Vengrijos istorija

Šiame straipsnyje aprašoma Vengrijos istorija po madjarų atsikraustymo. Apie ankstesnę istoriją skaitykite čia – Panonijos istorija.

Vengrijos istorija – Panonijos lygumos regiono istorija; po madjarų atsikraustymo – madjarų įkurtos valstybės istorija nuo Vengrijos karalystės iki dabartinės Vengrijos respublikos.

Atsikraustę į Panonijos lygumą, madjarų raiteliai kurį laiką plėšė Vakarų ir Vidurio Europą. Po Lechfeldo mūšio šie kariniai antpuoliai baigėsi, madjarai priėmė krikščionybę, o susikūrusi Vengrijos karalystė lėmė, kad madjarų gentys konsolidavosi ir tapo sėsliais Panonijos lygumos, esančios į pietus ir vakarus nuo Karpatų kalnų, gyventojais. XII a. buvo sudaryta personalinė unija su Chorvatija, ilgą laiką Vengrijos valdžioje buvo ir Bosnija bei Mažoji Valachija. Matjašo Korvino karaliavimo metu Vengrija buvo labiausiai teritoriškai išsiplėtusi, Vengrijos valdžioje trumpam laikui buvo atsidūrusi rytinė Austrijos dalis, Moravija ir Silezija.

Mohačo mūšyje su Osmanais 1526 m. žuvus karaliui Liudvikui II ir didelei didikų daliai Vengrija prarado nepriklausomybę. Daugiau nei du trečdalius šalies užvaldė Osmanai, Transilvanija tapo Osmanų imperijos vasale. Likusioji Karališkoji Vengrija, kurią sudarė nedidelis buvusios valstybės ruoželis vakaruose, Aukštutinė Vengrija ir vakarinė Chorvatijos dalis atiteko Habsburgams. Vengrija ilgam laikui tapo Osmanų imperijos ir Habsburgų monarchijos kovos lauku. Didelės teritorijos neteko gyventojų, dalis jų vėliau buvo naujai apgyvendintos vokiečių ir serbų kolonistų.

Po Antrosios Vienos apgulties 1683 m. Habsburgų armijai, padedant vokiečiams ir lenkams, pavyko atkovoti Vengriją iš Osmanų. Prieš Habsburgų valdžią kilo keletas sunkių sukilimų, įskaitant kurucų sukilimus ir 1848–1849 m. revoliuciją. Dėl susilpnėjusios tarptautinės padėties Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I 1867 m. buvo priverstas sudaryti susitarimą su Vengrija. Pagal jį Vengrija įgavo daug savarankiško tvarkymosi teisių Austrijos-Vengrijos valstybėje. Vengrija buvo daugiataute valstybe, kurioje vengrai sudarė tik apie pusę gyventojų. Po Austrijos-Vengrijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare pagal Trianono taikos sutartį Vengrija neteko apie dviejų trečdalių savo teritorijos ir gyventojų. Tarp jų buvo apie tris milijonus vengrų Transilvanijoje, pietinėje Slovakijoje ir Vojvodinoje.

Trianono sutartimi prarastos teritorijos tapo esmine Vengrijos politikos dalimi. Sutarus su nacionalsocialistine Vokietija vengrų gyvenamos ir kitos anksčiau Vengrijos karalystei priklausiusios teritorijos 1938–1941 m. buvo prijungtos prie Vengrijos. Imus aiškėti, kad Vokietija pralaimės Antrajame pasauliniame kare, Vengrijos vyriausybė bandė pereiti į Sąjungininkų pusę, tačiau vokiečių armija perėmė šalies kontrolę. Apie 500 000 Vengrijos žydų tapo Holokausto aukomis. Vengriją užėmus Raudonajai armijai ji pateko į sovietų įtakos sferą ir buvo paskelbta Vengrijos Liaudies Respublika, kurios sienos atitiko nustatytas Trianono taika. Po kruvino 1956 m. Vengrijos sukilimo numalšinimo šalyje susikūrė vadinamoji Janošo Kadaro guliašinio komunizmo sistema. 1989 m. nusileidus Geležinei uždangai ir 1991 m. paleidus Varšuvos sutarties organizaciją, Vengrija išsilaisvino iš Rytų bloko, tapo demokratine valstybe, Europos Sąjungos ir NATO nare.

