Neris

Kitos reikšmės – Neris (reikšmės).

Neris
Neris ties Šabūniškiais (Jonavos raj.)
Ilgis	510 km
Baseino plotas	24 942,3 km²
Vidutinis debitas	180 m³/s
Ištakos	Minsko aukštuma
Žiotys	Nemunas
Šalys	Lietuva Baltarusija

Vikiteka	Neris

Neris arba Vilija (bltr. Вiлiя, lenk. Wilia, rus. Вилия) – antroji pagal ilgį Lietuvos upė; Nemuno dešinysis, didžiausias intakas.

Ištakos Baltarusijoje, teka per Vilnių, Kernavę, o ties Kaunu įsilieja į Nemuną. Visos upės ilgis yra 510 km (Lietuvoje – 235 km).

Tėkmė

Prasideda Baltarusijoje, Minsko aukštumos šiaurinėje dalyje, 15 km į pietvakarius nuo Biahomlio (Dokšicų rajonas), pelkaitėje prie Didžiosios Polės kaimo. Aukštupyje lėtai vingiuoja į šiaurės vakarus pro Naručio–Vilijos žemumą pelkėtomis užliejamomis pievomis. Kerta Vitebsko, Minsko ir Gardino sričių rajonus. Baltarusijoje upės slėnis 0,3–3 km pločio, nuolydis 21–25 cm/km. 2 km į pietus nuo Žarnelių (Astravo rajonas), netoli Buivydžių kerta Lietuvos–Baltarusijos valstybinę sieną. Šioje vietoje Neris apteka Ašmenos aukštumos šiaurinį kyšulį, todėl šioje vietoje slėnis siauras, gilus, stačiašlaitis (35–50 m), tėkmė srauni. Toliau upė pasuka į pietvakarius, teka Švenčionių, Vilniaus rajonais. Už Žeimenos žiočių teka pro Neries–Žeimenos žemumą, sudaro 1,5–2 km pločio slėnį. Pratekėjusi Vilnių, Neris pasuka į šiaurės vakarus (pro Elektrėnų sav., Trakų, Širvintų raj.) ir už Vokės žiočių gremžiasi pro Baltijos aukštumas siauru (0,5–1 km), giliu (60–70 m), stačiašlaičiu slėniu. Čia upės tėkmė srauni, nes nuolydis padidėja iki 40–76 cm/km.^[1]

Neris žemiau Bražuolės žiočių patenka į limnoglacialinę lygumą ir sudaro dvi didokas Elniakampio–Grabijolų kilpas. Lygumą ties Kernave pertraukia moreninis kalvagūbris, o už Žiežmaros žiočių (Kaišiadorių raj.) upė vėl teka lyguma, besitęsiančia iki Šventosios žiočių. Joje Neries slėnis 2–3 km pločio. Žemupyje, už Šventosios žiočių, Neris pasuka į pietvakarius ir teka Vidurio Lietuvos žemuma (Jonavos, Kauno raj.). Slėnis 1–1,5 km pločio, šlaitai 30–50 m aukščio, dešiniuoju krantu nusidriekusios galinių morenų virtinės. Upės tėkmė palyginti lėta (nuolydis 50–37 cm/km), o likus keliems kilometrams iki žiočių (Kaune) nuolydis sumažėja iki 20 cm/km, vagoje yra seklumų. Neris įteka į Nemuną ties Kauno pilimi (Santakos parku), likus 208 km iki Nemuno žiočių.

Neries plotis pačiame aukštupyje nesiekia 2 m, ties Vileika išplatėja virš 30 m, ties Ušos žiotimis siekia 60–80 m, ties Žeimenos žiotimis 75 m, plotis ties Vilniumi apie 90–100 metrų, Kaune 240 m, ties žiotimis 290 metrų ^[2]. Vietomis Neries vaga išplatėja iki 300–350 m (pvz., ties Paneriais Vilniuje). Salpos plotis aukštupyje 200–400 m, vėliau susiaurėja iki 50–70 m. Vileikos rajone yra išplatėjimas iki 600 m, ten upė sudaro senvages.

