Mauritanijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras

Mauritanijos Islamo Respublika – buvusi Prancūzijos kolonija Vakarų Afrikoje, šalia Atlanto vandenyno. Ribojasi su Alžyru, Maliu ir Senegalu, taip pat Vakarų Sacharos teritorija. Mauritanija yra vakariniame Sacharos pakraštyje ir nuo seno gyvenama maurų, iš arabų, berberų ir asimiliuotų juodųjų Vakarų Afrikos gyventojų susidariusios tautos.

Šiuo metu Mauritanija vadinama tiltu tarp Šiaurės ir Vakarų Afrikos. Iš tikro Mauritanijoje įvairios grupės turi tamprius kultūrinius ir ekonominius ryšius su savo kaimynais abiejuose regionuose (Magrebe ir CEDEAO - Communauté Économique des États de l'Afrique de l'Ouest). Šalis buvo tarpinininkė tarp šiaurinės ir pietinės Sacharos ribos prekiaujant auksu, druska ir vergais, taip pat buvo riba, kur susiduria subsacharinės Afrikos sėslūs žemdirbiai ir Magrebo arabų-berberų klajokliai.

Prieškolonijinis laikotarpis

Prieškolonijinės Mauritanijos istorija vystėsi nevieningai, ir koncentravosi keliuose skirtinguose kultūriniuose regionuose.

Didžioji Mauritanijos dalis priklausė Transsacharinės prekybos zonai. Senovėje Sachara ne tiek skyrė, kiek jungė joje gyvenusias tautas ir buvo vienas iš migracijos ir užkariavimų kelių. Nuo senovės Mauritanijos dykumoje kūrėsi prekybiniai miestai, kurie susijungė į vientisą prekybinę sistemą. Atlanto pakrantėje, vakariniame dykumos krašte esanti Mauritanija savo istorijoje sulaukė daug migrantų ir užkariautojų bangų, kurios buvo asimiliuotos į jos sudėtingą visuomenę. Nuo III a. į pietus migravo berberai. Nėra aišku kas paskatino šią migraciją - bandymas pabėgti nuo priešų ar tiesiog ganyklų paieškos. Aiškiai žinoma tik, kad berberai jau turėjo prijaukintus arklius, mokėjo lydyti geležį, o tai jiems suteikė pranašumą prieš vietinius, neolite tebegyvenančius gyventojus. VIII a. regione pasirodė arabai, kurie pavergė ir asimiliavo pirmuosius Mauritanijos gyventojus.

Tankiai gyvenamas pietvakarinis Mauritanijos pakraštys kartu su šiauriniu Senegalu (Senegalo upės slėnis) sudarė Futa Toro istorinį regioną, kuriame jau nuo IX a. klestėjo prekybinė valstybė Tekrūras, kurią vėliau pakeitė Denankė, Futa Toras. Čia svarbiausia etninė grupė buvo fulbiai tukulerai.

Pietvakarinis Mauritanijos pakraštys nuo VIII a. buvo veikiamas galingų juodaodžių Vakarų Sahelio imperijų - Ganos, Malio ir Songajaus. Spėjama, kad viena iš Ganos imperijos sostinių, Kumbi Salehas, buvo Mauritanijos teritorijoje.

Mauritanijos heterogeniškumas nuolat veikė prieš Mauritanijos vienybės tendencijas. Tiek Sanhadži konfederacija, klestėjusi VIII-X a., tiek Almoravidai nuo XI iki XII a., buvo silpninami vidinių kovų ir žlugo dėl kitų valstybių - Ganos imperijos ir Almohadų imperijos įsiveržimų.

Vienas iš vienijančių veiksnių buvo islamas. Mauritanijos islamizacija palaipsniui truko daugiau nei 500 metų. Islamas pradėjo pamažu plisti per kontaktus su berberų ir arabų pirkliais, plačiai paplito po Almoravidų užkariavimų, įsitvirtino į šalį atvykus Jemeno arabams XII-XIII, tačiau islamizacija nebuvo pilnai užbaigta dar keletą šimtmečių ir po to. Palaipsnę islamizaciją lydėjo arabizacijos procesas, kurio metu berberų didikai Mauritanijoje neteko valdžios ir tapo arabų užkariautojų vasalais.

Santykiai su europiečiais ir kolonizacija

Europiečiai (portugalai, ispanai) Mauritanijos pakrantėse pradėjo lankytis nuo XV a. vid. (Nuadibu kyšulį pasiekė 1441 m.). Po kelerių metų portugalai įkūrė Argino fortą, kur vykdė vergų prekybą. Vėliau pakrantėse dominavo ispanai, juos pakeitė olandai, prancūzai, britai. Nuo XV iki XIX a. Europos kontaktus su Mauritanija lėmė prekyba akacijų produktu gumiarabiku. Buvo prekiaujama ne tik juo, bet ir vergais, auksu, dramblio kaulu.