Vengrija iki madjarų atvykimo

Seniausi archeologiniai radiniai Panonijos lygumoje siekia paleolitą. Iki ankstyvojo geležies amžiaus radinių ir šaltinių, nusakančių Panonijos lygumo gyventojų gyvenimą, visgi yra nedaug. Pirmieji rašytiniai liudijimai apie dabartinės Vengrijos teritorijoje gyvenusias tautas yra iš VI a. pr. m. e. Graikų istorikas ir geografas Herodotas mini iranėnų kalbomis kalbančias ir su skitais susijusias stepių tautas. Vėliau Panonijos lygumoje bandė įsitvirtinti keltai, kas jie pavyko antrojoje IV a. pr.m.e. pusėje. Iš Panonijos lygumos keltai leidosi ir į tolesnius užkariavimo žygius.

29 m. pr. m. e. Panonijos lygumoje pirmą kartą pasirodė romėnų legionai. Per dakų karus didelė dalis Panonijos buvo nuniokota, o Roma užėmė didžiąją dalį Ilyrijos iki Dravos. Netrukus per Pirmąjį Panonijos karą nuo 12 iki 9 pr.m.e. broliai Tiberijus ir Drūzas visiškai užkariavo Panoniją. Romos valstybės ekspansiją link Karpatų lėmė siekis apgintis Romos sienas nuo dakų ir germanų. Svarbios buvo ir ekonominės priežastys, nes Panonija buvo žinoma geležies gaminiais ir žemės ūkio produkcija. Tiberijui numalšinus Panonijos sukilimą Romai pavyko Panoniją paversti savo provincija. Naujosios provincijos, kuri apėmė dabartinį Uždunojį, taip pat teritoriją tarp Dravos ir Savos, sostine tapo į rytus nuo dabartinės Vienos įkurtas miestas Karnuntumas (Carnuntum). Iki 103–106 m. Panonija buvo padalinta į dvi, o vėliau, valdant Diokletianui, keturias provincijas. Romos imperijos sudėtyje augo Panonijos miestai – Savaria (Sombathėjus), Sopianae (Pėčas), Aquincum, juose statytos termos, amfiteatrai. Apie 400 m. Panonijoje ėmė plisti krikščionybė.

V a. ketvirtajame dešimtmetyje Panonijos lygumoje prasidėjo dideli pokyčiai – Romos imperija atsitraukė spaudžiama hunų. Hunų karalius Atila turėjo plačiai siekainčių tikslų, kuriuos bandė įgyvendinti 451 m. Katalaunijos mūšyje su Romos imperija. Mūšis baigėsi hunų pralaimėjimu ir jie buvo priversti atsitraukti. Po Atilos mirties 453 m. hunų imperija greitai subyrėjo, Panonijos lygumoje ėmė kurtis įvairios germanų gentys.

Vengrų priešistorė ir ankstyvoji istorija

Árpád Feszty Vengrijos užkariavimas (fragmentas vaizduojantis Arpadą)

Vengrų protėviai – ugrai. Finougrų kalbų šeimos ugrų atšaką sudarė dvi Obės ugrų tautos – chantai (ostjakai) ir mansiai (vogulai) bei dabartinių madjarų protėviai. Po finougrų bendruomenės iširimo ugrų atšaka iš savo apgyvendintos teritorijos Vakarų Sibire patraukė pietų/pietryčių kryptimi. Čia nuo 1900/1800 iki 800 m. pr. m. e. ji sukūrė Andronovo kultūrą, kuri intensyviai kontaktavo su ten gyvenusiais protoiranėnais. Gyvulininkystėje svarbiausią vaidmenį turėjo arklininkystė.

