Pereiti prie turinio

Tautų pavasaris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Barikados Soufflot gatvėje, Paryžiuje 1848 m. birželio 25 d. (paveikslo autorius Horacijus Vernė)
Prancūzų 1830 m. liepos revoliucija. Laisvė barikadose (autorius Eženas Delakrua)

Tautų pavasaris – 1848–1849 m. revoliucijos, vykusios Europoje.[1] Kartais ši sąvoka vartojama bendresne prasme – kaip nacionalinių judėjimų gimimas XIX amžiuje.

Revoliucijos iš esmės buvo buržuazinės ir demokratinio bei liberalaus pobūdžio. Jų tikslas buvo pašalinti senąsias monarchines valdymo struktūras ir sukurti nepriklausomas tautines valstybes. Tautų pavasaris prasidėjo 1848 m. sausio mėn. sukilimu Sicilijoje, bet didesnę įtaką visai Europai turėjo Prancūzijos 1848 m. vasario mėn. revoliucija.[2] Revoliucinių judėjimų banga apėmė daugiau negu 50 šalių, tačiau suderintų revoliucionierių koordinacinių veiksmų ar bendradarbiavimo nebuvo. Vieni pagrindinių vykstančių judėjimų veiksnių buvo nepasitenkinimas politinėmis vadovybėmis, reikalavimai suteikti teisę visuomenei aktyviau dalyvauti vyriausybėse ir demokratiniame valdyme, spaudos laisvės siekis, darbininkų klasės reikalavimai, nacionalistinių sąjūdžių pakilimas.[3]

Sukilimams vadovavo ad hoc reformatorių, viduriniosios klasės ir darbininkų koalicijos, kurios kartu ilgai neišsilaikė. Dauguma judėjimų buvo greitai numalšinti. Jų metu žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, dar daugiau buvo priverstinai ištremti. Tarp svarbių ilgalaikių reformų buvo baudžiavos panaikinimas Austrijoje ir Vengrijoje, absoliutinės monarchijos žlugimas Danijoje, atstovaujamosios demokratijos įvedimas Nyderlanduose.

Revoliucijos buvo žymios Prancūzijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Austrijos imperijoje, Vokiečių konfederacijos valstybėse, kurios XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje sudarė Vokietijos imperiją.

Ištakos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europa 1848–1849 m. Istorinis žemėlapis su pagrindiniais revoliucijų bangos centrais, svarbiais kariuomenės judėjimais, valstybėmis, kuriose kilo nacionalinių konfliktų.

Revoliucijas Europos valstybėse sąlygojo įvairios priežastys. Pirmojoje XIX amžiaus pusėje Europos geopolitikoje įvyko daugybė pokyčių. Tiek liberalūs reformatoriai, tiek radikalūs politikai pertvarkė nacionalines vyriausybes. Atsiradę technologijų pokyčiai sukėlė permainas darbininkų klasės gyvenime. Pramonės perversmas nuskurdino darbininkus ir valstiečius. Kai kurie istorikai kaip vieną priežasčių, išskiria 1846 m. nuostolingą derlių, kas sukėlė valstiečių ir dirbančių neturtingų miestiečių badą.

Populiarioji spauda sužadino politinį visuomenės sąmoningumą ir ėmė atsirasti naujos vertybės bei srovės, tokios kaip populiarusis liberalizmas, nacionalizmas ir socializmas.

Vyravusi valstybėse absoliutinė monarchija paseno, didikai ir dvarininkija šia valdymo forma buvo nepatenkinti. 1846 m. Galicijoje kilo lenkų bajorų sukilimas, kuris buvo numalšintas tik tuomet, kai valstiečiai atsiribojo nuo sukilimo.[4]

Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas, gyvenę ir dirbę Briuselyje, „Komunistų lygos“ (organizacijos, kurią sudarė daugiausia vokiečių darbininkai) prašymu parašė „Komunistų manifestą“ (paskelbtas vokiečių kalba Londone 1848 m. vasario 21 d.). Po įvykusio 1848 m. kovo sukilimo Berlyne Marksas ir Engelsas pradėjo agitaciją Vokietijoje. Paryžiuje jie išleido „Komunistų partijos reikalavimus Vokietijai“. Brošiūroje buvo raginama suvienyti Vokietiją, pravesti visuotinius rinkimus, panaikinti feodalines prievoles.

