Pereiti prie turinio

Ivan Cankar

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ivanas Cankaras
slovėn. Ivan Cankar
Ivanas Cankaras slovėn. Ivan Cankar
Gimė 1876 m. gegužės 10 d.
Vrchnika, Krainos kunigaikštystė, Austrija-Vengrija (dab. Slovėnija)
Mirė 1918 m. gruodžio 11 d. (42 metai)
Liubliana, Jugoslavijos karalystė
Profesija Rašytojas, esėistas, dramaturgas, poetas, politinis veikėjas
Žanrai Pjesės, apsakymai, trumpieji romanai, esė
Literatūros
judėjimas 		Simbolizmas, modernizmas

Ivanas Cankaras (slovėn. Ivan Cankar, 1876 m. gegužės 10 d. Vrchnika, Slovėnija – 1918 m. gruodžio 11 d. Liubliana) – slovėnų rašytojas, dramaturgas ir poetas.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimęs Vrchnikos miestelyje prie Liublianos, jis buvo jau aštuntas vaikas neturtingų amatininkų šeimoje. Būsimo rašytojo tėvas duonai užsidirbdavo užsiimdamas siuvėjo amatu, tačiau ilgai neišsilaikęs, buvo priverstas veiklą nutraukti ir, palikęs šeimą, išvykti dirbti į Bosniją. Būsimo rašytojo motina vos galėjo išlaikyti gausią šeimą, tačiau vėliau jai pavyko gauti Vrchnikos dvarininkų paramą. 1882 metais Cankaras buvo priimtas į pradinę mokyklą, kurią sėkmingai baigė ir 1888 metais, padedant Vrchnikos aristokratijai, įstojo į Vidurinę Technikos mokyklą Liublianoje (Ljubljanska realka) bei apsistojo pas tėvo pusbrolį Šimną, bet vėliau, pritrūkus pinigų, išsikėlė ir pasiieškojo pigesnio būsto. Bet net ir badaudamas, kartais leisdavo sau išvykti atostogų į Pulos miestą Kroatijoje, kur gyveno jo giminaičiai.

1896 metais baigęs mokyklą, išvyko į Vieną studijuoti architektūros, tačiau netrukos persigalvojo ir perstojo į slavistiką, šitaip prarasdamas finansinę Kranjo draugijos paramą. Po metų, mirus būsimojo rašytojo motinai, jis persikėlė į Pulą, bet po kiek laiko ir vėl sugrįžo į Vieną, kurioje gyveno iki 1909 metų, vėliau apsistojo Sarajeve pas brolį kunigą, galiausiai apsigyveno Liublianoje.

1913 metų gegužės 12 dieną Liublianos rotušėje skaitė garsiąją paskaitą „Slovėnai ir jugoslavai“, po kurios buvo sulaikytas dėl teiginių, palaikančių politinę Jugoslavijos sąjungą. Po metų buvo ir vėl sulaikytas, tąkart Vrchnikoje, dėl įtariamų simpatijų serbams. Bylos net neištyrus, buvo uždarytas Liublianos pilyje, iš kurios išėjo tik spalio 9 dieną. Tuo tarpu rugpjūčio mėnesį mirė rašytojo tėvas. Po metų Cankaras išėjo į kariuomenę Judenburge, Viršutinėje Štirijoje, tačiau po mėnesio buvo paleistas dėl ligos.

1918 metų vasarą kurį laiką praleido Blede, o spalio mėnesį sunkiai susižeidė, nukrisdamas nuo laiptų ir, neilgai trukus, mirė. Jo mirties vieta laikoma Cukrarna Liublianoje. Rašytojas palaidotas Liublianos kapinėse Žale, kuriose taip pat ilsisi tokie rašytojai kaip Josipas Murnas, Dragotinas Kette ir Osipas Župančičius.

Kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ivanas Cankaras laikomas vienu iš keturių svarbiausių slovėnų modernizmo atstovų (kiti trys: Murnas, Kette ir Župančičius). Rašyti pradėjo dar besimokydamas mokykloje, eilėraščius publikavo „Sodelyje“ („Vrtec“) ir Liublianos varpe („Ljubljanski zvon“). Begyvendamas Vienoje, kartu su Otonu Župančičiumi, Franu Govekaru ir Franu Elleru, buvo Slovėnijos studentų literatūrinio ratelio narys.

Iš pradžių Cankaro kūryboje reiškėsi realizmo bruožai, vėliau jo kūryboje išryškėjo neoromantinės kryptys, ypač simbolizmas ir (pradžioje) dekadentizmas. 1899 metais pasirodė eilėraščių rinkinys „Erotika“ bei trumposios prozos rinkinys „Vinjetės“ („Vinjete“), pastarosios knygos epiloge rašytojas dar kartą patvirtino savo nusigręžimą nuo realizmo:

„Velniop visas teorijas! Mano akys nėra tik numiręs aparatas; mano akys yra paklusnus mano sielos organas, – mano sielos, ir jos grožio, jos gailesčio, jos meilės, ir jos neapykantos…“

1899 metai laikomi slovėnų modernizmo pradžia, nes būtent šiais metais pasirodė Cankaro „Erotika“ ir Župančičiaus „Svaigulio taurės“ („Čaše opojnosti“). Župančičiaus rinkinys priskiriamas simbolizmui, o Cankaro rinkinys atvirai dekadentiško pavadinimo dėka suerzino Slovėnijos visuomenę, ir tuometinis Liublianos arkivyskupas Antonas Bonaventura Jegličius įsakė išpirkti bei sudeginti visas „Erotikos“ kopijas. Taip ir buvo padaryta, tačiau šis veiksmas neturėjo didesnių pasekmių, nes jau 1902 metais buvo atspausdintas ir išleistas naujas knygos leidimas. Tačiau neilgai trukus, Cankaras visiškai nusigręžė nuo poezijos ir atsidavė prozai.