Vėliau vengrų protėviai madjarai persikėlė į pietinio Uralo Užvolgio stepes ir istorinę Baškiriją. Dėl Chazarijos politikos madjarai persikėlė į Padnieprio stepes ir iš čia pradėjo puldinėti Dunojaus vidurupio teritorijas. Primą kartą prie Dunojaus madjarai pasirodė 862 m. kaip Didžiosios Moravijos kunigaikščio Rostislavo, prieš kurį susivienijo Rytų frankų karalius Lidvikas II ir Bulgarijos caras Borisas I, sąjungininkai. Antrą kartą jie kaip Rostislavo įpėdinio Sviatopolko sąjungininkai puolė 881 m. ir pasiekė Vieną. Abu kartai buvo tik antpuoliai, pagrindinės madjarų ordos dalis liko klajoti šiaurinės Juodosios jūros pakrantės stepėse.

894 m. Bizantijos diplomatai įtikino vengrus kaip Bizantijos sąjungininkus pradėti kariauti su Bulgarija. Bizantijos laivais madjarai buvo perkelti per Dunojų, nusiaubė Bulgariją iki pat sostinės, į nelaisvę paėmė ir pardavė į vergiją daugybę merginų ir moterų. Atsakydamas į tai Bulgarijos caras Someonas I sudarė sąjungą su pečenegais. Kartu su pečenegais bulgarai 896 m. leidosi į stepę ir juos visiškai sumušė. Po to vengrai persikėlė į Vidurio Dunojaus žemumą, kur užėmė teritorijas, kurios buvo iš dalies priklausomos nuo Bulgarijos, iš dalies įėjo į Didžiąją Moraviją. Čia vengrai įkūrė savo kunigaikštystę. Apsigyvenę Dunojaus vidurupyje, madjarai užėmė anksčiau Avarų kaganato turėtas pozicijas, t. y. tapo sėslius slavus valdanti klajoklių valstybė.

Tuo metu madjarų genčių sąjungai vadovavo Arpadas (889–907 m.), Arpadų dinastijos pradininkas, iki 904 m. valdžią dalinęsis su kovaldovu – Kursanu (Kusanu). Paskutinis Didžiosios Moravijos kunigaikštis Moimiras II ilgai ir nesėkmingai kovojo su vengrais ir žuvo kare su jais apie 906 m. Tuo pat metu vyko vengrų antpuoliai į Vokietiją, Italiją ir kitas Europos šalis. Pirmuoju sėkmingu antpuoliu laikomas žygis į Italiją 899 m., kai vengrai nugalėjo Italijos karalių Nerengarijų I mūšyje prie Brantos upės. Pirmojoje X a. pusėje paslanki madjarų kavalerija nesunkiai išsisukdavusi nuo sunkiosios riterių kavalerijos praktiškai nebaudžiama siaubė beveik visą kontinentinę Vakarų Europą. 900 m. vengrų kavalerija siaubė Bavariją, 901 m. – Italiją ir Karintiją, 904 m. – vėl Italiją, 907–911 m. – Saksoniją, Bavariją, Tiuringiją, Švabiją, 920–924 m. – Italiją: 922 m. vengrai savo antpuolio metu pasiekė Apuliją, 924 m. kovo 24 d. sudegino Italijos karalystės sotinę Paviją, 926 m. pasiekė Romą.

924–927 m. vengrų kavalerija siaubė Burgundiją, Provansą, Bavariją ir Italiją; 933 m. madjarai pasiekė Konstantinopolį, 935 m. įsiveržė į Burgundiją, Akvitaniją ir Italiją. 937 m. jie kirto Arelato žemes ir vėl įžengė į Italiją; 938 m. plėšė Saksoniją, 942–943 ir 947 m. – Italiją. 941 ir 944 m. madjarai per Pietų Prancūziją įsiveržė į Ispaniją, 944 m. susidūrė net su arabais. Visur vengrai degino miestus, naikino kaimus, išsiveždavo merginas ir moteris, kurios paprastai tapdavo jų žmonomis – taip tie vengrai, kurių žmonos žuvo karo su bulgarais ir pečenegais metu, kūrė naujas šeimas. Šiuo periodu vengrų antpuoliai beveik nelietė slavų valstybių (Čekijos, Lenkijos, Kijevo Rusios), net Chorvatija sėkmingai atrėmė vengrų įsiveržimus, o po to tapo svarbia jų sąjungininke. Vengrų genčių sąjungai vadovaujant Arpado sūnui Žoltui (Zoltanui, 907–947 m.) vengrai buvo Vakarų Europos siaubas. Karts nuo karto antpuolių metu vengrai patirdavo rimtų pralaimėjimų (933 m. nuo Vokietijos karaliaus Henricho I mūšyje prie Riados, 941 m. prie Romos ir kt.), bet iš esmės priešintis vengrų antpuoliams Europos karalystės nesugebėjo.