Viduriniosios ir darbininkų klasės atstovai norėjo reformų ir sutarė dėl daugelio tikslų. Tačiau jų dalyvavimas revoliucijose skyrėsi. Nors didelį impulsą davė vidurinioji klasė, didžioji dalis kovotojų kilo iš žemesniųjų sluoksnių. Sukilimai pirmiausia apėmė miestus.

Miestų darbininkai ir kaimų vietovės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Skerdynės“ Galicijoje, 1846 m.

Gamyklų ir fabrikų augimas bei prekybos įstatymų liberalizavimas padidino pranašumą tarp pirklių ir prekybininkų bei jų mokinių, kurių skaičius pvz., Vokietijoje nuo 1815 m. iki 1848 m. padidėjo iki 93 procentų. Nemaža dalis Prancūzijos valstiečių migravo į miestus. Daugelis nekvalifikuotų darbininkų dirbdavo nuo 12 iki 15 valandų per parą, gyvendami purvinuose, ligų apimtuose lūšnynuose. Proletarų bruzdėjimai įvyko 1831 m. ir 1834 m. Lione bei 1844 m. - Prahoje. Profesorius Džonatanas Sperberis teigė, kad po 1825 m. vargingesnių miesto darbuotojų (ypač dienos darbininkų, gamyklų darbininkų ir amatininkų) perkamoji galia staigiai sumažėjo. Amatininkai dėl augančios industrializacijos prarado gildijas.[5][6]

Dėl 1847 m. kilusios ekonominės krizės padidėjo nedarbas mieste: 10 000 Vienos gamyklų darbuotojų buvo atleisti, 1847 m. bankrutavo 128 Hamburgo įmonės.[7] Išskyrus Nyderlandus, 1847 m. įvykusi pramoninė krizė taip pat sąlygojo 1848 m. nuvilnijusius bruzdėjimus.[8] Prūsijoje taip pat vyko pramonės reforma. 1840 m. tekstilės pramonė ėmė gaminti nebrangius drabužius, kas užgožė vokiečių siuvėjų rankų darbo gaminius.[9] Industrializacija palengvino pasenusį feodalinio kaimo ūkio gyvenimą, tačiau manufaktūrų darbuotojai buvo nepatenkinti ir reikalavo pokyčių.

Miestų dirbantieji neturėjo kito pasirinkimo, kaip išleisti pusę pajamų maistui, kurį daugiausia sudarė duona ir bulvės. Dėl nuostolingų derlių išaugo maisto kainos, sumažėjo pagamintų prekių paklausa, padidėjo nedarbas.[10] Išplitusi bulvių fitoftorozė sukėlė pragyvenimo krizę Šiaurės Europoje. Grybelinių bulvių ligų padariniai labiausiai pasireiškė Didžiojo Airijos bado metu,[11] taip pat iššaukė skurdą Škotijos aukštumose ir visoje žemyninėje Europoje. Rugių derlius taip pat buvo 20 procentų mažesnis, čekų bulvių derlius sumažėjo perpus.[12] Šiuos derlių nuostolius lydėjo staigus kainų kilimas (kviečių kaina daugiau negu dvigubai išaugo Prancūzijoje ir Italijoje).

1846–1847 m. Prancūzijoje kilo „maisto“ riaušės. Vokietijos socialiniai ir ekonominiai protestai išaugo nuo 28 per 1830–1839 m., iki 103 per 1840–1847 m.[13] Pagrindinį ilgalaikį valstiečių nepasitenkinimą sukėlė žemių netekimas, miškų kirtimo apribojimai (pvz., tokius apribojimus numatė 1827 m. Prancūzijos miškų kodeksas) ir išlikusios feodalinės struktūros, ypač darbo prievolės, pvz., tarp baudžiauninkų ir Habsburgų žemių represuotų valstiečių.[14] Išaugo gyventojų migracija tiek Europoje, tiek iš jos, ypač į Ameriką.

Nuteistųjų už medienos vagystes Reino regione padaugėjo nuo 100 000 1829–1830 m. iki 185 000 1846–1847 m.[15] 1845 ir 1846 m.