Upės vaga nuo Žodiškių Baltarusijoje labai akmenuota, joje gausu rėvų: didžiausi akmenynai yra Karveliškių–Verkių, Vokės–Dūkštos (Vilniaus raj.), Kaspariškių–Padaigų (Kaišiadorių, Jonavos raj.), Turžėnų–Karmėlavos (Jonavos, Kauno raj.). Didžiausios rėvos turi vardus – Avino (210 km nuo žiočių), Saidės (136 km), Druskinės (98 km). Jų ilgis siekia 350–800 m, gylis 0,8–1,3 m, srovės greitis 1,5–1,9 m/s. Žymūs rieduliai – Gaidelis (didžiausias upių akmuo šalyje), Mykoliškių akmuo, Valiūnas ir kt.

Visos Neries vagos vidutinis nuolydis yra 32 cm/km, o atskirų ruožų – nuo 20 iki 76 cm/km.^[1]

Intakai ir baseinas

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Neries intakai.

Lietuvoje yra 56 % viso Neries baseino ploto (13 972 km²). Neries baseinas sudaro apie ketvirtadalį Nemuno baseino ir užima jo šiaurės rytinę dalį. Baseine vyrauja palyginti laidūs vandeniui gruntai, miškingumas yra 28 %, pelkėtumas – apie 10 %, ežeringumas – 2,5 %. Baseino ištįsimo kryptis – iš šiaurės vakarų į pietryčius. Upės dešiniojoje pusėje yra 66 % baseino ploto, kairiojoje – 34 %. Šių dalių ežeringumas Lietuvoje labai skirtingas: dešiniosios – 3 % (ypač Žeimenos ir Šventosios baseinai, kuriems priklauso daug stambių ežerų), kairiosios – 0,1 %. Baseinas skirstomas į 4 orografines dalis: siaura Vidurio žemuma, Baltijos aukštumų šiaurės rytinė dalis, Pietryčių lyguma bei Vilijos–Naročiaus žemuma ir Lietuvos–Baltarusijos aukštuma.^[1]

Didžiausi intakai:

Dešinieji: Servečius, Narutis, Stračia, Žeimena, Musė, Šventoji;
Kairieji: Dvinasė, Ilija, Uša, Ašmena, Vokė, Vilnia (Vilnelė), Lomena, Šešuva;

Kiti žymūs intakai:

Čekonė – labai vaizdingas dešinysis Neries intakas. Pasižymi staigiu nuolydžiu. Upelis nėra didelis, vidutiniškas plotis 2–2,5 metrai ties žiotimis, ir 0,5–1 metras aukštupyje, tačiau išsiskiria iš kitų intakų riedulių gausa vagoje.
Lietava – dešinysis intakas; nuo jo pavadinimo kildinamas Lietuvos vardas.

Upinės salos

Žymesnės salos: Bebrų sala (Vilniuje), Jonavos Neries sala.

Hidrologija

Neries srovės greitis – 0,6–1,9 m/s. Per metus į Nemuną nuplukdo apie 6 km³ vandens. Metinis nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį – 42 %, vasarą – 18 %, rudenį – 21 %, žiemą – 19 %.

Pavasario potvynis Neryje prasideda apie kovo vidurį, o baigiasi gegužės viduryje. Jo metu vandens lygis pakyla: ties Žeimenos žiotimis (Santakoje) – ~4 m (didžiausių potvynių metu 8 m), Vilniuje – 3 m (>6 m), Jonavoje – 3,5 m (>7 m), Kaune – 4 m (>8 m). Potvynio pradžioje vandens kilimo sparta yra 20–30 cm per parą ir tęsiasi 10–12 dienų. Vagos susiaurėjimuose, rėvose, ties kilpomis, sėkliais, salomis susidaro ledų sangrūdos (pvz., Druskinės, Avino rėvose, žemupio ruože ties Jonava, Turžėnais, Kleboniškiu, Eiguliais). Kadangi Neris sraunesnė už Nemuną, todėl pavasarį laužia ir neša ledus anksčiau už Nemuną. Dėl to Neries žemupyje ir Nemune ties santaka ženkliai pakelia vandens lygį, sudaro dideles sangrūdas (dėl to Kaune kildavo dideli potvyniai, pvz., 1906, 1926, 1946 m.). Nemune pastačius Kauno HE, tokios sangrūdos sumažėjo.

