Černigovo kunigaikštystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Černigovo kunigaikštystė (ukrainiečių kalba: Чернігівське князівство) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XI-XIV amžiais dabartinės Ukrainos šiaurinėje teritorijoje ir gretimose teritorijose Rusijoje, Baltarusijoje.

Чернігівське князівство Černigovo kunigaikštystė
LDK dalinė kunigaikštystė 1357–1401 m.
← 1024 – 1401 →
Herbas
Location of Rusios kunigaikštystės XI a.
Sostinė	Černigovas (iki 1246 m.) Brianskas(nuo 1246 m.)
Kalbos	senoji slavų
Valdymo forma	Monarchija
Černigovo kunigaikščiai
1024–1036 (pirmas)	Mstislavas Narsusis
1393–1401 (paskutinis)	Romanas Michailovičius
Era	Viduramžiai
- Atskilo nuo Kijevo Rusios	1024 m., 1024
- Prijungta prie LDK	1401 m.

Teritorija

Kunigaikštystės branduolinės teritorijos bendrai vadinamos Černigovo žeme. Šis istorinis regionas, dabar vadinamas Severščina, apėmė rytinę Polesės dalį, esančią į rytus nuo Dniepro, t. y. Desnos ir Seimo upės baseinuose. Jai priklauso Černigovo sritis ir Sumų srities šiaurinė dalis dabartinėje Ukrainoje, Gomelio srities rytinė dalis Baltarusijoje, Briansko ir Kursko sritys Rusijoje.

Šiaurėje Černigovo žemė ribojosi su Smolensko (Starodubščina), pietuose – su Perejeslavlio, vakaruose – su Kijevo žemėmis. Į šiaurės rytus nuo šios teritorijos buvo Okos aukštupis (etninės viatičių žemės), į vakarus - Turovo-Pinsko žemė (Vakarų Polesė).

Didžiausio išsiplėtimo laikais Černigovo kunigaikštystė be Černigovo žemės dar valdė Okos aukštupį (Kalugos, Oriolo, Tulos sritys Rusijoje) ir Riazanės-Muromo žemę (Lipecko, Riazanės, Vladimiro sritys Rusijoje).

Černigovo žemė

Černigovo kunigaikštystė formavosi severianų gyvenamose žemėse, o vėliau plėtėsi į viatičių, radimičių, dregovičių, muromų gyvenamas žemes. Nuo X a. ši teritorija priklausė Kijevo Rusiai, ir ją valdė Kijevo vietininkas, kuris rinkdavo duoklę. Vietos gyventojai atliko svarbią funkciją ginant Rusią nuo nomadų iš Ponto stepės antpuolių.

Pirmasis Černigovo valdovas buvo Mstislavas Drąsusis, Kijevo kunigaikščio Vladimiro Krikštytojo sūnus. Jis, ilgai kovojęs su nomadais rytuose, pasinaudojęs proga po tėvo mirties pradėjo karą su savo broliu Kijevo kunigaikščiu Jaroslavu. Šis karas laikinai padalijo Rusią į dvi dalis, kurios rytinę dalį užvaldė Mstislavas (1024–1036), savo sostine paversdamas Černigovą. Tačiau po jo mirties Rusia buvo vėl suvienyta po Kijevo valdžia.

Černigovo kunigaikštystė vėl įsikūrė po Jaroslavo mirties Rusią padalinus tarp sūnų. Sviatoslavas Jaroslavičius oficialiai tapo pirmuoju Černigovo kunigaikščiu (1054–1073) ir Riurikaičių Černigovo linijos pradininku.

Susiskaldymas

1097 m., labai greitai po kunigaikštystės susikūrimo nuo Černigovo atsiskyrė Naugardas-Severskis. 1127 m.dėl dinastinių vaidų atskilo rytinės dalys, kur susiformavo Riazanės kunigaikštystė ir Muromo kunigaikštystė.

Antroji kunigaikštystės skilimo banga įvyko 1246 m., mirus Michailui Vsevolodovičiui. Tuo metu keturi vaikai paveldėjo keturias dalis, kurios tapo keturiomis kunigaikštystėmis. Tai buvo Briansko, Novosilsko, Karačevo, Taruskos kunigaikštystės. Tuo metu pagrindinė sostinė iš Černigovo perkelta į Brianską, o titulas Černigovo didysis kunigaikštis tapo tik nominalus.

LDK sudėtyje

1357 m. Brianską užėmė Algirdas, kuris prijungė ją prie LDK. Nepaisant to, dauguma stambesniųjų vietos kunigaikščių išlaikė autonomiją ir savo dinastijas per XIV a. Paskutinis Brinsko kunigaikštis ir Černigovo didysis kunigaikštis buvo Romanas Michailovičius, kartu ėjęs ir vietininko pareigas Smolenske. Jam mirus, Černigovas tapo LDK vietininkyste. Ši tendencija reiškėsi ir aplinkinėse kunigaikštystėse, kur vietinės dinastijos buvo naikinamos per visą XV a.

Tačiau XV a. viduryje egzistavo ir tendencija skirti Černigovo žemės kunigaikštysčių vietininkais iš Maskvos pabėgusias didikų gimines. 1503 m. Černigovo žemę užkariavo Maskvos Didžioji kunigaikštystė.

Kunigaikščiai

• Černigovo kunigaikščiai