Valstiečių nepasitenkinimas išsiveržė 1848-ųjų revoliucijos metais, tačiau valstiečiai buvo atriboti nuo miesto revoliucinių judėjimų. Pvz., Budapešte populiari nacionalistinė Sandoro Petofio retorika neturėjo jokio ryšio su Vengrijos valstietija, o Vienos demokratas Hansas Kudlichas teigė, jog jo pastangos urbanizuoti feodalinius Austrijos valstiečius „dingo abejingumo jūroje“.[16]

Idėjos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1848 m. birželio mėn. sukilimas Prahoje

Populiarumą įgijo demokratija, liberalizmas, radikalizmas, nacionalizmas ir socializmas.[17]

Šių srovių atstovai reikalavo konstitucijų, visuotinių vyrų rinkimų, spaudos ir saviraiškos laisvės, kitų demokratinių teisių, valstiečių išlaisvinimo, ekonomikos liberalizavimo, tarifų barjerų panaikinimo, absoliutinių monarchijų panaikinimo, respublikinių valdymo formų ar bent jau kunigaikščių ir karalių valdžios apribojimo, įkuriant konstitucines monarchijas ir kt.

1840 m. „Demokratija“ reiškė nuosavybės savininkų rinkėjų pakeitimą visuotine vyrų rinkimų teise. „Liberalizmas“ reiškė spaudos ir asmens laisvės ribojimų panaikinimą, laisvą rinką.

1840 m. atsirado radikalių liberalių leidinių, tokių kaip „Rheinische Zeitung“ (1842 m.), „Le National“ ir „La Réforme“ (1843 m.) Prancūzijoje, Ignazo Kurandos „Grenzboten“ (1841 m.) Austrijoje, Lajoso Kosutho „Pesti Hírlap“ (1841 m.) Vengrijoje, taip pat padidėjo žurnalų „Morgenbladet“ Norvegijoje ir „Aftonbladet“ Švedijoje populiarumas.[18]

Nacionalizmas siekė suvienijantis žmones, kuriuos siejo (tam tikras derinys) bendra kalba, kultūra, religija, bendra istorija ir, žinoma, geografija. Socializmas 1840-aisiais buvo suprantamas kaip siekis suteikti galią darbuotojams, t. y. nuosavybės teisę į gamybos priemones. Tuo laikotarpiu nacionalizmas kai kur peraugo į šovinizmą - perdėtą savo tautos aukštinimą, niekinant kitas (pvz: panslavizmas, pangermanizmas).

XIX a. romantikai idealizavo praeitį, ypač viduramžius, skatino patriotizmą ir atskiro žmogaus individualizmą.

Pagrindinis to laikotarpio šūkis: „Laisvas žmogus laisvoje tautoje!“

Revoliucijos atskirose valstybėse

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1848 m. kovo mėn. revoliucija Berlyne
1848 m. gegužės mėn. revoliucija Serbijoje

Sukilimas Sicilijoje prasidėjo 1848 m. sausio mėn. dideliu protrūkiu. Buvo nukreiptas prieš Burbonų valdymą ir siekė suvienyti valstybę (Kavūras, Garibaldis, Madzinis). Buvo įkurta nepriklausoma valstybė, gyvavusi tik 16 mėnesių, kol Burbonai sugrįžo į valdžią. Per tuos kelis mėnesius buvo priimta pažangi konstitucija. Sukilimas buvo reabilituotas po 12 metų, kai žlugo dviejų Sicilijų Burbonų karalystė.

„Vasario revoliuciją“ Prancūzijoje paskatino prancūzų plačiosios visuomenės nacionalistiniai ir respublikos idealai. Buvo manoma, kad tauta turėtų valstybę valdyti pati. Tuo pasibaigė konstitucinė Liudviko Pilypo monarchija, karalius atsistatydino. Susikūrė Prancūzijos antroji respublika. Išrinktas prezidentas ir parlamentas. Šiai valstybei vadovavo Napoleonas III, kuris 1852 m. surengė valstybės perversmą ir įsitvirtino kaip diktatoriškas Antrosios Prancūzijos imperijos imperatorius.[19]