Zoltano įpėdinis Valas (Faisas, 947–952 m.) tęsė tą pačią politiką: 950–951 m. vengrai vėl plėšė Italiją, Burgundiją, Akvitaniją. Jo brolis Takšonis (952–972 m.) 954 m. nusiaubė Bavariją, Frankoniją, Lotaringiją. 955 m. madjarai patyrė sunkų pralaimėjimą vokiečiams prie Lecho upės. Po 955 m. pralaimėjimo Otonui I Lechfeldo mūšyje madjarų žygiai į vakarus tapo gerokai retesni ir greitai visai liovėsi.

Madjarai kurį laiką svyravo tarp stačiatikiškos Bizantijos ir katalikiškosios Vokietijos, tačiau galiausiai pasirinko katalikybę.

Vengrijos karalystės suklestėjimas

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vengrijos karalystė.

Vengrijos Karalystės žemėlapis

Valdant Ištvanui I šalis pradėta krikštyti. 1000 m. gruodį Ištvanas I buvo karūnuotas sostinėje Estergome. Jis buvo Gezos sūnus, Arpado palikuonis. Iki 1006 m. Ištvanas I sutvirtino valdžią atsikratydamas priešininkų, kurie neatsisakė pagonybės ar norėjo sąjungos su Bizantija bei išpažino stačiatikybę. Jis Vengrijoje pradėjo diegti feodalizmą. Karų su kaimynais metu buvo užimtos Slovakija, Sremas, Chorvatija ir Transilvanija. Bandymai išplėsti įtaką į Rusią valdant Kalmanui buvo nesėkmingi. Vengrijos karaliai į Vengrijos stepes kvietėsi ir kitus Azijos klajoklius: polovcus, pečenegus, alanus. Transilvanijos kalnuose buvo suteikiamos žemės vokiečiams.

1241-42 m. šalį užpuolė ir nusiaubė mongolai, vadovaujami Batijaus ir Subedėjaus. Pralaimėjus Muhi mūšyje ir pabėgus karaliui Belai IV didelė gyventojų dalis žuvo, todėl vėliau buvo pakviesti kaimynai iš pietų ir vakarų įsikurti nusiaubtose žemėse. Tik stipriai įtvirtinti miestai ir abatijos atlaikė antpuolį. Mongolams atsitraukus, karalius Bela liepė statyti akmenines pilis apsiginti nuo galimos antros atakos. Šios pilys buvo labai naudingos ilgoje kovoje su Osmanų imperija, bet dėl pilių statybos Bela įsiskolino ir karaliaus valdžia, kurią jo tėvas András II buvo susilpninęs, o Bela sustiprinęs, vėl sumažėjo.

Arpado palikuoniai valdė Vengriją iki 1301 m. Po to Vengrija pasiekė didžiausią plotą, bet didikai tapo įtakingesni, o turkai vis dažniau puldinėjo.

Vengrijos karalius Liudvikas I Vengras (valdė 1342–1382 m.) išplėtė šalies ribas nuo Adrijos iki Juodosios jūros ir laikinai užėmė Neapolio karalystę (po jo brolio, kurį nužudė jo žmona, kuri kartu buvo ir pusseserė, mirties). Po Kazimiero III Didžiojo mirties jis tapo Lenkijos karaliumi. Sąjunga tarp Kazimiero ir Karolio I Vengro, Liudviko tėvo, buvo ilgai trukusios Vengrijos-Lenkijos draugystės pradžia.

Zigmantas Liuksemburgietis tapo Vengrijos karaliumi, kai vedė Liudviko dukrą karalienę Mariją, o 1433 m. tapo Šventosios Romos imperatoriumi, bet neteko teritorijų pietuose. 1396 m. jis pralaimėjo kryžiaus žygyje turkams Nikopolyje. Jo valdymo metais kilo atvira nesantaika tarp didikų, kilo husitų maištas Čekijoje (kurią jis valdė) ir didelis valstiečių maištas Transilvanijoje.

