Slovakija

Slovakija (svk. Slovensko), oficialiai Slovakijos Respublika (svk. Slovenská republika) – valstybė Vidurio Europoje.^[4]^[5] Šiaurės vakaruose ribojasi su Čekija, šiaurėje – su Lenkija, rytuose – su Ukraina, pietuose – su Vengrija, pietvakariuose – su Austrija. Šalies sostinė ir didžiausias miestas yra Bratislava, o antras pagal dydį miestas – Košicė.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos istorija.

Romėniškas užrašas ant Trenčyno piliakalnio, datuojamas apie 178 m.

Nuo maždaug 450 m. pr. m. e. dabartinės Slovakijos teritorijoje apsigyveno keltai, kurie dabartinių Bratislavos ir Havranoko miestų vietose buvo įkūrę savo įtvirtintas gyvenvietes. Pirmieji rašto naudojimo pavyzdžiai yra sidabrinės monetos su keltų karalių vardais. Mūsų eros pradžioje dabartinės Slovakijos teritorija buvo užimta romėnų, kurie pastatė nemažai gynybinių postų aplinkui bei šiauriau nuo Dunojaus.

Slavai dabartinėje Slovakijos teritorijoje apsigyveno V-ame amžiuje. VII a. Slovakija tapo Samo imperijos centrine dalimi, vėliau Slovakijos teritorijoje buvo Nitros kunigaikštystė. IX a. Slovakijoje egzistavo Didžiosios Moravijos valstybė, kuri suklestėjo karaliaus Svatopluko laikais.

Po Didžiosios Moravijos iširimo X amžiuje dabartinės Slovakijos teritoriją po truputį prisijungė Vengrija. Dauguma Slovakijos teritorijų buvo integruotos į Vengrijos karalystę iki XII a., šiaurės rytų kraštai – apie XIV a. Šalis patyrė daug nuostolių per mongolų-totorių įsiveržimus XIII a. viduryje bei po to sekusį badmetį. Šaliai atsigavus, Vengrijos karalius Motiejus Korvinas 1465 m. įkūrė pirmąjį universitetą Bratislavoje, tačiau šis buvo uždarytas 1490-aisiais, po karaliaus mirties.

Bratislavos pilis, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta prieš pat Didžiosios Moravijos žlugimą

XVI a. pradžioje, Osmanų imperijai pradėjus ekspansiją į Vengriją ir okupavus Budos miestą, karalystės sostinė 1536 m. buvo perkelta į Presburgo (dabartinė Bratislava) miestą. Turkams XVII a. pasitraukus iš Vengrijos karalystės, Slovakijos reikšmė šaliai tolydžio mažėjo, kol 1848-aisiais Vengrijos karalystės sostine tapo Budapeštas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Slovakija kartu su dabartinę Čekiją sudarančiais Bohemijos ir Moravijos regionais suformavo bendrą Čekoslovakijos valstybę. 1919 m., chaoso, susidariusio po Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo, metu, Slovakija buvo užpulta trumpai gyvavusios Vengrijos Tarybų Respublikos ir maždaug trečdalis šalies teritorijos pasiskelbė Slovakijos Tarybų Respublika. Teritorija buvo susigrąžinta tų pačių metų balandį.

Proginė 50 Slovakijos kronų moneta su fašistinės Slovakijos lyderio Jozefo Tiso atvaizdu (1944 m.)

Po Miuncheno sutarties ir spaudimo iš Trečiojo Reicho pusės, 1939 m. Slovakija atsiskyrė nuo Čekoslovakijos ir pasivadino Pirmąja Slovakijos Respublika. Šaliai vadovavo monsinjoras Jozefas Tiso. Anti-fašistinis pasipriešinimas 1944 m. surengė Slovakijos nacionalinį sukilimą, kurį Vokietija žiauriai numalšino ir pavertė į partizaninį karą.

Po Antrojo pasaulinio karo 1945 m. Čekoslovakija buvo atkurta ir pateko Tarybų Sąjungos ir jos įkurtos Varšuvos sutarties organizacijos įtakon. Jozefas Tiso buvo pakartas 1947 m. už bendradarbiavimą su naciais.