1848 m. „Kovo revoliucija“ Vokietijos valstijose vyko pietuose ir vakaruose, rengiant didelius populiarius susirinkimus ir masines demonstracijas. Vadovaujami išsilavinusių studentų ir intelektualų žmonės reikalavo vokiečių tautinės vienybės, spaudos ir susirinkimų laisvės.[20] Sukilimai buvo prastai koordinuoti, tačiau jie bendrai atmetė tradicines autokratines politines struktūras 39 nepriklausomose Vokietijos konfederacijos valstybėse. Revoliucijoje viduriniosios ir darbinininkų klasės pažiūros išsiskyrė ir galų gale konservatyvioji aristokratija revoliuciją nugalėjo, priversdama daugelį liberalų emigruoti. Vokietijos sukilėliai kovojo ir dėl savo šalies suvienijimo. Šiuo klausimu Frankfurte buvo sušauktas Vokietijos parlamentas, bet valdžios siekiantys kunigaikščiai nepripažino susivienijimo ir parlamentas išsiskirstė.[21]

Revoliucija Danijoje. Kareivių paradas 1849 m.

Danijoje nuo XVII amžiaus egzistavo absoliutinė monarchija. Karalius Kristijonas VIII mirė 1848 m. sausio mėn. didėjančio ūkininkų ir liberalų pasipriešinimo laikotarpiu. Buvo surengti revoliucionierių žygiai į Christiansborgą. Naujasis karalius Frederikas VII patenkino liberalų reikalavimus ir įsteigė naują Vyriausybės kabinetą, kuriame dalyvavo žymūs Nacionalinės liberalų partijos vadovai.[22]

Nacionalinis-liberalus judėjimas norėjo panaikinti absoliutizmą, tačiau išlaikyti stipriai centralizuotą valstybę. Karalius priėmė naują konstituciją, pagal kurią pasidalino valdžia su dvejų rūmų parlamentu, vadinamu Rigsdagu. Sakoma, kad pirmieji Danijos karaliaus žodžiai, atsisakius absoliučios galios: „Tai puiku, dabar galiu miegoti rytais“.[23]

1848 m. Vengrijos revoliucija buvo ilgiausiai trūkusi Europoje. 1849 m. rugpjūčio mėn. ją sutriuškino Austrijos ir Rusijos kariuomenės. Nepaisant to, revoliucija turėjo didelę įtaką, išlaisvinant baudžiauninkus. Ji prasidėjo 1848 m. kovo 15 d., kai Vengrijos patriotai surengė masines demonstracijas Pešte ir Budoje (Budapeštas), privertę imperatorių sutikti su jų 12 punktų reikalavimais, įskaitant spaudos laisvės reikalavimus, taip pat įsteigiant nepriklausomą Vengrijos ministeriją Budoje. Buvo sudaryta Nacionalinė gvardija, paskelbta visiška pilietinė ir religinė lygybė, Austrijos kariuomenė išvesta iš Vengrijos ir kt.[24]

Sukilėlių reikalavimai buvo garsiai perskaityti judėjimo pradžioje vieną rytą kartu su Sándoro Petőfi poezija su paprastomis eilutėmis „Mes prisiekiame vengrų Dievu“.

Sukilimas Vengrijoje

Lajosas Kosutas ir kai kurie kiti liberalai bajorai kreipėsi į Habsburgų teismą reikalaudami atstovaujamosios vyriausybės ir pilietinių laisvių.[25]Dėl šių įvykių Austrijos kunigaikštis ir užsienio reikalų ministras Klemensas von Meternichas atsistatydino. Revoliucionierių reikalavimus kovo 18 d. priėmė imperatorius Ferdinandas. Buvo numatyta, jei Vengrija liktų imperijos dalimi, būtų įkurta konstitucinė vyriausybė. Tuomet revoliucionieriai priėmė balandžio mėn. įstatymus, kuriais buvo įtvirtinta lygybė prieš įstatymą, paveldima konstitucinė monarchija ir numatyta žemės perdavimo, perkėlimo ir apribojimų pabaiga.[26]