1900 metais laiške, skirtame Zofkai Kveder, rašytojas teigė atsisakąs dekadentizmo ir gynė socialiai angažuotą literatūrą. O jau kitais metais buvo išleista jo satyrinė komedija „Tautų gerovei“ („Za narodov blagor“), nagrinėjanti tuometinę politinę Slovėnijos situaciją. 1902 metais pasirodė romanas „Ant šlaito“ („Na klancu“), skirtas rašytojo mamai atminti. Jis yra laikomas labiausiai išplėtotu Cankaro literatūriniu veikalu. Romano centre – amatininkų šeimos kova dėl pragyvenimo, tačiau galima aptikti ir autobiografinių momentų, ryškūs simbolizmo komponentai bei natūralistinė idėja apie paveldimą determinaciją, vienas iš skyrių parašytas dalinai remiantis dekadentizmo idėjomis. Tais pačiais metais buvo išleista ir pirmoji iš Cankaro politinė drama „Betajnovos karalius“ („Kralj na Betajnovi“), pasakojanti apie jauno žmogaus išnaudojimą ir jo maištą.

Darbuose „Ponia Judit“ („Gospa Judit“) ir „Marijos Globėjos namai“ („Hiša Marije Pomočnice“) Cankaras atsisveikino su paskutinėmis dekadencinio sensualizmo ir natūralizmo idėjomis, o 1907 kandidatuodamas į Jugoslavijos socialdemokratų partiją vietoj rinkiminės programos parašė žymiausią savo pasakojimą „Samdinys Jarnėjus ir jo teisybė“ („Hlapec Jarnej in njegova pravica“), simboliškai pristatantį prispaustos visuomenės kovą su ją siekiančia išnaudoti diduomene. Nepaisant rinkiminės nesėkmės, politinius įsitikinimus rašytojas reiškė debatuose ir skaitydamas paskaitas – 1913 metais Liublianoje jis skaitė žymiausią savo paskaitą, pavadintą „Slovėnai ir jugoslavai“, jos metu gynė bendros pietų slavų valstybės idėją. Kitais metais Cankaras pradėjo publikuoti miniatiūras, paremtas jaunystės prisiminimais. 1920 metais, jau po rašytojo mirties, jos buvo išspausdintos rinkinyje „Mano jaunystė“ („Moja mladost“).

Paskutiniam Cankaro, kaip ir daugumos kitų rašytojų, kūrybos laikotarpiui didelę įtaką darė Pirmasis pasaulinis karas. „Sapnų atvaizduose“ („Podobe iz sanj“), paskutiniame Cankaro miniatiūrų rinkinyje, kuris kaip ir „Mano jaunystė“, buvo išleistas jau po rašytojo mirties, jaučiamas atsigręžimas į simbolistinį ekspresionizmą.

Ivanas Cankaras yra laikomas vienu iš pačių svarbiausių slovėnų prozininkų, kartu su Slavko Grumu jis neabejotinai yra ir vienas ryškiausių slovėnų dramaturgų. Vienokiu ar kitokiu būdu Cankaras neabejotinai padarė įtaką visai vėlesnei slovėnų literatūros raidai, galbūt išskyrus šeštojo dešimtmečio moderniąją literatūrą. Socialistinio realizmo atstovai (ypač Prežikovas Vorancas) labai žavėjosi Cankaro motinos paveikslu, sukurtu romane „Ant šlaito“ („Na klancu“) bei miniatiūrų rinkiniu „Mano gyvenimas“ („Moje življenje“). Rašytojo politinės idėjos irgi žavėjo daugelį vėlesnių kūrėjų, jomis ypač sekė Srečko Kosovelis. 1918 metai, kai mirė Ivanas Cankaras, laikomi slovėnų modernios literatūros pabaiga.

Cankaro vardu pavadinti kultūros centrai Liublianoje ir Vrchnikoje bei gatvės įvairiuose Slovėnijos miestuose, jo vardas suteiktas vienai iš Liublianos kalvų.

Pseudonimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ivanas Cankaras vartojo nemažai pseudonimų bei simbolių, ypač daug jų aptinkama ankstyvajame rašytojo kūrybos laikotarpyje, kai jis dar brendo kaip menininkas. Cankaro brolio Karlo teigimu, išgalvotus literatūrinius vardus rašytojas ganėtinai dažnai vartojo publikuodamas straipsnius laikraštyje „Slovėnas“ („Slovenec“), nes nenorėjo, kad žmonės žinotų, jog jis, studentas ateistas, bendradarbiauja leidžiant katalikišką spaudą, ir daugumą slapyvardžių jis naudojo tik po vieną kartą:

  • Tikrojo vardo simboliai: C. I. – Iv. C-r – I. C
  • Pastovūs pseudonimai ir simboliai: Trošan – Ivan Saveljev – Ivan Gradar – T. – Iv. Gradar – I. G.(J. G.) – A. B. – Saveljev – Evstahij
  • Vienkartiniai pseudonimai ir simboliai: Prepiračev – Julijan Mak – I. C.Trošan – Mot – Mrazov – Grahar – Traven – Štefan Smuk – Alojzij Grad – Feliks Vran – S. G. – P. Ž. – Karol Staral – Anton Kramar – P. R. – Anton L. – Gradar – Alojzij Benda – I. C.Evstahij – Ivan Mot – Vazilij – Ivan Dob – Ivan Mlakar.

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Poezija :

Proza:

Dramaturgija:

Eseistika:

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Ivan Cankar – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Ivan_Cankar&oldid=6217266"