Septintajame XX a. dešimtmetyje Čekoslovakijoje prasidėjo liberalizacijos procesas, vadovaujamas Aleksandro Dubčeko. „Prahos pavasaris“ baigėsi kruvina valstybės okupacija 1968 m.

Po komunistų valdymo Čekoslovakijoje žlugimo 1989 m. ir taikios Aksominės revoliucijos Čekoslovakija 1993 m. sausio 1 d. vėl buvo padalinta į dvi valstybes – Čekiją ir Slovakiją. 2004 m. kovą Slovakija įstojo į NATO, o gegužės 1 d., kartu su Lietuva bei dar aštuoniomis valstybėmis – į Europos Sąjungą.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos politinė sistema.

Slovakijos valstybės vadovas yra prezidentas, renkamas tiesioginiuose rinkimuose penkerių metų kadencijai. Didžioji dalis vykdomosios valdžios įgaliojimų suteikta vyriausybės vadovui, premjerministrui, kuris paprastai yra parlamento daugumos arba daugumos koalicijos lyderis ir skiriamas prezidento. Kabineto nariai skiriami prezidento pagal premjerministro teikimą.

Aukščiausia įstatymų leidžiamosios valdžios institucija yra Nacionalinė Slovakijos Respublikos Taryba (Národná rada Slovenskej republiky). Delegatai renkami 4-rių metų kadencijai pagal proporcinę rinkimų sistemą. Parlamentas gali atstatydinti prezidentą, jei už tai balsuoja trys penktosios deputatų. Prezidentas gali paleisti parlamentą, jei jis triskart per vieną mėnesį po rinkimų nepatvirtina vyriausybės programos.

Aukščiausios teisminės valdžios institucija – Konstitucinis Teismas (Ústavný súd), kuris nagrinėja konstitucinius klausimus. 13 šio teismo narių skiria prezidentas pagal parlamento pateiktas kandidatūras.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos kraštai.

Slovakijos kraštai

Administraciškai Slovakija skirstoma į 8 kraštus (kraje, vns. kraj, dažnai verčiami kaip „regionai“), kurių kiekvienas vadinasi pagrindinio miesto vardu:

Bratislavos kraštas (Bratislavský kraj; Bratislava)
Trnavos kraštas (Trnavský kraj; Trnava)
Trenčyno kraštas (Trenčiansky kraj; Trenčynas)
Nitros kraštas (Nitriansky kraj; Nitra)
Žilinos kraštas (Žilinský kraj; Žilina)
Banska Bistricos kraštas (Banskobystrický kraj; Banska Bistrica)
Prešovo kraštas (Prešovský kraj; Prešovas)
Košicės kraštas (Košický kraj; Košicė)

Kraštai skirstomi į 79 apylinkes (vns. okres, gali būti verčiamos kaip apskritys).

Geografija

Gerlachovský štít (2655 m) – aukščiausia Slovakijos viršukalnė

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos geografija.

Slovakija yra pietinėje vidurio Europos dalyje. Ankstesni tyrimai rodė, kad kalnų viršūnėje Krahulė (centrinėje Slovakijoje, netoli istorinio miesto Kremnica) yra geografinis Europos centras, bet velesni tyrimai parodė, kad Europos geografinis centras yra Lietuvoje. Vietovės reljefas labai skirtingas: nuo 95 m virš jūros lygio Rytų Slovakijos žemumoje (Streda nad Bodrogom) iki 2 655 m virš jūros lygio Aukštuosiuose Tatruose (Gerlacho viršūnė). Slovakijos kraštovaizdyje dominuoja kalnai. Karpatų kalnai išsidėstę per visą šiaurinę šalies dalį. Tarp jų yra ir aukščiausios Tatrų viršūnės, kurios yra populiarūs slidinėjimo kurortai ir pasižymi nuostabiais ežerais ir slėniais. Pietryčiuose ir pietvakariuose (palei Dunojų) yra žemumos. Be Dunojaus didžiausios Slovakijos upės yra Vahas ir Hronas.