Didžiausi Neries potvyniai Vilniuje vyko 1931, 1941, 1951, 1956, 1958 m. Potvynio 1931 m. balandį metu vanduo užliejo net Katedros aikštę ir senamiesčio gatves^[3].

Dėl miškingo ir ežeringo baseino Neryje vasarą vandens lygis laikosi pastovus, pakyla tik dėl liūčių. Vasaros poplūdžių aukštis ~1,2 m, retkarčiais – iki 3,5 m. Didžiausias išmatuotas Neries poplūdžio debitas Vilniuje buvo 570 m³/s, Jonavoje – 1100 m³/s. Žiemą poplūdžiai kylą po atodrėkių (vid. 1–3); jų aukštis 2–2,5 m, didžiausias debitas Vilniuje 353 m³/s, Jonavoje 1060 m³/s. Kartais (pvz., 1923, 1925, 1926, 1948 m.) žiemos poplūdžiai viršija pavasario potvynius. Neryje ledo danga laikosi vidutiniškai 70–80 dienų, tačiau dėl rėvų, sėklių, sraujymių gausos vietomis neužšąla.^[1]

Debitas, m³/s	ties Stešicais (455 km)	ties Vileika (402 km)	ties Vilniumi (165 km)	ties Jonava (39 km)
Vidutinis	8,03	26,9	110	176
Didžiausias	253	826	1690	2090
Mažiausias	1,66	–	20,0	34,0

Gyvoji gamta

Neryje veisiasi lydekos, ešeriai, kuojos, lynai, karosai, karšiai, aukšlės, plakiai, starkiai, šapalai, upėtakiai, skersasnukiai, šamai, vėgėlės, unguriai, nėgės, neršia žiobriai. Upės pakrantėse gyvena įvairios antys.

Neries atkarpos saugomos dėl savitos gamtos. Upė prateka Verkių, Neries regioninius parkus, Kernavės pilių rezervatą, Buivydžių hidrologinį draustinį.

Istorija ir reikšmė

Sielių plukdymas Neryje. Vilnius ties Sluškų rūmais, 1873 m.

Senovės baltų ir slavų pasaulėžiūroje upė užėmė labai svarbią vietą, palei jos krantus iki šiol yra išlikę nemažai laidojimo vietų, pilkapių, šventųjų ąžuolų giraičių, mitologinių akmenų. Neries baseine kūrėsi Lietuvos valstybė. Yra žinoma viduramžiais gyvavusi Neries žemė. Prie Neries stūkso Gedimino kalnas ir Vilniaus piliaviečių santalka, Kernavės piliakalniai taip pat Naujosios Rėvos, Neravų, Kriveikiškio, Bielazariškių, Buivydų, Budelių, Karmėlavos, Lepšiškių, Šančių, Mažųjų Žinėnų, Ruklos, Padaigų, Staviškių, Rėvos, Prienų ir kt. piliakalniai.

Svarbiausios gyvenvietės prie Neries/Vilijos: Vileika, Asipovičai, Smurgainys (Baltarusija), Buivydžiai, Nemenčinė, Vilnius, Kernavė, Čiobiškis, Rukla, Jonava, Lapės, Kaunas (Lietuva).

Nuo senovės Neris naudota laivybai ir prekybai, ypač jos reikšmė išaugo XIV a. Vilniuje įkūrus LDK sostinę. Upe driekėsi svarbus Vilniaus–Kauno prekybinis kelias, todėl vaga nesyk valyta nuo riedulių (1380, 1444 m. ir kt.). XIX a. pradėjus tiesti geležinkelius ir plentus laivybinė Neries reikšmė sumenko. Dabar laivyba turistiniais tikslais vykdoma tik Vilniuje.

