Kongo laisvoji valstybė

État indépendant du Congo Kongo laisvoji valstybė
buvusi valstybė
← 1885 – 1908 →
Vėliava Herbas
Location of
Sostinė	Vivi (1885–1886) Boma (1886–1908)
Kalbos	prancūzų (faktiškai valstybinė), olandų, vietinės kalbos
Valdymo forma	absoliutinė monarchija
karalius
1885–1908	Leopoldas II Belgas
Era	kolonializmas
- Įkurta	1885 m.
- Parduota	1908 m.
Valiuta	Kongo laisvosios valstybės frankas

Kongo laisvoji valstybė (pranc. État indépendant du Congo) – Belgijos karaliaus Leopoldo II asmeninė valda Afrikoje, gyvavusi 1885–1908 m. Atitinka dabartines Kongo Demokratinės Respublikos ribas.

Iki XIX a. vid. didžioji dalis Kongo tebebuvo neužkariauta kolonistinių jėgų. Atvykėlius stabdė nepalankios gamtinės sąlygos, ligos, aršus vietos gyventojų pasipriešinimas. 1876 m. Belgijos karalius Leopoldas II metė jėgas Kongo baseino tyrinėjimui ir vietos gyventojų „civilizavimui“. Jis įkūrė Tarptautinę Kongo draugiją Centrinei Afrikai tirti ir užvaldyti. Šios draugijos atstovai su vietos genčių vadais sudarė daugybę sutarčių, kuriomis remdamiesi belgai užvaldė didelius Kongo upės baseino plotus. Šiai draugijai dirbo žymus britų keliautojas Henris Mortonas Stenlis, kūręs kolonistų postus prie Kongo upės, prancūzų keliautojas Kristianas de Bonšamas (Christian de Bonchamps), tyrinėjęs Katangą. Tuo pat metu, Leopoldas II naudojosi didžiųjų valstybių (Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Vokietijos) tarpusavio prieštaravimais, užsiėmė lobizmu ir kitaip veikė įtakingų valstybių vadovus bei kolonistinės prekybos bendroves, kad šios pripažintų jo teisę į Kongą. Leopoldas II savo kampaniją viešai grindė ne prekybiniais interesais, o moksliniu bei humanitariniu poreikiu „civilizuoti centrinės Afrikos tautas“.

Per 1884–1885 m. Berlyno konferenciją Leopoldas II pasiekė, jog Europos šalių vadovai pripažintų jo teisę į Kongą. Sudaryta teritorija pavadinta „Kongo laisvąja valstybe“ ir buvo asmeniškai pavaldi Belgijos karaliui, o ne Belgijos parlamentui (Belgija tuo metu buvo konstitucinė monarchija). Belgijos parlamentas pripažino Leopoldą absoliučiu Kongo valstybės suverenu. Konferencijoje taip pat padalintos kitos centrinės ir pietų Afrikos žemės (Portugalijai ir Prancūzijai), tačiau faktiškai jos dar nebuvo kolonizuotos.

Laisvasis Kongas 1892 m.

Karalius įsteigė Kongo administracinį aparatą (vyr. administratorių, vyr. sekretorių, padalinių vadovus), kuris rezidavo Briuselyje. Valstybė taip pat turėjo atskirą teismų valdžią, kuri rezidavo Bomoje. Iš vietos gyventojų buvo organizuota kariuomenė, kuriai vadovavo karininkai europiečiai.

Leopoldas II oficialiai savo valdoje pasiryžo panaikinti vergiją, užtikrinti laisvąją prekybą, vystyti filantropinius ir mokslinius tyrimus, vykdyti humanitarines misijas. Tačiau praktiškai didžioji kolonijos dalis buvo visiškai netyrinėta, nebuvo jokios infrastruktūros ir valdžią turėjo vietos vadai arba Zanzibaro vergų pirklių sukurtas valdžios tinklas. Be to, į pietines žemes (Katangą) taikėsi britai (Sesilis Rodesas). Patekęs į skolas, Leopoldas II įvedė mokesčių sistemą, pagal kurią sukūrė valstybės monopolį – visos kongiečių sukurtos prekės (daugiausia dramblio kaulas ir kaučiukas) buvo nacionalizuojamas. Taip faktiškai buvo sukurta vergovės sistema, pagal kurią vietos vadai turėjo versti savo pavaldinius gauti kuo daugiau prekių. Kongo valstybė buvo padalinta atskiroms kompanijoms, kurios galėjo prekiauti savo padalinyje gautomis žaliavomis. 1893 m. kolonistai užėmė didžiumą paskirtų kolonijos žemių ir daugiausia dėl prekybos kaučiuku suklestėjo.