Paskutinis įtakingas karalius buvo Renesanso karalius Motiejus Korvinas. Jis buvo didiko ir karo vado Jono Hunjadžio, vadovavusio vengrų kariams 1456 m. Nándorfehérváro apgultyje, sūnus. Motiejus Korvinas pagal tėvo viziją kūrė galingą imperiją, plėsdamas teritorijas į pietus ir šiaurę bei vykdydamas reformas. Jo armija vadinosi Juodoji armija ir pasiekė daugybę pergalių, tarp kurių 1485 m. Vienos užėmimas.

Vengrijos nuosmukis

Po Motiejaus mirties silpnas karalius Vladislovas II iš Jogailaičių dinastijos valdė Motiejaus užkariautas teritorijas, išskyrus Austriją, tačiau tikroji valdžia buvo didikų rankose. 1514 m., likus dvejiems metams iki Vladislovo mirties, kilo didelis valstiečių maištas (Dózsa maištas arba Vengrijos valstiečių karas) Panonijos lygumose ir Transilvanijoje, kurį žiauriai nuslopino kilmingieji. Nusilpus karaliaus valdžiai atsirado proga Osmanų imperijai. 1521 buvo užimtas Nándorfehérváras (šiandien Belgradas), o 1526 m. Mohačo mūšyje buvo sunaikinta Vengrijos armija.

Ankstyvieji šiuolaikiniai laikai (1526–1718 m.)

Po Mohačo mūšio kelis dešimtmečius Vengrijoje buvo politinis chaosas. Susiskaldę šalies didikai tuo pat metu išrinko du karalius: Joną Zapolją (Szapolyai János; 1526–1540 m.) ir Ferdinandą Habsburgą (1527–1540), kurių ginkluotas konfliktas dar labiau nualino šalį. 1541 m. turkams užėmus Budą Vengrija pasidalino į tris dalis: didžiąją dalį valstybės, centrinę Vengriją ir sostinę Budą, aneksavo osmanai, trečdalį (šių laikų Slovakija, Burgenlandas, vakarinė Kroatija ir dalis šiaurės rytų Vengrijos) ėmė valdyti Habsburgai, nors ši dalis formaliai buvo nepriklausoma, buvo valdoma kaip Habsburgų imperijos provincija, o jie buvo karūnuojami Vengrijos karaliais; iš rytinių žemių buvo sudaryta vasalinė osmanų Transilvanijos kunigaikštystė. Turkijos valdomos žemės buvo nuniokotos nuolatinių karų, mažesnės gyvenvietės išnyko. Kaimiečiai galėjo išgyventi tik didesnėse gyvenvietėse, kurios priklausė Sultonui ir buvo vadinamos Khaz miestais. Turkams buvo nesvarbu, kokią krikščionybės formą išpažįsta jų pavaldiniai, tad šių žemių nepasiekė Habsburgų kontrreformacija. Dauguma gyventojų tapo kalvinistais. s. 1699 m. Karlovicų sutartis oficialiai tai pripažino, o 1718 m. iš turkų atimta ir likusi dalis.

1658 m. Šventosios imperijos imperatoriumi tapo Leopoldas I (1658–1705 m.), kuriam valdant vyko didžiausi Austrijos karai su turkais. Spausdamas vengrų protestantus Leopoldas I dukart išprovokavo vengrų sukilimus, kurie susilaukė turkų paramos. Reformacija Vengrijoje pradėjo plisti XVI a. 3-ame dešimtmetyje, daugiausia tarp stambiosios bajorijos, siekusios bažnytinių žemių sekuliarizacijos. Nors kontrreformacija Vengrijoje buvo gana sėkminga, tačiau didelė dalis stambiosios bajorijos tebebuvo protestantiška, ypač Transilvanijoje. Vengrų bajorija nuolat kovojo dėl savo teisių, remdamasi tai turkais, tai austrais, bei siekė atstatyti Vengrijos karalystės nepriklausomybę. Habsburgai su turkais susidūrė dar XVI a., kai 1526 m. turkai užkariavo Vengriją, o 1529 m. apgulė Vieną. Vėliau kovos aprimo, o Habsburgai sutiko mokėti Turkijos sultonui mokestį už Austrijai priklausančias Vengrijos žemes. Pozsony (Presburgas, šiandien Bratislava) tapo naująja sostine (1536–1784 m.), karūnavimo miestu (1563–1830 m.), Vengrijos parlamento vieta (1536–1848 m.). Trnava tapo religiniu centru 1541 m.