Slovakijos klimatas yra vidutinis, su santykinai vėsiomis vasaromis ir šaltomis, debesuotomis ir drėgnomis žiemomis.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos demografija.

Gyventojų skaičiaus kitimas 1993–2003 m., MŽŪO (2005)

Slovakijos respublikoje gyvena 5 367 790 gyventojų (1996 m.), iš jų 51,3 proc. sudaro moterys. Vidutinis moterų gyvenimo amžius – 77, vyrų – 68 metai. 1995 m. Slovakijoje registruotos 2 865 gyvenamosios vietovės, iš jų – 136 miestai. Vidutiniškai vienai gyvenamajai vietovei tenka 1 874 gyventojai. Vidutinis gyventojų tankumas 109 žm./km². Slovakija pagal gyventojų tankumą užima beveik dvidešimtą vietą Europoje.

Daugiausia – slovakų (85,7 %), vengrų (10,6 %), čigonų (1,5 %), čekų (1 %). Esama ir kitų tautybių gyventojų: rusų, ukrainiečių, vokiečių, lenkų, žydų. Daugelis etninių grupių gyvena palyginti kompaktiškai ir šiek tiek izoliuotos nuo kitų, tačiau „ribos“ vis labiau nyksta.

Miestai:

Bratislava (428 tūkst. gyv.),
Košicė (236 tūkst. gyv.),
Prešovas (92 tūkst. gyv.),
Nitra (87 tūkst. gyv.),
Žilina (85 tūkst. gyv.).

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos kultūra.

Slovakų Velykų symboliai

Slovakijos kultūros raida atspindi turtingas šalies liaudies kūrybos tradicijas ir papildo bendrąsias Europos kultūros kryptis. Amžių poveikis, kultūros represijos ir užsienio vyriausybių įtaka aiškiai atsispindi Slovakijos mene, literatūroje ir muzikoje.

Slovakijoje yra 12 valstybinių mokslinių bibliotekų, 473 bibliotekos prijungtos prie universitetų ir aukštojo mokslo institucijų, 2600 viešųjų bibliotekų. Universiteto Bibliotekoje Bratislavoje (įkurta 1919 m.) yra daugiau nei 2 mln. tomų ir ji yra svarbiausia šalies biblioteka. Slovakijos Nacionalinėje Bibliotekoje (įkurta 1863 m.), kuri yra Martine, sukaupta medžiaga apie krašto kultūrą.

Slovakijoje yra virš 50 muziejų. Slovakijos Nacionaliniame Muziejuje (įkurtas 1893 m.), esančiame Bratislavoje, eksponuojamos šalies istorijos, archeologijos ir muzikologijos ekspozicijos. Tai yra pats žinomiausias krašto muziejus. Slovakijos Nacionalinė Galerija buvo įkurta 1948 metais ir yra Bratislavoje, Slovakijos Tautinio Pakilimo Muziejus įkurtas 1955 m. Banska Bistricoje, Rytų Slovakijos muziejus įkurtas 1872 m. ir yra Košicėje.

Manufaktūriniai dirbiniai

XIX amžiuje, po beveik 900 metų Vengrijos viešpatavimo, prasidėjo slovakų nacionalinis atgimimas, kurio varomoji jėga buvo literatūrinės slovakų kalbos sukūrimas. Tai sudarė sąlygas slovakų nacionalinio sąmoningumo iškilimui. Vienas pagrindinių atgimimo šauklių buvo poetas Pavol O Hviezdoslav, kurio kūriniai buvo išversti į keletą kalbų.

Slovakijos architektūros stebuklams priklauso gotiška šv. Džeimso bažnyčia Levocoje ir didingi renesanso statiniai Bardejove.

Tradiciniai slovakų liaudies instrumentai yra fujara (2 m ilgio fleita), gajdy (dūdmaišis) ir konkovka (šaiži piemenų dūdelė). Rytų Slovakijoje senovinės liaudies tradicijos vis dar tebevaidina svarbų vaidmenį kaimo gyvenime.

Slovakų kompozitoriai: Ján Levoslav Bella, Alexander Moyzes, Eugen Suchoň, Ján Cikker, Ilja Zeljenka, Vladimír Godár, Peter Machajdík.