Konkurencija tarp Europos didžiųjų valstybių leido arabizuotiems berberams, maurams, išlaikyti savo nepriklausomybę, o vėliau ir gauti metinius mokėjimus iš Prancūzijos, kurios suverenitetą Senegalo upės ir Mauritanijos pakrantės regionui pripažino 1815 m. Vienos kongresas. Prancūzų skverbimasis į Senegalo upės regioną ir Mauritanijos pakrantę rimčiau prasidėjo tik XIX a. viduryje, Senegalo gubernatoriumi tapus Louis Faidherbe, o visos šalies užkariavimas tik XX a. pradžioje.

Dėl krašto skurdumo ir nuožmių gyventojų, aktyvesnė europiečių kolonizacija ilgai nebuvo vykdoma. Prancūzai labiau domėjosi Senegalo žemėmis ir ten dar XVII a. įsteigė Sen Lui koloniją. 1815 m. Vienos kongresas patvirtino prancūzų teises į pakrantę piečiau Nuadibu kyšulio. Kadangi Trarzos emyrai kėlė grėsmę prancūzams bei prekiavo su jų konkurentais britais, jie XIX a. vid. pradėjo kovas su maurais kitapus Senegalo upės. Situacija mažai kito iki pat XX a. pr., maurai realiai buvo Mauritanijos valdovais (nors teritorija ir priskirta Prancūzų Vakarų Afrikai). Vėliau prancūzai, pasinaudodami vidiniais Mauritanijos genčių karais, bandė kraštą užimti, 1903 m. sudarė Mauritanijos protektoriatą, bet susilaukė nuožmaus pasipriešinimo (ypač iš Adraro, kuris paskelbė prieš prancūzus džihadą). Apie 1920 m. kolonizatoriai jau sugebėjo įtvirtinti savo valdžią, nors klajoklių antpuoliai tebebuvo dažni iki pat 1935-40 m. Siekdami palaikyti valdžią, prancūzai buvo priversti remtis maurų genčių vadais, bendradarbiavo su Trarzos, Braknos, Adraro emyrais. Socialinė sankloda per kolonijinį laikotarpį mažai tepakito, tebepraktikuota oficialiai Prancūzijoje uždrausta vergovė. Teritorija tebebuvo administruojama iš Port Lui.

1946 m. Mauritanijai suteiktas užjūrio teritorijos statusas, 1957 m. įkurta sostinė Nuakšotas (vieta parinkta tarp maurų ir juodaodžių žemių), 1958 m. suteiktas autonominės respublikos statusas. Dėl etninių skirtumų šalies ateitis buvo miglota – maurai siekė jungtis prie Maroko, juodaodžiai – prie Malio ar Senegalo. Marokas priešinosi Mauritanijos valstybės įkūrimui. Visgi, Prancūzijoje išsilavinusio Moktaro Uldo Dados dėka sudaryta Mauritanijos persigrupavimo partija, kuri siekė nepriklausomos Mauritanijos valstybės.

Nepriklausomybė

1960 m. lapkričio 28 d. Mauritanija paskelbė nepriklausomybę. Dada tapo šalies prezidentu, o netrukus įvedė autokratinį valdymą. 1963 m. pradėta geležies rūdos gavyba tapo pagrindiniu šalies pelno šaltiniu. 1975 m. Mauritanija okupavo pietinę Vakarų Sacharos dalį, tačiau išlaidos karui ir Polisario partizanų vykdyti kasyklų ir geležinkelio antpuoliai visiškai nuskurdino šalį. 1978 m., po perversmo nušalinus Dadą, karas nutrauktas, o Mauritanijos teritorijas Vakarų Sacharoje užėmė Marokas. 1984 m. šalies vadovu tapo Maauja Uldas Sid Afmedas Taja, kuris valdė autokratiškai iki pat 2005 m. Jis buvo arabizacijos šalininkas, todėl pietinėje šalies dalyje kilo etniniai neramumai, 1989 m. peraugę į karą su Senegalu. Dėl to ~250 tūkst. juodaodžių persikėlė į Senegalą. Taja laikėsi gan liberalios politikos, palaikė santykius su Izraeliu, todėl įvairios islamistų grupuotės rengė perversmus. 2005 m., Tajai viešint Saudo Arabijoje, įvykdytas sėkmingas perversmas. Šalyje prasidėjo politinio nestabilumo laikotarpis, įvykdyti keli perversmai, rytinėse šalies pusėse suaktyvėjo Al-Kaeda veikla.