199 m., 1199
- Padalinimas	1392 m.

Kunigaikštystės teritorija apėmė Galicijos, Voluinės ir Podolės istorinius regionus. Ji buvo dabartinės Ukrainos šiaurės vakaruose, Lenkijos rytuose ir Baltarusijos pietvakariuose, bet didžiausio išsiplėtimo metu ji kontroliavo ir teritorijas dab. Slovakijos šiaurės rytuose, Rumunijos šiaurės rytuose ir Moldavijos šiaurėje.

Kunigaikštija ribojosi su Juodąja Rusia, Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste, Turovo–Pinsko kunigaikštyste, Kijevo kunigaikštyste, Aukso orda, Vengrijos karalyste, Lenkijos karalyste, Moldavijos kunigaikštyste ir Kryžiuočių ordino valstybe.

Istorija

Ankstyvasis laikotarpis

Kunigaikštija 1199 m.

Kunigaikštija susidarė, kai 1199 m. susijungė dvi valdos: Haličo kunigaikštystė ir Voluinės kunigaikštystė.

Šios kunigaikštystės priklausė Riurikaičių dinastijos atstovams. XIII a. pradžioje tai buvo bene įtakingiausia kunigaikštija, pretendavusi į senrusių žemių vienytojos vaidmenį. Pirmuoju kunigaikščiu tapo Romanas Mstislavičius. 1204 m. kunigaikštijos kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Romano Didžiojo, užėmė Kijevą.

1205 m. kilo karinis konfliktas tarp kunigaikštijos ir Lenkijos karalystės, kurio metu Zavichosto mūšyje žuvo kunigaikštis Romanas Mstislavičius. Po kunigaikščio mirties kunigaikštija nusilpo ir subyrėjo. Šis susiskaldymo laikotarpis tęsėsi iki 1238 m., kuomet atskirose dalinėse kunigaikštystėse įsiviešpatavo atskiri kunigaikščiai. Nusilpusi valstybė tapo Lenkijos ir Vengrijos taikiniu. Vengrijos karalius Andrius II pasiskelbė šių žemių karaliumi, bet po 1214 m. susitarimo tarp Vengrijos ir Lenkijos, Haličas buvo atiduotas Andriaus II sūnui Kolomanui. Tik 1221 m. Mstislavas Mstislavičius galutinai išvadavo Haličą iš Vengrijos.

Suklestėjimas

Levas Danilovičius, valdęs HVK 1293-1301 m.

Visų žemių suvienytoju tapo Danielius Haličietis, Voluinėje viešpatavęs nuo 1215 m. 1238 m. jis paėmė Haličą ir pabaigė susiskaldymo laikotarpį. 1239 m. kunigaikštis užėmė Kijevą. 1239–1241 m. kunigaikštiją nusiaubė mongolai ir kuriam laikui pavertė ją Aukso ordos vasale. 1245 m. Danieliaus Haličiečio vadovaujami pulkai nugalėjo Lenkijos ir Vengrijos kariuomenes mūšyje prie Jaroslavo.

1245 m. popiežius Inocentas IV leido Danieliui Haličiečiui karūnuotis. 1253 ir 1254 m. sandūroje kunigaikštis Danielius gavo iš popiežiaus karūną ir titulavosi Rusios karaliumi. 1256 m. Danieliaus Haličiečio vadovaujama kariuomenė išstūmė mongolus iš kunigaikštystės, bet 1260 m. mongolai vėl užėmė kunigaikštystę.

Po Danieliaus Haličiečio mirties 1264 m. kunigaikščiu tapo jo sūnus Levas Danilovičius, kuris priešingai nei jo tėvas artimiau bendravo su mongolais, nei vakarų kaimynais. Kartu su mongolais Levas Danilovičius užpuolė Lenkiją ir pasiekė Racibužo miestą.

Kadangi 1257 m. Levo brolis Švarnas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kunigaikštystė turėjo ambicijų ir Lietuvoje. Levui I nepavykus užimti Lietuvos sosto, jis iš keršto nužudė Švarno seserėną, Mindaugo sūnų Vaišelgą. 1269 m. tai sukėlė karinį konfliktą tarp kunigaikštijos ir LDK, kurio metu Levas Danilovičius kovojo dėl valdžios su Traideniu, bet kovą pralaimėjo. 1274–1276 m. Haličas-Voluinė neteko Juodosios Rusios žemės su Naugarduko miestu.