Vėlesni Habsburgų karai su Osmanų imperija neturėjo didesnių pasekmių iki 1683 m., kai pagalbos vengrams pretekstu į Austriją įsiveržė ir Vieną apgulė stipri turkų kariuomenė. Bendromis Vokietijos, Habsburgų ir J. Sobieskio pajėgoms pavyko turkus sumušti ir išvyti iš Austrijos. Tolimesnis karas su turkais buvo Habsburgams sėkmingas. 1686 m. Austrijos vadovaujami Eugenijaus iš Savojos vadovaujama kariuomenė atgavo Budą ir per kelerius metus turkai neteko visos Vengrijos, išskyrus Timişoaros apylinke. 1699 m. Karlovicų sutartimi Habsburgai gavo visą Vengriją ir Transilvaniją, o 1717 m. ir Banatą bei kuriam laikui Serbijos ir Valakijos dalį.

1604–1711 m. vyko keletas antiaustriškų ir antikatalikiškų sukilimų (reikalauta religinės laisvės) sukilimų, kurie, išskyrus paskutinį, vyko Karališkojoje Vengrijoje, o tiksliau – šiuolaikinės Slovakijos teritorijoje. Sukilimai paprastai būdavo organizuojami Transilvanijoje. Paskutiniajam maištui vadovavo Pranciškus II Rákóczi, kuris žmonių buvo išrinktas būsimu karaliumi. Kai austrai numalšino sukilimą 1711 m., Rákóczi buvo Lenkijoje. Jis išvyko į Prancūziją, vėliau Turkiją ir iki gyvenimo pabaigos (1735 m.) gyveno prie Rodosto. Kad padarytų ginkluotus sukilimus neįmanomus, austrai susprogdino keletą pilių (dauguma pilių stovėjo prie anksčiau osmanų užimtos teritorijos ir Karališkosios Vengrijos sienos) ir leido valstiečiams naudoti akmenis iš kitų pilių.

1718–1780 m.

Šiuo laikotarpiu buvo atstatoma šalis. Habsburgai nuniokotas teritorijas apgyvendino imigrantais iš dabartinės Austrijos ir Vokietijos, šiaurinės ir rytinės Vengrijos karalystės dalių (Rumunija, Slovakija) ir Serbijos.

Švietimo epocha (1780–1848 m.)

Paveiktas Prancūzijos revoliucijos ir bandymų pasipriešinti Imperatoriaus Jozefo II vykdomai germanizacijos politikai, kilo tautinis vengrų atgimimas. Be to, nacionalizmas palietė ir nevengriškas Vengrijos karalystės tautas.

Per Napoleono karus ir po jų Vengrijos senatas nebuvo susirinkęs keletą dešimtmečių. Po 1820 m. imperatorius buvo priverstas sušaukti senatą ir prasidėjo reformos. Tačiau jos buvo lėtos, nes kilmingieji norėjo išsaugoti privilegijas (atleidimą nuo mokesčių, išimtines rinkimų teises ir t. t.). Tad pasiekimai daugiausia buvo nacionalinio pobūdžio (vengrų kalba tapo oficialia šalies kalba vietoj lotynų). Kitos karalystės tautos tam protestavo.