Revoliucija peraugo į Vengrijos karą dėl išsivadavimo iš Austrijos imperijos valdžios. Naujoji vyriausybė, vadovaujama Lajos Kosutho, iš pradžių veikė sėkmingai ir atstovėjo prieš Habsburgų pajėgas. Nors Vengrija laikėsi vieningo nacionalinio požiūrio į savo laisvę, kai kurios Vengrijos Karalystės mažumos, įskaitant Vojvodinos serbus, Transilvanijos rumunus ir kai kuriuos Aukštutinės Vengrijos slovakus, palaikė Habsburgų imperatorių ir kovojo su Vengrijos revoliucine kariuomene. Bruzdėjo Austrijos imperijos slavai, Prūsijos karalystės lenkai. Galų gale, po pusantrų metų kovos, revoliucija buvo numalšinta, kai Rusijos caras Nikolajus I įžygiavo į Vengriją su daugiau kaip 300 000 karių. Atkūrus Austrijos vyriausybę, Vengrijos revoliucionieriai buvo teisiami kariniame tribunole. Pagrindiniai sukilėliai, tokie kaip Kosutas, pabėgo į užsienį. Kitiems revoliucionierių vadams buvo įvykdyta mirties bausmė. Ilgainiui pasyvaus pasipriešinimo metu 1867 m. susikūrė Austrijos-Vengrijos imperija, kurioje Vengrija turėjo savo vyriausybę ir teritoriją.

Ukrainoje nacionalinio judėjimo centras buvo Galicija. 1848 m. balandžio 19 d. graikų katalikų dvasininkų vadovaujama atstovų grupė pateikė peticiją Austrijos imperatoriui. Ji išreiškė pageidavimą, kad tuose Galicijos regionuose, kur rusų (ukrainiečių) gyventojai sudaro daugumą, mokyklose būtų mokoma ukrainiečių kalbos ir ji būtų naudojama, skelbiant oficialius valstiečių potvarkius. Buvo tikimasi, kad vietos valdininkai tai suprato. Be to rusų dvasininkai turėjo sulyginti savo teises su visų kitų konfesijų dvasininkais [27]

1848 m. gegužės 2 d. buvo įsteigta Aukščiausioji taryba. Tarybai (1848–1851 m.) vadovavo graikų katalikų vyskupas Gregorijus Yakhimovičius, ją sudarė 30 nuolatinių narių. Pagrindinis jos tikslas buvo administracinis Galicijos suskirstymas į Vakarų (Lenkijos) ir Rytų (Ukrainos) dalis Habsburgų imperijos ribose ir atskiro regiono, turinčio politinę savivaldą, suformavimas.[27]

Osmanai Bucharešte 1848 m.

1848 m. kovo 18–19 d. Švedijos sostinėje Stokholme įvyko riaušės, vadinamos kovo neramumais (Marsoroligheterna). Mieste buvo paskleistos deklaracijos su politinių reformų reikalavimais. Kariuomenė išsklaidė minią, nukentėjo 18 žmonių.

1845 m. Šveicarijoje buvo bandyta atskirti septynis katalikų kantonus ir sudaryta sąjunga, vadinama „Sonderbund“ („Atskiras aljansas“). 1847 m. lapkričio mėn. kilo neilgas pilietinis konfliktas, kurio metu žuvo apie 100 žmonių. „Sonderbundą“ nugalėjo protestantų kantonai, kurie turėjo didesnį gyventojų skaičių. Naująja 1848 m. konstitucija buvo panaikinta kantonų nepriklausomybė, paverčiant Šveicariją federaline valstybe.[28] Didžiosios Lenkijos, kuri nuo 1815 m. buvo aneksuota Prūsijos, lenkai surengė sukilimą prieš Prūsijos vyriausybę. Prisijungė ir žydai. Įsikišo vokiečiai ir padėjo Prūsijos vyriausybei atgauti kontrolę. Sukilimo išdavoje lygias civilines teises įgijo žydai.[29]

Rumunijos sukilimas prasidėjo 1848 m. birželio mėnesį Valachijos kunigaikštystėje. Jo tikslai buvo administracinis savarankiškumas, baudžiavos panaikinimas ir rinkimų teisių praplėtimas. Sukilimu siekta panaikinti Rusijos imperijos nustatytą administracinio valdymo struktūrą. Judėjimo, kuriam vadovavo grupė jaunų intelektualų ir Valachijos karinių pajėgų karininkų, metu pavyko nuversti valdantįjį princą Georgijų Bibescu ir įvykdyti keletą liberalių reformų. Pirmą kartą buvo paskelbta „Proclomation of Islaz“.