1272 m. Levas Danilovičius įkūrė Lvovo miestą ir ten perkėlė sostinę. 1279 m. kunigaikštis kartu su Bohemijos kunigaikščiu Vaclavu II Bohemiečiu užpuolė Lenkiją ir 1280 m. bandė užimti Krokuvą, bet to padaryti jam nepavyko. 1280 m. kunigaikštis nugalėjo Vengriją ir prisijungė Karpatijos Rusios kraštą. 1292 m. Levas I iš Lenkijos atkovojo Liubliną. Prieš jo mirtį 1301 m. Haličas-Volynė buvo pasiekusi savo galybės viršūnę.

Nuosmukis

Po Levo Danilovičiaus mirties 1301 m. prasidėjo kunigaikštystės nuosmukis. Jo įpėdiniu tapo jo sūnus Jurijus I Haličietis, kuris valdė kunigaikštystę tik septynerius metus.

1302 m. buvo prarastas Liublinas, kurį užėmė lenkai. Tais pačiais metais vengrai prisijungė Karpatų Rusėniją. 1308–1323 m. kunigaikštiją bendrai valdė Jurijaus I sūnūs Andrius Haličietis ir Levas II Haličietis. Broliai sudarė karinę sąjungą su lenkais bei kryžiuočiais nukreiptą prieš LDK bei totorius. Abu broliai žuvo 1323 m. mūšyje su totoriais. Manoma, kad po to trumpai valdė menkai žinomas Vladimiras Lvovičius, o po to į kunigaikštystę pakviestas Lenkijos Piastų didikas Jurijus Boleslovas II iš Mazovijos kunigaikštystės, kuris buvo ir Gedimino žentas. Šis priėmė ortodoksų tikėjimą.

Tais pačiais metais Lucke kunigaikščiu tapo Gedimino sūnus Liubartas, vedęs vietos kunigaikštytę, kuris taip prijungė Lucką prie LDK. 1340 m. nunuodijus Jurijų Boleslovą, Liubartas pareiškė teises į Haličo-Voluinės sostą ir pradėjo čia valdyti. Tuo pat metu teises į kunigaikštystę pareiškė ir Lenkijos karalius Kazimieras III. Vietos bajorai, tuo tarpu, išrinko naują kunigaikštį Dmitrijų Detko. Taip pradėti Haličo-Voluinės karai, kurie tęsėsi iki pat 1392 metų.

1341 m. žiemą buvo sudaryta bendra karinė sąjunga prieš lenkus tarp Liubarto vadovaujamos Voluinės, Haličo ir totorių, tačiau tų pačių metų vasarą mūšis prieš lenkus buvo pralaimėtas. Tai nulėmė, kad kunigaikštis Detko tapo Lenkijos vasalu, o po jo mirties Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis 1349 m. prijungė Haličą prie Lenkijos karalystės. Voluinėje toliau viešpatavo Gediminaičiai, kurie titulavosi tik Voluinės kunigaikščiais.

Po Haličo-Voluinės karų pabaigos 1392 m. kunigaikštystė galutinai išnyko. Buvusią Haličo kunigaikštystės teritoriją prisijungė Lenkijos karalystė, kur buvo įkurta Rusios ir Belzo vaivadijos. Lenkijai atitekusi Galicija ilgainiui pradėta vadinti Raudonąja Rusia. Voluinės kunigaikštystės teritoriją prisijungė LDK, kur ilgainiui buvo įkurta Voluinės vaivadija ir dalis žemių prijungta prie Trakų vaivadijos. Voluinė buvo turtingiausia ir daugiausiai gyventojų turinti LDK rusėnų žemė.

Administravimas

Kunigaikštystė 1245-1349 m.

Kunigaikštystę sudarė daug skirtingų feodalinių valdų, kurios decentralizacijos laikotarpiais būdavo linkusios įgauti autonomiją.

Šiaurinėje jos dalyje buvo Voluinės kunigaikštystė su sostine Vladimire. Ją savo ruožtu sudarė Belzo, Lucko, Červensko, Peresopnicės, Dorogobužo, Šumsko žemės, su atitinkamais miestais.

Pietinė, kalnuota, kunigaikštystės dalis priklausė Haličo kunigaikštystei, kurią sudarė keturios žemės: Peremyšlio, Trebovlės, Zvenigorodo ir pagrindinė Haličo.