1891 m. Leopoldas II išsiuntė Viljamo Steirzo ekspediciją į Katangą, kurioje turėjo įtikinti Garanganzės karalystės valdovą Msirį prisijungti prie Laisvojo Kongo. Jį nesėkmingai palenkti bandė Sesilis Rodesas. Steirzui nepavykus palenkti Misirio, atėjūnai karalių nužudė ir prievarta pajungė Katangos žemes. 1892–1894 m. Kongo laisvoji valstybė įsitraukė į karą su arabų vergų pirkliais. Nors pradžioje jie buvo padaryti vietininkais Rytų Konge, tačiau tiek dėl kovotojų prieš vergiją spaudimo Belgijoje, tiek dėl finansinių nuostolių, kuriuos dėl nekontroliuojamos prekybos Rytų Konge patyrė Leopoldas II, buvo nuspręsta arabų pirklius išstumti. Tam buvo apginkluoti Rytų Kongo gyventojai, vadovaujami Gongo Lutetės. Jie privertė išvykti Zanzibaro pirklį Tipu Tipą ir nugalėjo kitus, Rytų Konge įsisteigusius arabų-suahilių sultonatus.

1894–1910 m. belgai sutartimis su britais gavo Lado anklavą Kongo šiaurės rytuose ir gavo priėjimą prie Nilo upės. 1897 m. Redžafo mūšyje Kongo laisvoji valstybė nugalėjo Sudano mahdistų sukilėlius ir teritorijoje įtvirtino savo valdžią.

Kongiečiai renka kaučiuką (XX a. pr.)

XIX a. pab. kilęs kaučiuko bumas skatino vis labiau išnaudoti vietos gyventojus. Visa gauta produkcija turėjo būti atiduota valstybei. Viešoji policija buvo atsakinga už numatytų kvotų vykdymą. Nors pradžioje pajėgas sudarė vien europiečiai, vėliau į jas įtraukti arabai ir patys kongiečiai. Viešoji policija dažnai rengė baudžiamuosius reidus prieš sukilėlius, kankindavo, plakdavo, žagindavo ir kitaip luošindavo (pvz., kapodavo rankas) bei žudydavo vietos gyventojus už per mažus surinkto kaučiuko kiekius. Viešoji policija turėdavo pristatyti nužudytų žmonių rankas, kitaip buvo manoma, kad brangią ginkluotę policininkai panaudos medžioklei. Neišpildę pernelyg aukštų kaučiuko kvotų, kongiečių kaimai kartais kariaudavo tarpusavyje ir vietoje kaučiuko atsiskaitydavo su policija nukapotomis tautiečių rankomis. Dėl tokių žudynių, vergiškų darbo sąlygų, bado, plintančių epidemijų šalies gyventojų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Nėra jokių duomenų, kiek gyventojų žuvo per šį genocidą, bet manoma, kad 1884–1914 m. jų sumažėjo net 2 kartus (nuo 30 iki 15 milijonų).

XIX a. pab. – XX a. pr. apie padėtį Konge sužinojo Europos inteligentija. Didelę įtaką padarė Džozefo Konrado romanas „Tamsos širdis“, kuriame nupasakojami gyvenimo Konge žiaurumai. 1904 m. buvo įkurta Kongo reformų asociacija, viešinusi Kongo darbo jėgos išnaudojimo klausimą ir siekusi pertvarkų. Asociaciją rėmė žymūs rašytojai – Džozefas Konradas, Artūras Konanas Doilis, Markas Tvenas, Herbertas Vordas, Anatolas Fransas. Britanijos ir Belgijos parlamentai bei viešoji nuomonė ėmė spausti Leopoldą II, kad šis atsisakytų savo valdžios Konge. 1908 m. Belgijos karalius savo valdas Afrikoje pardavė Belgijos valstybei, buvo sudaryta Belgijos Kongo kolonija.

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.