Pirmas gyventojų surašymas Vengrijos karalystėje (įskaitant Kroatiją) buvo atliktas XIX a. viduryje. Skirtingi skaičiavimai, remiantis šiais surašymais, rodė, kad vengrai sudarė 29-42 % gyventojų karalystėje (su ar be Kroatijos) XIX a. vidury. Pirmas tyrimas 1836-40 m. nurodė, kad vengrų yra 36-37 % (be Kroatijos 48 %), o 1850-51 m. surašymas – 45,4 % visoje Vengrijos karalystės teritorijoje. Oficialiai pagal 1850-51 m. duomenis (kurie jau tais laikais buvo kritikuojami dėl vengrų ir vokiečių procentinės sudėties) kitos karalystės tautos:

• slovakai (18,6 %)
• vokiečiai (11,8 %)
• rumunai (10,1 %)
• serbai ir kroatai (5,6 %)
• rutėnai (rusynai) (4,8 %)
• kitos tautos (3,7 %)

Habsburgų imperatoriai ir ypač kancleris Meternichas atsisakė vykdyti reformas ir tai sukėlė 1848 m. revoliuciją.

1848 m. revoliucija (1848–1849 m.)

generolas János Damjanich

1848 m. kovo 15 d. masinės demonstracijos Budoje ir Pešte leido vengrų reformistams pateikti 12 reikalavimų. Esant revoliucijai Vienoje Habsburgai pirmiausiai nusprendė patenkinti vengrų reikalavimus. Vėliau gubernatorius Lajos Kossuth ir pirmas ministras pirmininkas Lajos Batthyány nuvertė Habsburgus ir bandė įkurti pirmąją Vengrijos respubliką. Nuslopinus Austrijos revoliuciją Francas Jozefas tapo imperatoriumi vietoj protiškai atsilikusio dėdės Ferdinando. Habsburgai ir jų patarėjai manipuliavo kroatų, rumunų ir serbų valstiečiais, pasinaudodami kunigais ir ištikimais pareigūnais, ir įtikino juos maištauti prieš vengrų valdžią. Vengrus rėmė dauguma slovakų, vokiečių, rusų, visi karalystės žydai, daugybė lenkų, austrų ir italų savanorių. Kai kurie tautinių mažumų atstovai užėmė aukštus postus Vengrijos armijoje, pvz.: generolas János Damjanich, serbų kilmės vengrų nacionalinis didvyris, vadovavęs Trečiam Vengrijos armijos korpusui.

Iš pradžių Vengrijos pajėgos (Honvédség) nugalėjo austrus. Kovoti su revoliucine Vengrijos armija Francas Jozefas kreipėsi pagalbos į „Europos žandarą“ carą Nikolajų I, kurio armija įsiveržė į Vengriją. Didelė Rusijos imperijos armija ir Habsburgų pajėgų likučiai buvo per daug galingi Vengrijos armijai ir generolas Artúr Görgey pasidavė 1849 m. rugpjūtį. Julius Freiherr von Haynau, Austrijos armijos vadas, tapo Vengrijos gubernatoriumi keliems mėnesiams ir spalio 6 d. liepė nužudyti 13 Vengrijos armijos vadų ir ministrą pirmininką Batthyány. Lajos Kossuth pabėgo į užsienį.

Po revoliucijos (1849–1867 m.)

Po karo visa šalis „pasyviai priešinosi“. Kunigaikštis Albrecht von Habsburg buvo paskirtas Vengrijos karalystės gubernatoriumi ir šalyje prasidėjo germanizacija su čekų pareigūnų parama.

Austrija-Vengrija (1867–1918 m.)

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Austrija-Vengrija.

Dėl vidinių ir išorinių problemų reformos atrodė neišvengiamos, norint išsaugoti Habsburgų imperijos vientisumą. Dideli pralaimėjimai, kaip Königgrätz mūšis 1866 m., privertė imperatorių imtis reformų. Kad nuramintų vengrų separatistus, imperatorius sudarė sandėrį su Ferenc Deák vadovaujamais Vengrijos didikais, vadinamą 1867 m. kompromisu ir taip atsirado dualistinė Austrijos-Vengrijos monarchija.

Imperija buvo reorganizuota į du junginius: vakarinė dalis tapo Cisleitanija, o Vengrijos karalystė – Transleitanija. Abi dalys buvo valdomos atskirai, bet turėjo bendrą monarchą, užsienio, karinę ir ekonominę politiką. Pirmas Vengrijos karalystės premjeras buvo grafas Gyula Andrássy. Buvo atstatyta Vengrijos konstitucija ir Francas Jozefas buvo karūnuotas Vengrijos karaliumi. Vengrija tapo iš dalies savarankiška.