Haličo-Voluinės kunigaikščiai

Vietinė kunigaikščių dinastija buvo Monomachovičių Iziaslavovičių atšaka, vadinamieji Romanovičiai. Pradedant 1254 m. jie titulavosi Haličo-Voluinės kunigaikščiais ir Rusios karaliais (Король Руси). 1325-40 m. valdęs valdovas priklausė Lenkijos Piastų giminei ir save titulavo tiesiog „įpėdiniu“ (дедичем). Nuo 1340 m. čia valdę Gediminaičiai save titulavo tik Voluinės didžiaisiais kunigaikščiais.

• 1199–1205 – Romanas Mstislavičius (Romanas Didysis)
• Susiskaldymo laikotarpis
• 1238–1264 – Danielius Haličietis (su pertraukomis)
• 1264–1301 – Levas Danilovičius (g. ~1228 – m. ~1301)
• 1264–1269 – Švarnas, bendravaldis
• 1301–1308 – Jurijus Lvovičius
• 1308–1323 – Levas Jurjevičius (m. 1323)
• 1308–1323 – Andrius Jurjevičius, bendravaldis
• 1323–1325 – Vladimiras Lvovičius
• 1325–1340 – Jurijus Boleslovas II
• 1340–1349 – Liubartas, toliau – tik Voluinės kunigaikštis (1349–1366)
• 1366–1370 – Aleksandras Karijotaitis, Lenkijos statytinis, Voluinės kunigaikštis
• 1370–1383 – Liubartas, Voluinės kunigaikštis
• 1383–1392 – Teodoras Liubartaitis, Voluinės kunigaikštis

Nuorodos

• Kunigaikštytės žemėlapis;
• Kunigaikštystės istorija (angl.);
• Kunigaikštystės istorija (ukr.);
• Kunigaikštystės istorija II (ukr.) Archyvuota kopija 2012-03-02 iš Wayback Machine projekto.;
• Kunigaikštystės istorija III (ukr.).

Literatūra

• Bielowski A. Halickowlodzimierskie księstwo. – Biblioteka Ossolińskich., t. 4.
• Bielowski A. Królewstwo Galicji (o starem księstwie Halickiem). – Biblioteka Ossolińskich, 1860, t. 1
• Gebhard L. A. Geschichte des Konigreiches Galizien, Lodomerien und Rotreussen. – Pest, 1778;
• Engel J. Ch. Geschichte von Halitsch und Vlodimir. – Wien, 1792.
• Harasiewicz M. Berichtigung der Umrisse zu einer Geschichte der Ruthenen. – Wien, 1835.
• Harasiewicz M. Annales ecclesiae Ruthenae. – Leopoli, 1862.
• Hoppe L A. Geschichte des Konigreiches Galizien und Lodomerien. – Wien, 1792.
• Lewicki A. Ruthenische Teilfürstentümer. – In: Österreichische Monarchie im Wort und Bild Galizien. Wien, 1894.
• Siarczyński F. Dzieje księstwa niegdyś Przemyślskiego. – Czasopism naukowy Biblioteki im. Ossolińskich, 1828, N 2/3;
• Siarczyński F. Dzieje niegdyś księstwa Belzkiego i miasta Belza. – Czasopism naukowy Biblioteki im. Ossolińskich, 1829, N 2.
• Stecki J. T. Wołyń pod względem statystycznym, historycznym i archeologicznym. – Lwów, 1864
• Zubrzycki D. Rys do historii narodu ruskiego w Galicji i hierarchii cerkiewnej w temże królewstwie. – Lwów, 1837.
• Zubrzycki D. Kronika miasta Lwowa. – Lwów, 1844.
• Андрияшев А. М. Очерки истории Волынской земли до конца XIV ст. Киев, 1887.
• Галицкий исторический сборник, 1854, вып. 2.
• Греков Б. Д. Древнейшие судьбы славянства в Прикарпатских. областях // Вестник АН СССР. 1940. № 11-12.
• Греков Б. Д. Крестьяне на Руси. – Москва,1952.
• Иванов П. А., Исторические судьбы Волынской земли с древнейших времен до конца XIV века, Одесса, 1895.
• Котляр М. Ф. Данило Галицький. – Київ, 1979.
• Материалы для истории и этнографии края. – Волынския губернския ведомости, 1854.
• Руссов С. Волынские записки сочинінные Степаном Руссовым в Житомире. – Санкт-Петербург, 1809.