Armėnijos Respublika (1918-1920)
| Հայաստանի Հանրապետութիւն Armėnijos Demokratinė Respublika | |||||
| Respublika | |||||
| |||||
| |||||
| Himnas Armėnijos himnas | |||||
 | |||||
| Sostinė | Jerevanas | ||||
| Politinė struktūra | Respublika | ||||
| Era | Tarpukaris | ||||
| - Nepriklausomybė | 1918 m. gegužės 28 d. | ||||
| - TSRS okupacija | 1920 m. gruodžio 2 d. | ||||
| Plotas | |||||
| - 1919 | 70 000 km² | ||||
| Gyventojai | |||||
| - 1919 | 1 300 000 | ||||
| Gyventojų tankumas | 18,6 /km² | ||||
| Valiuta | Armėnijos rublis | ||||
Armėnijos Demokratinė Respublika, egzistavimo metu žinota kaip Armėnijos Respublika (arm. Հայաստանի Հանրապետութիւն) buvo pirmoji moderni armėnų įkurta valstybė. Respublika buvo įkurta buvusioje Rusijos imperijai priklausiusioje Rytų Armėnijoje po 1917 m. įvykusios Rusijos revoliucijos, valdoma vadovų, priklausančių Armėnų Revoliucinei Federacijai (dar žinomai kaip Dašnaktsutjun) ir kitoms tuometėms politinėms partijoms. Įkūrimo metu ribojosi su Gruzijos Demokratine Respublika šiaurėje, Osmanų imperija vakaruose, Persija pietuose ir Azerbaidžano Demokratine Respublika rytuose.
Nuo pat įkūrimo respublika susidūrė su daugybe vidaus ir išorės problemų. Dauguma jos gyventojų buvo armėnų karo pabėgėliai, pabėgę nuo Vakarų Armėnijoje vykdomo armėnų genocido, nuolat buvo jaučiama grėsmė iš Osmanų imperijos. Respublika gyvavo dvejus metus iki Turkijos-Armėnijos karo, kol 1920 m. į šalį įsiveržė Sovietų Rusijos ir Mustafos Kemalio Atatiurko turkų kariuomenės.
1920 m. armėnų pasieniečiai susirėmė su musulmonais Oltu regione. Turkų generolas Kazım Karabekir užėmė regioną rugsėjo 3 d. Turkija teigė, kad su turkais blogai elgiamasi Armėnijoje. Rugsėjo 20 d. Kazım Karabekir įsiveržė į Sarikamišo regioną.[1] Rugsėjo 24 d. Armėnija paskelbė Turkijai karą. Giumri, Sarikamišo, Oltu, Karso regionuose Karabekiro armija susirėmė su armėnų pajėgomis. Mustafa Kemalis gavo aukso ir ginklų iš Maskvos komunistų.
1920 m. lapkritį turkai užėmė Aleksandropolį (dabar Gyumri) ir ketino veržtis link Armėnijos sostinės, bet lapkričio 18 d. sudarytos paliaubos. Armėnai buvo priversti sutikti su griežtomis turkų sąlygomis ir pasirašė Aleksandropolio sutartį 1920 m. gruodžio 2/3 d.[2] Armėnija prarado daugiau nei pusę teritorijos, turėjo nuginkluoti beveik visą armiją.
Besiderant dėl taikos sutarties į Armėniją iš Azerbaidžano įsiveržė Grigorijus Ordžonikidzė, kad įkurtų bolševikų valdžią. 1920 m. lapkričio 29 d. 11-oji sovietų armija be pasipriešinimo užėmė Idževaną. Valdžios perėmimas Jerevane įvyko gruodžio 2 d., kai armėnai priėmė Boris Legran ultimatumą. Armėnija sutiko būti sovietų įtakoje, o šie saugojo likusią Armėniją nuo turkų. Sovietai pažadėjo atkurti armiją ir nepersekioti nekomunistų. Paskutinį pažadą jie sulaužė, kai išvijo dašnakus iš šalies. Gruodžio 5 d. į miestą įžengė Armėnijos revoliucinis komitetas (Revkom, kurį daugiausiai sudarė Azerbaidžano armėnai. Galiausiai gruodžio 6 d. Jerevane pasirodė Felikso Dzeržinskio ČK ir Armėnijos Demokratinė Respublika nustojo egzistuoti.
Nors sovietai išvijo turkus iš kai kurių Armėnijos vietovių, nusprendė su jais sudaryti taiką. 1921 m. Karso sutartimi Turkija Tarybų Sąjungai atidavė Adžariją už Karso teritoriją (dabar Igdyro, Ardahano, Karso provincijos Turkijoje). Turkijai atiteko senovės miestas Anis ir Araratas, svarbūs armėnams. 1922 m. naujai paskelbta Armėnijos TSR, kuriai vadovavo Alexander Miasnikyan ir sovietinė Armėnija įstojo į Tarybų Sąjungą kaip viena iš trijų Užkaukazės TFSR respublikų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis apie valstybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |