Pėdkelnės

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Eva Gardner reklamuoja „Bur-Mil Cameo" pėdkelnes, 1953 m.

Pėdkelnės – aptemptas, iš dalies ar visai permatomas apatinis trikotažas, maunamas ant nuogų kojų. Dažnai dėvimos kartu su suknele ar sijonu (ypač – mini sijonu), šortais, vyriškos pėdkelnės (dažniausiai šiltos, neretai skirtos žiemai kaip apatinių kelnių pakaitalas) gaminamos nešioti po kelnėmis ir šortais. Būna įvairių spalvų (dažniausiai – kūno spalvos ar tamsesnės), rašto (vienspalvės, juostuotos, margintos, nėriniuotos, abstrakčių ir konkrečių piešinių), blizgumo (blizgančios, matinės ar pusiau matinės), tamprumo, medžiagos, storio. Vėsiu metų laiku pėdkelnės šildo kojas.

Ypatingai išpuoštos pėdkelnės gali būti kaip erotinis trikotažas.

Istorija

Viduramžiais pėdkelnes nešiojo išimtinai tik vyrai, visų pirma aukštuomenėje. Tėvyne laikoma Ispanija. Jos būdavo mezgamos rankomis, iš šilko. XX amžiuje išradus nailoną, pėdkelnės ėmė sparčiai populiarėti tarp moterų, vėliau jas imta gaminti ir iš laikros. Nors pėdkelnes yra įprasta laikyti moters aprangos elementu, vis dėlto pasaulinėje rinkoje pozicijas įsitvirtino ir firmos, gaminančios pėdkelnes vyrams.

Savybės

Pėdkelnės gaminamos iš poliamido, elastano (iki 25 proc.), natūralių pluoštų. Kokybę daugiausiai lemia elastanas. Jis vadinamas įvairiais pavadinimais, priklausomai nuo firmos – gamintojos, kuri įsigijusi patentą vienam ar kitam elastano prekiniam ženkui: laikra (lycra, „DuPont“), dorlastanas („Bayer“), spandex (terminas, vartojamas JAV). Tankus, daug smulkių gijų turintis pluoštas vadinamas mikropluoštu (microfibra).

Pėdkelnių storis nusakomas denjė (santrumpa den). Denjė – pėdkelnių (ir kojinių) matavimo vienetas, lygus 900 metrų ilgio nailono gijos masei. Daugiau denjė turinčios pėdkelnės yra storesnės, ne taip greitai plyšta. Ploniausios būna 8–15 denjė, gerai parinkus žaliavą ne visada galima atskirti, ar žmogus su pėdkelnėmis, ar plikomis kojomis. Dažniausiai mūvimos 20–60 denų pėdkelnės, tiek vasarą, tiek ir žiemą, jos gali turėti papildomą funkciją – pvz., koreguojančios ar masažuojančios, gydomosios kompresinės. Storiausios pėdkelnės siekia 400 denjė.

Mautis pėdkelnes patartina ne sausomis rankomis, bet drėgnomis ar išteptomis kremu; kai kurie gamintojai siūlo specialias pirštinaites, kad aštriu nagu ar žiedu nebūtų pažeidžiamas audinys. Skalbti geriausia drungname vandenyje. Džiovinant saugoti nuo saulės spindulių, vengti radiatorių. Skalbiant audinių minkštikliu elastanas praranda savo tvirtumą, todėl vėliau pėdkelnės lengvai plyšta. Raštuotos pėdkelnės pasižymi didesniu patvarumu.

Nuorodos

Virtualusis Vokietijos pėdkelnių muziejus Archyvuota kopija 2016-02-04 iš Wayback Machine projekto. (vok.)