Kazimieras Jogailaitis

Kitos reikšmės – Kazimieras (reikšmės).

Kazimieras Jogailaitis
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis

Jogailaičių dinastija
Gimė	1427 m. lapkričio 30 d. Krokuva
Mirė	1492 m. birželio 7 d. (64 metai) Gardinas
Palaidotas (-a)	Vavelio katedra
Tėvas	Jogaila
Motina	Sofija Alšėniškė
Sutuoktinis (-ė)	Elżbieta Habsburgaitė
Vaikai	Aleksandras Šv. Kazimieras Jonas Albrechtas Zigmantas Senasis Vladislovas II Fridrikas Jadvyga Bavarė Sofija Jogailaitė Ona Pamario kunigaikštienė Barbora Saksė Elžbieta Leignico kunigaikštienė
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1440 m. – 1492 m. (~52 metai)
Pirmtakas	Žygimantas I
Įpėdinis	Aleksandras
Lenkijos karalius
Valdė	1447 m. – 1492 m. (~45 metai)
Pirmtakas	Vladislovas III
Įpėdinis	Jonas Albrechtas

Vikiteka	Kazimieras Jogailaitis

Kazimiero Jogailaičio valdoma Lietuvos ir Lenkijos teritorija 1466 m.

Kazimieras IV Jogailaitis (lenk. Kazimierz IV Jagiellończyk; 1427 m. lapkričio 30 d. Krokuvoje – 1492 m. birželio 7 d. Gardine), Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1440–1492 m.), Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis (1447-1492 m.).

Kazimieras Jogailaitis buvo Jogailos sūnus ir jaunesnysis Vladislovo III Varniečio brolis. Lenkijos sostą užėmė po brolio mirties ir metus laiko trukusio tarpuvaldžio.

Biografija

Jaunas Lietuvos valdovas

Žygimantui I mirus, Lietuvoje vėl prasidėjo neramumai ir ginčai dėl sosto. Kai Jogailos sūnus Kazimieras, 13 metų berniukas, lenkų lydimas atvyko į Vilnių, Lietuvos ponai be lenkų žinios atliko Kazimiero vainikavimosi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu apeigas, uždėdami jam ant galvos Gedimino mitrą (vainiką). Paskelbus Kazimierą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu be lenkų sutikimo ir prieš jų norą, visi buvę Lietuvos ir Lenkijos ryšiai vėl nutrūko. Kadangi Kazimieras buvo labai jaunas, kraštą už jį valdė ponai su Jonu Goštautu priešakyje. Protingo Goštauto valdomoje Lietuvoje netrukus įsigyveno tvarka ir santaika. Kazimieras, likdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Tuo metu Kazimiero vyresnysis brolis, Lenkijos karalius Vladislovas, žuvo kovoje su turkais (1444 m.). Būtent tuo pasinaudoję lenkai ir pasikvietė Kazimierą užimti Lenkijos sostą. Lietuviai ilgai nenorėjo sutikti su atnaujinamais ryšiais, bet pagaliau nusileido, ir Kazimieras išvyko į Krokuvą vainikuotis Lenkijos karaliumi – drauge pasilikdamas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Kazimiero privilegija

Kai kurie aukštesnieji Lietuvos bajorai tikėjosi, kad, Lietuvai susijungus su Lenkija, ir jie gausią didesnių teisių. Todėl sutiko išleisti Kazimierą į Lenkiją, kai jis Lietuvos bajorams katalikams ir stačiatikiams rusėnams savo raštu pažadėjo:

apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę ir neleisti nuo jos atplėšti jokių žemių;
neleisti svetimiems nelietuviams pirkti žemės Lietuvoje bei eiti valdžioje ar bažnyčioje tarnybas;
suteikti Lietuvos bajorams ir miestiečiams tokias pat teises, kokias turi Lenkijos bajorai ir miestiečiai.

Raštas pasirašytas 1447 m. Jis yra labai reikšmingas, nes nuo to laiko kunigaikščio valdžia Lietuvoje ėmė silpnėti; valstiečiai nustojo mokėti mokesčius didžiajam kunigaikščiui, turėjo juos mokėti bajorams ir didikams, ponams, kurie tapo valstiečių teisėjais. Didesnė Lietuvos gyventojų dalis ėmė priklausyti bajorams, o ne didžiajam kunigaikščiui. Bajorai nuo to laiko pradėjo savivaliauti, varžyti kunigaikštį ir reikalauti iš jo dar didesnių laisvių. Laisvieji Lietuvos valstiečiai tapo bajorų baudžiauninkais, beveik vergais; buvo įpareigoti dirbti tam tikrą dienų skaičių per savaitę pono laukus. Dauguma valstiečių neteko žemės nuosavybės teisių ir teisės pasirinkti poną, kuriam tarnaus. 1447 m. Kazimiero raštas, dar vadinamas privilegija, oficialiai pradėjo baudžiavą Lietuvoje.

Lietuvos ir Lenkijos valdovas

Santykiai su Naugardo respublika

Pagrindinis straipsnis – Naugardo respublika.

1470 m. buvo sudaryta sutartis tarp LDK ir Naugardo (Velikij Novgorod): pripažinta Kazimiero valdžia, o jis, kaip valdovas, įsipareigojo ginti Naugardą nuo Maskvos. 1471 m. Ivanas III pasiuntė prieš juos kariuomenę. Kazimieras, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis, jokios pagalbos nesuteikė. Naugardo kariuomenė žiauriai sutriuškinta tų pačių metų liepos 13 d. prie Šelonės upės. Naugardas atsisakė ryšių su LDK, užleido Ivanui III dalį savo žemių, įsipareigojo sumokėti kontribuciją. 1477 m. Naugardas dar kartą atsisakė Maskvos valdovo. Po Naugardo žemę pasklido Maskvos kariuomenė, kuri ėmė deginti ir žudyti. 1478 m. Naugardas (Velikij Novgorod) pasidavė ir buvo prijungtas prie Maskvos.

Santykiai su Ordos chanu Achmatu

1471 m Kazimieras sudarė sąjungą su Ordos chanu Achmatu prieš Maskvos kunigaikštį Ivaną III, kuris nustojo mokėti Ordai duoklę. 1472 liepos mėnesį Achmatas nesėkmingai puolė Maskvą. Prie Okos turėjo prisijungti Kazimiero kariuomenė, kuri neatvyko, kadangi Kazimieras buvo įsitraukęs į kovą dėl Vengrijos sosto. Negana to, pasak lenkų istorikų, totorių stovykloje kilo infekcijos protrūkis.

1480 rudenį, susitaręs su Kazimieru dėl pagalbos, Ordos chanas Achmatas vėl surengė stambų žygį į Maskvą. Viskas baigėsi vadinamuoju Stovėjimu prie Ugros upės (spalio 8 – lapkričio 11), kai karaliaus Kazimiero kariuomenė vėl nepasirodė. Ordos chanas Achmatas, grįždamas nusiaubė viršutinės Okos baseine buvusias LDK žemes. Rusų istorikai kaip neatvykimo priežastį regi Ivano III sąjungininko Mengli-Girėjaus puolimą, lenkų istorikai – 1478 metais Kazimiero karinę akciją Varmėje (kunigų karas, len. wojna popia).

Lenkų istorikai dėl nevykdytų sutarčių su Ordos chanu Achmatu kaltina lietuvių pusę, teigdami, jog chano Achmato 1471 ir 1480 m. sutartys buvo sudarytos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (o ne Karaliumi) Kazimieru ( nors Kazimieras karūnuotas Lenkijos karaliumi 1447 metais).

Kunigaikščio šeimos likimas

Kazimieras Jogailaitis buvo vedęs Vokietijos imperatoriaus Albrechto Habsburgo dukterį Elžbietą ir turėjo šešis sūnus ir penkias dukteris. Vaikai augo Krokuvoje lenkų ir vokiečių dvariškių apsupti. Sūnų mokytojas buvo lenkų istorikas kronikininkas Jonas Dlugošas, kuris mokino juos lotyniškai. Vyriausiąjį sūnų Vladislovą Kazimieras paskyrė Čekijos ir Vengrijos karaliumi, kitą, Frydrichą, kardinolu, Aleksandrą ir Žygimantą Lenkijos karaliais ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, Joną Albrechtą – Lenkijos karaliumi, valdžiusiu nuo 1492 m. iki 1501 m. Visas dukteris išleido tekėti už vokiečių kunigaikščių: Pamarės, Bavarijos ir kt. O antrasis sūnus Kazimieras tapo šventuoju ir Lietuvos globėju.