Nepaisant palaikymo, naujoji administracija pasižymėjo konfliktais tarp radikalaus sparno ir konservatyvesnių jėgų, ypač žemės reformos klausimu. Du iš eilės įvykę perversmai susilpnino naująją vyriausybę, o jos tarptautinį statusą visada ginčijo Rusijos imperija. Pelnius tam tikrą Osmanų politinių lyderių palaikymą, revoliucija galiausiai buvo užgniaušta, įsikišus Rusijos diplomatams. 1848 m. rugsėjo mėn., susitarusi su osmanais, Rusija įsiveržė į Valachiją. Pasak Vasilio Maciu, nesėkmės Valachijoje buvo priskirtos užsienio intervencijai, Moldavijoje - feodalininkų pasipriešinimui, Transilvanijoje - generolo Józefo Bemo kampanijų nesėkmei ir vėliau Austrijos represijoms.[30]

1848 m. Belgija didelių neramumų nematė. Po 1830 m. revoliucijos joje jau buvo atlikta liberali reforma, taigi jos konstitucinė sistema ir monarchija išgyveno.[31] Įvyko kažkiek nedidelių vietinių riaušių, susitelkusių Lježo ir Hainauto provincijų pramonės regione.

Tačiau didžiausią grėsmę kėlė Belgijos emigrantai, gyvenantys Prancūzijoje. Netrukus po Prancūzijos revoliucijos, Paryžiuje gyvenantys belgų migrantai buvo skatinami grįžti į Belgiją nuversti monarchiją ir įsteigti respubliką. 1848 m. kovo pradžioje Belgijos valdžia ištrėmė iš Briuselio Karlą Marksą apkaltindama, kad dalis jo palikimo panaudota ginkluoti Belgijos revoliucionieriams.[32]

Airijos patriotų - nacionalistų teismas. Skelbiamas nuosprendis, juos nuteisiant mirties bausme

Apie 6000 „Belgijos legiono“ ginkluotų emigrantų bandė kirsti Belgijos sieną. Buvo suformuoti du skyriai. Pirmoji grupė, keliaujanti traukiniais, buvo sustabdyta ir greitai nuginkluota Kvevraine 1848 m. kovo 26 d. Antroji grupė perėjo sieną kovo 29 d. ir išvyko į Briuselį. Risquons-Tout gyvenvietėje jie susidūrė su Belgijos kariuomenės būriu ir nugalėjo. Kelioms mažesnėms grupėms pavyko įsiskverbti į Belgiją, tačiau sustiprinta Belgijos pasienio kariuomenė sugebėjo atremti sukilėlius ir pralaimėjimas Risquons-Tout mieste veiksmingai nutraukė revoliucinę grėsmę Belgijai. Belgija tą vasarą pradėjo atsigauti po gero derliaus, o nauji rinkimai sugrąžino didelę daugumą valdančiajai partijai.[32]

Anksčiau atskira karalystė, Airija 1801 m. buvo įtraukta į Jungtinės Karalystės sudėtį. Nors jos gyventojus daugiausia sudarė katalikai ir žemės ūkio darbuotojai, įtampa kilo dėl protestantų kilmės žemės savininkų, kurie užėmė valdančias pareigas ir buvo lojalūs Jungtinei Karalystei. Nuo 1810 m. Konservatorių - liberalų judėjimas, kuriam vadovavo Danielis O'Connelis, siekė užtikrinti lygias katalikų politines teises britų politinėje valdymo sistemoje, įgyvendindamas Romos katalikų pagalbos įstatymą 1829 m.

Airijoje nuo 1790 m. egzistavo nacionalistinis ir radikalusis respublikonizmas, įkvėptas Prancūzijos revoliucijos, pasireiškęs 1798 m. Airijos sukilime. Tai sąlygojo 1830 m. socialines, kultūrines ir politines reformas. 1839 m. buvo įsteigta politinė asociacija, vadinama „Jaunoji Airija“, kuri išpopuliarėjo 1845 – 1849 m. „Jaunoji Airija“ sukilo 1848 m., kai Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė „Crime and Outrage Bill“, kuriuo buvo siekiama pažaboti Airijos nacionalizmą. „Jaunoji Airija“ ginkluotą pasipriešinimą pralaimėjo ir sukilimas buvo nuslopintas.[33]

Nuo 1833 m. Ispaniją valdė konservatorių - liberalų parlamentinė monarchija, panaši į liepos modelį Prancūzijoje. Iš vyriausybės absoliutūs monarchistai buvo pašalinti, kai į valdžią atėjo dvi liberalios partijos: centro kairiųjų pažiūrų partija ir centro dešiniųjų nuosaikiųjų partija. Dešiniųjų centro valdomame dešimtmetyje buvo sukurta konstitucinė reforma (1845 m.), tačiau sukėlusi nuogąstavimus, kad nuosaikieji siekia užmegzti ryšį su absoliutizmo atstovais ir visam laikui pašalinti progresyvius politikus.

1848 m. neramumai Stokholme

Kairiosios progresyviosios partijos, turinčios istorinius ryšius su Jakobinizmu ir radikalizmu, ėmė reikalauti konstitucinės monarchijos esminių reformų, visų pirma visuotinių vyrų rinkimų įvedimo ir parlamento suvereniteto.

1848 m. Europos revoliucijos, ypač Antrosios Prancūzijos Respublikos susikūrimas, paskatino radikalųjį Ispanijos judėjimą pasipriešinti galiojančiam konstituciniam režimui, ypač respublikonizmui. Tai galiausiai paskatino radikalus pasitraukti iš Pažangiosios partijos ir 1849 m. įkurti Demokratų partiją.

Per kitus metus įvyko dvi revoliucijos. 1852 m. Nuosaikiųjų partijos konservatoriai po dešimtmečio valdžios buvo nušalinti nuo radikalų, liberalų ir liberaliųjų konservatorių aljanso, kuriam vadovavo generolai Espartero ir O'Donnelis. 1854 m. konservatyvesnė šio aljanso pusė pradėjo antrąją revoliuciją, siekdama išstumti respublikos radikalus, tai atvedė į konservatorių - liberalų monarchistų naują valdymo dešimtmetį.

Didžioji Britanija, Belgija, Nyderlandai, Portugalija, Rusijos imperija, Lenkija, Suomija, Osmanų imperija per 1848 – 1849 m. laikotarpį nepatyrė didelių nacionalinių ar radikalių revoliucijų. Švedija ir Norvegija taip pat neramumų buvo mažai paveiktos. Serbija, nors oficialiai nesukilo, nes buvo Osmanų imperijos dalis, aktyviai rėmė serbų revoliucionierius Habsburgų imperijoje.[34]

Kai kuriose šalyse kilo bruzdėjimai, reikalaujantys panašių reformų kaip 1848 m. revoliucijos, tačiau mažai sėkmingi. Taip buvo Lenkijos ir Lietuvos teritorijose, kuriose buvo įvykę sukilimų prieš arba po 1848 m., bet ne per juos: 1831 m. sukilimas, 1846 m. sukilimas Krokuvoje (buvo numalšintas), vėliau 1863 m. sukilimas.

Dar kitos šalys revoliucijų išvengė dėl to, kad jų vyriausybės ėmėsi veiksmų siekdamos užkirsti kelią revoliuciniams neramumams ir pirmenybę teikė kai kurioms kitur revoliucionierių reikalaujamoms reformoms. Tai ypač pasakytina apie Nyderlandus, kur karalius Viljamas II nusprendė pakeisti Nyderlandų konstituciją, kad reformuotų rinkimus ir savanoriškai sumažintų monarchijos galią. Tą patį galima pasakyti apie Šveicariją, kurioje 1848 m. buvo įvestas naujas konstitucinis režimas: Šveicarijos federalinė konstitucija buvo savotiška revoliucija, padėjusi pagrindus Šveicarijos visuomenei, kokia yra šiuo metu.