1857 m. grafas Konstantinas Tiškevičius atliko didžiausią XIX a. kelionę buvusios LDK teritorijoje – jis aplankė, išmatavo ir aprašė Neries aukštupį, kompleksiškai (geografijos, istorijos, etnografijos požiūriu) ištirta visa Neries upė, o rezultatai paskelbti knygoje „Neris ir jos krantai“. Nuo 1877 m. Vilniuje ir Jonavoje pastatyti pirmieji vandens matavimo postai. 1914 m. prie Neries jų buvo 3, 1939 m. – 17, 1986 m. – 7 (Lietuvoje – 3).^[1] Dabar taip pat veikia 3 postai – Buivydžiuose, Vilniuje ir Jonavoje.^[4]

Neriai tenka apie ketvirtadalis šalies hidroenergijos išteklių. Ji svarbi ir žvejybai, nes po Kauno HE pastatymo čia plaukia neršiančios žuvys. Baltarusijoje Neries slėnyje 1973 m. įrengtas Vileikos tvenkinys (75 km²). Iš jo per Vileikos–Minsko kanalą nuo 1975 m. vanduo tiekiamas Minskui.

Neris – svarbi Lietuvos kultūroje, kaip upė, tekanti per Vilnių, nuo jos yra neatsiejama. Dažnai minima dainose, eilėraščiuose, literatūros kūriniuose. Pagal šią upę pavadintos įmonės, klubai, kolektyvai, pagal ją slapyvardį pasirinko lietuvių poetė Salomėja Nėris.

Tiltai per Nerį

Lietuvoje:

Taip pat veikia sezoninis Padalių-Čiobiškio keltas Kaišiadorių ir Širvintų rajonų paribyje. 2018–2019 Vilniuje ties Verkių parku veikdavo Uperis.

Pavadinimo kilmė

Pavadinimas Nerìs šaltiniuose užrašytas tokiomis lytimis – de Nere (1260 m.), Nerge (1340 m.), Nerga (1361 m.), Nerye (1377, 1391, 1404 m.), Niaris (XIX a. pr.).

Upėvardis yra grynai baltiškas ir siejamas su liet. nerti – „staigiai lįsti ar leistis į vandenį; plaukti po vandeniu“. Taip pat vartojamas kitas Neries pavadinimas – Vìlija. Būta mėginimų upėvardį Vilija sieti su lietuviškais žodžiais vilnis, vilnyti arba vieloti („vynioti“), taip pat vėlė, velnias ^[5], tačiau labiau tikėtina, kad jis yra slaviškas, perdarytas iš anksčiau vartoto Velja (rus. Велья) ‘didžioji’.^[6] Pavadinimas Velja fiksuotas jau Ipatijaus metraštyje (XIII a. pirmoji pusė).

Neries ir Vilijos pavadinimų kaitos vieta nėra aiški: Steponas Kolupaila teigė, kad Vilija tampa Nerimi po santakos su Naročios upe, ištekančia iš Naručio ežero. Šitoks vardų pasikeitimas galimai susijęs su gentinėmis baltų–slavų ribomis. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose nesyk minimas Neries vardas (nuo 1390 m. minimi ir Paneriai), o slavų metraščiuose žinomas tik Vilijos vardas. Nuo XIV a. rašytiniuose šaltiniuose (pradedant Janu Dlugošu) upė Lietuvos žemėse jau įvardijama kaip Vilija. Tai siejama su gudų kalbos įsigalėjimu Lietuvos kanceliarijoje XV–XVI a. Konstantinas Tiškevičius savo kelionės užrašuose nurodo, kad pirmąsyk kelionės metu Neries pavadinimą išgirdo ties Grabijolais.^[7] Aleksandras Vanagas „Lietuvos hidronimų etimologiniame žodyne“ nurodo, kad Neris Lietuvos teritorijoje vadinama Vilija einant į aukštupio pusę nuo Vilniaus. Kitur Vilijos vardas nurodomas iki santakos su Žeimena.^[8]