Valdymo reikšmė ir pasekmės

Kazimieras valdė apie 52 metus. Nuolat gyvendamas Krokuvoje, jis daugiau rūpinosi Lenkijos reikalais negu Lietuvos. Jis vis tik gana dažnai lankydavosi Lietuvoje, mirė Gardine. Tai paskutinis didysis kunigaikštis, kuris kalbėjo lietuviškai.^[1] Kazimierui valdant, Lietuva nepatyrė jokių didelių karų, tačiau jo viešpatavimas Lietuvoje nebuvo pavyzdingas: šalyje liko daug nesutvarkytų reikalų, o kaimynai vis labiau stiprėjo.

Visa tai vyko, deja, pasyviai stebint vakarykščiam Maskvos varžovui Rytų Europos erdvėje – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Tokią laikyseną iš dalies galima paaiškinti tuo, kad pasikeitė Lietuvos užsienio politikos prioritetai. Tuo metu Kazimierui (valdė 1440–1492 m.) labiau rūpėjo plėsti savo įtaką Vidurio Europoje, siekiant savo sūnums Vengrijos ar Čekijos sostų. Trumpam laikui net pavyko sukurti tai, ką vėliau istorikai išdidžiai pavadino „Jogailaičių Europa“. Tačiau nepamirškime, kad dominuoti Vidurio Europoje pirmiausia buvo suinteresuota Lenkijos Karūna, o Lietuvai pasyvi Rytų politika buvo fatališkai pavojinga. Pasekmių nereikėjo ilgai laukti – jau Kazimiero brolis Aleksandras už neveiklumą Rytuose sumokėjo pirmaisiais pasienio teritorijų praradimais XV a. pabaigoje. Valdant vėlesniems įpėdiniams, Lietuva patyrė dar rimtesnius smūgius – Smolensko kritimą XVI a. pradžioje, priverstinę Liublino uniją 1569 m., pirmąją per visą istoriją Vilniaus okupaciją 1655 m., būtinybę nebyliai susitaikyti su Rusijos protektoratu 1717 m., galiausiai pirmosios mūsų valstybės sunaikinimą. Ar ne per didelė kaina?

Rytų Europos istorijos specialistas Tomas Manusadžianas.^[2]

Galerija

Kazimiero Jogailaičio portretas (dail. Marcello Bacciarelli , 1768 m.-1771 m., Varšuvos karališkoji pilis)
Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės vestuvės
Karališkoji šeima
Kazimiero Jogailaičio lietuviška moneta, ant kurios pavaizduoti Gedimino stulpai ir Vytis (Waykimas)
Kazimiero Jogailaičio antspaudas
Kazimiero Jogailaičio sarkofagas Vavelio katedroje, Krokuva

Išnašos

↑ Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 102 p.
↑ Manusadžianas, Tomas (2011). „Ar Julija Tymošenko taps Ukrainos Morta Boreckaja?“ (PDF): 99. Nuoroda tikrinta 2022-08-15. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)

Šaltiniai

Daugirdaitė-Sruogienė, V., Lietuvos istorija, 1990.
Paweł Jasienica, Myśli o dawnej Polsce, Czytelnik, Warszawa 1990. ISBN 83-07-01957-5
Szorc, Alojzy. Dzieje diecezji warmińskiej (1243–1991). – Olsztyn, 1991.

Karališkieji titulai
Kazimieras Jogailaitis Jogailaičių dinastija Gimė: 1427 m. lapkričio 30 d. Mirė: 1492 m. birželio 7 d.
Prieš tai: Žygimantas Kęstutaitis	Lietuvos didysis kunigaikštis 1440 - 1492	Po to: Aleksandras
Prieš tai: Vladislovas III	Lenkijos Karalius 1447 - 1492	Po to: Jonas I Albrechtas

[1] Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 102 p.

[2] Manusadžianas, Tomas (2011). „Ar Julija Tymošenko taps Ukrainos Morta Boreckaja?“ (PDF): 99. Nuoroda tikrinta 2022-08-15. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)

[1]

[2]