Nors Osmanų imperijoje nebuvo jokių didelių politinių perversmų, kai kuriose jos vasalinėse valstybėse kilo politiniai neramumai. Serbijoje feodalizmas buvo panaikintas 1838 m.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Tautų pavasaris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 583 psl.
  2. ↑ „Tautų pavasaris" Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
  3. ↑ R.J.W. Evans and Hartmut Pogge von Strandmann, eds., The Revolutions in Europe 1848–1849 (2000) pp. v, 4.
  4. ↑ Robert Bideleux and Ian Jeffries, A History of Eastern Europe: Crisis and Change, Routledge, 1998. ISBN 0415161118. pp. 295–96.
  5. ↑ Siemann, Wolfram, The German Revolution of 1848–1849 (London, 1998), p. 27; Lèvêque, Pierre in Dowe, p. 93; Pech, Stanley Z. The Czech Revolution of 1848 (London, 1969), p. 14.
  6. ↑ Merriman, John (1996). A History of Modern Europe: From the Renaissance to the Present. New York: W.W. Norton. p. 718.
  7. ↑ Siemann, Wolfram, The German Revolution of 1848–1849 (London, 1998).
  8. ↑ Berger, Helge, and Mark Spoerer. "Economic Crises and the European Revolutions of 1848." The Journal of Economic History 61.2 (2001), p. 305
  9. ↑ Merriman, John (1996). A History of Modern Europe: From the Renaissance to the Present. New York: W.W. Norton.
  10. ↑ Berg, Maxine (4 February 1982). The Machinery Question and the Making of Political Economy 1815–1848. ISBN 9780521287593.
  11. ↑ Helen Litton, The Irish Famine: An Illustrated History, Wolfhound Press, 1995, ISBN 0-86327-912-0.
  12. ↑ Sperber, Jonathan, Rhineland Radicals: The Democratic Movement and the Revolution of 1848 (Princeton, 1991), p. 140; Pech, Stanley Z. The Czech Revolution of 1848 (London, 1969), p. 45.
  13. ↑ Siemann, Wolfram, The German Revolution of 1848–1849 (London, 1998), p. 39.
  14. ↑ Rath, Reuben J. The Viennese Revolution of 1848 (New York, 1969), p. 12 Sperber, Jonathan. The European Revolutions of 1848 (1994), p. 40.
  15. ↑ Sperber, Jonathan. The European Revolutions of 1848 (1994)p.90.
  16. ↑ Sperber, Jonathan. The European Revolutions of 1848 (1994), pp. 152, 232.
  17. ↑ Charles Breunig, The Age of Revolution and Reaction, 1789–1850 (1977).
  18. ↑ Sperber, Jonathan. The European revolutions, 1848–1851 (1994).
  19. ↑ William Roberts, Encyclopedia of Modern Dictators (2006) pp 209–211.
  20. ↑ Louis Namier, 1848: The Revolution of the Intellectuals (1964).
  21. ↑ Theodote S. Hamerow, Restoration, Revolution, Reaction: Economics and Politics in Germany, 1825–1870 (1958) focuses mainly on artisans and peasants.
  22. ↑ Weibull, Jörgen. "Scandinavia, History of." Encyclopædia Britannica 15th ed., Vol. 16, 324.
  23. ↑ Olaf Søndberg; den danske revolution 1830–1866: p. 70, line 47–48.
  24. ↑ Gábor Gángó, "1848–1849 in Hungary," Hungarian Studies (2001) 15#1 pp. 39–47.
  25. ↑ The US and the 1848 Hungarian Revolution." The Hungarian Initiatives Foundation. Accessed 26 March 2015.
  26. ↑ The Making of the West: Volume C, Lynn Hunt, pp. 683–84.
  27. ↑ 27,0 27,1 Kost' Levytskyi, The History of the Political Thought of the Galician Ukrainians, 1848–1914, (Lviv, 1926), 17.
  28. ↑ Joachim Remak, Very Civil War: The Swiss Sonderbund War of 1847 (1993).
  29. ↑ Krzysztof Makowski. „Poles, Germans and Jews in the Grand Duchy of Poznan in 1848: From coexistence to conflict." East European Quarterly 33.3 (1999): 385.
  30. ↑ Vasile Maciu, „Le caractère unitaire de la révolution de 1848 dans les pays roumains." Revue Roumaine d'Histoire 7 (1968): 679–707.
  31. ↑ Stefan Huygebaert, „Unshakeable Foundations", Journal of Belgian History 45.4 (2015).
  32. ↑ 32,0 32,1 Chastain, James. „Belgium in 1848". Encyclopedia of 1848 Revolutions. Ohio University.
  33. ↑ Woodham-Smith, Cecil The Great Hunger Ireland 1845 1849 Harper and Row New york pages 326–327.
  34. ↑ „Serbia's Role in the Conflict in Vojvodina, 1848–49". Ohiou.edu. 25 October 2004.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Tautų_pavasaris&oldid=7368642"