Prancūzijos Polinezija

pranc. Polynésie française
tait. Pōrīnetia Farāni


Vėliava	Herbas

Himnas: „Todėl, kad Taitis gali gyventi“

Prancūzijos Polinezija žemėlapyje

Valstybinė kalba

prancūzų, taitiečių

Sostinė

Papeetė

Didžiausias miestas

Papeetė

Valstybės vadovai
• Prezidentas

• -

Édouard Fritch

-

Plotas
• Iš viso
• % vandens

4167 km² (173)
12 %

Gyventojų
• 2017
• Tankis

288 685 (181)
64 žm./km² (130)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2003 (progn.)
4,58 mlrd. $ (7)
17 500 $ (?)

Valiuta

CFP Frankas (XPF)

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC -10

Nepriklausomybė

Interneto kodas

.pf

Šalies tel. kodas

+689

Prancūzijos Polinezija (pranc. Polynésie française, tait. Pōrīnetia Farāni) – Prancūzijos užjūrio bendrija pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, Polinezijoje, sudaryta iš kelių salynų.^[1] Turi Prancūzijos užjūrio bendrijos statusą. Sostinė Papeetė yra gausiausiai apgyvendintoje saloje – Taityje.

Administracija

1946–2003 m. Prancūzų Polinezija turėjo „užjūrio teritorijos“ statusą. 2003 m. įgijo „užjūrio bendruomenės“ statusą. O pagal 2004 m. vasario 27 d. gavo užjūrio valstybės vardą ir plačią autonomiją.

Istorija

Kapitono Voliso ir karalienės Oberėjos susitikimas 1772 m.

Salose nuo seno gyveno polineziečių tautos. Jie čia atkeliavo maždaug prieš 5000 m. iš Kinijos. Vertėsi žemdirbyste. Vėliau atsikraustė gyventojai iš Malajų salų, Filipinų. XIX a. šias salas užvaldė Prancūzija. 1958 m. Prancūzų Polinezija įgavo savarankiškos teritorijos statusą. 1995 m. kilo protestai dėl salose Prancūzijos vykdomų branduolinių bandymų. Prancūzai buvo priversti nutraukti bandymus.

Politinė sistema

Prancūzijos Polinezija – parlamentinė, demokratiška Prancūzijos užjūrio bendruomenė (collectivité d’outre-mer). Vyriausybės galva – prezidentas. Vyriausybei priklauso vykdomoji valdžia. Įstatymų leidyba priklauso tiek vyriausybei, tiek Prancūzijos Polinezijos Asamblėjai.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos Polinezijos administracinis suskirstymas

Prancūzijos Polinezija padalinta į 5 padalinius (pranc. subdivisions administratives):

Geografija

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos Polinezijos geografija

Prancūzijos Polinezijos salos užima 4167 km² sausumos plotą ir 2,5 mln. km² vandenyno ploto. Sudaro pagrindinės 4 salų grupės: Visuomenės salos (tarp jų Taitis), Markizų salos, Tuamotu salos ir Tubuajo salos. Svarbesnės salos: Taitis, Bora Bora, Hiva Oa, Huahine, Maiao, Maupiti, Mehetia, Murea, Nuku Hiva, Raiatea, Tahaa, Tetiaroa, Tubuai ir Tupai. Salos koralinės ir vulkaninės kilmės; padengtos tropiniais miškais. Aukščiausia vieta – Orohena k. (2241 m; Taityje). Klimatas šiltas ir drėgnas. Nereti uraganai.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos Polinezijos ekonomika

Prancūzijos Polinezija turi gerai išvystytą ekonomiką, tačiau ši yra priklausoma nuo Prancūzijos. Ekonomika labiausiai išvystyta didžiosiose salose (Taityje, Bora Boroje). Svarbiausia ūkio šaka – turizmas. Salose auginami kokosai, vanilė, vaisiai, daržovės. Medienos apdirbimas, kobalto gavyba. Žvejyba. Salos taip pat garsėja juodaisiais Taičio perlais.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos Polinezijos gyventojai

2002 metais salose gyveno 245,4 tūkst. gyventojų. 83 % iš jų polineziečiai, 12 % baltieji (daugiausia prancūzų kilmės), 5 % išeiviai iš Rytų Azijos (daugiausia kinai). Net 69 % Prancūzijos Polinezijos gyventojų gyvena Taityje. Vidutinė gyvenimo trukmė – 76,1 m. Raštingumas siekia 98 %. 54 % – protestantai, 30 % – Romos katalikai, likusieji – ateistai ir kitų religijų išpažinėjai.

Kultūra

Prancūzijos Polinezijai būdinga polinezietiška kultūra: krikščionybė susipynusi su vietinėmis religijomis (nuošalesnėse salose vis dar yra išlikusių tabu, vietinių dievų kultas), muzikoje ir šokiuose ryškūs jūros, religijos motyvai. Viso salyno kultūra įvairialypė: išskiriama taitiečių, markiziečių, tuamotu kultūros.

Šaltiniai

↑ Prancūzūjos Polinezija (pranc. Polynésie française, taitiečių k. Ό Pôrînetia Farâni). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 776-777 psl.