Vengrijos karalystės grafystės apie 1880 m.

Taip pat buvo sudarytas 1868 m. kompromisas, kai Kroatija, labai savarankiška karalystės dalis, praplėtė savo konstitucines laisves.

Vengrijos politikai gavo didelę įtaką imperijos politiniame gyvenime ir sėkmingai išlaikė status quo kitų tautų atžvilgiu, ypač čekų ir pietų slavų. Amžiaus pabaigoje iškilo abejonių dėl valstybės struktūros, bet bandymai imperiją paversti trinare monarchija ar federacija buvo nesėkmingi.

Be vokiečių-vengrų ir vengrų-čekų konfliktų dėl dualistinės monarchijos ateities, Vengrijos karalystėje kilo nacionalinės problemos. Stiprėjantis vengrų nacionalizmas ne vienijo karalystę, bet vis labiau piktino kitas šalies tautas. Kaip atsakas stiprėjo rumunų, serbų, slovakų nacionalizmas.

Pagal 1910 m. surašymą 54 % karalystės gyventojų (neskaitant Kroatijos) vartojo vengrų kalbą. Be to šalyje buvo 16 % rumunų, 11 % slovakų, 10 % vokiečių.

Nepaisant tautinių problemų vyko ekonominis pakilimas. Anksčiau atsilikusi XIX a. pabaigoje Vengrijos karalystė tapo gan moderni ir industrializuota šalimi, nors žemės ūkis vis dar buvo ekonomikos pagrindas. Tais laikais buvo sukurta daug šalies institucijų ir šiuolaikinės Vengrijos administracinė sistema.

Pirmojo pasaulinio karo metu Vengrija kovojo Austrijos pusėje. Vengrijos kariai kovojo Rytų fronte, Italijos fronte ir išvejant rumunus iš Transilvanijos. 1918 m., pralaimėjus karą, dėl aršaus Vudrovo Vilsono (Woodrow Wilson) pacifizmo Vengrijos armija buvo išformuota ir šalis liko be gynybos.

Raudonieji ir Baltieji (1918–1919 m.)

1918 m., po Pirmojo pasaulinio karo, žlugo Austrijos-Vengrijos monarchija. 1918 m. spalio 31 d. po sėkmingos Asterio revoliucijos Budapešte liberalus grafas Mihály Károlyi tapo ministru pirmininku. Naujoji vyriausybė paskelbė nepriklausomą Vengrijos Demokratinę Respubliką lapkričio 16 d. pasibaigus karui. Lapkričio 22 d. rumunų iš Transilvanijos Centrinė Rumunijos Taryba paskelbė Vengrijos vyriausybei, kad ji valdo Transilvaniją. Gruodžio 1 d. Alba Julijos (Gyulafehérvár) susirinkimas paskelbė, kad Transilvanija prisijungia prie Rumunijos.

1919 m. vasarį vyriausybė prarado populiarumą dėl nesėkmių kare ir vidaus politikoje. Kovo 21 d., kai Antantės karinis atstovas pareikalavo iš Vengrijos dar daugiau teritorinių nuolaidų, Károlyi atsistatydino. Béla Kun vadovaujama Vengrijos komunistų partija užėmė valdžią ir paskelbė Vengrijos Tarybų Respubliką.

Komunistai, „raudonieji“, atėjo į valdžią dėl to, kad buvo vienintelė politinė jėga, turėjusi kovinių dalinių ir žadėjo, kad vengrai atgaus prarastas teritorijas (tikriausiai su sovietų Raudonosios Armijos pagalba). Be to, komunistai žadėjo lygybę ir socialinį teisingumą. Iš pradžių Kuno režimas pasiekė įspūdingų laimėjimų: Vengrijos Raudonoji Armija, vadovaujama genialaus stratego pulkininko Aurél Stromfeld išvijo Čekoslovakijos karius iš ginčytinos teritorijos ir paskelbė trumpalaikę Slovakų Tarybų Respubliką, planavo žygiuoti prieš Rumunijos karius Transilvanijoje. Vidaus politikoje komunistai nacionalizavo pramonės ir komercines įmones, suvisuomenino transportą, mediciną, bankus, kultūros institucijas ir žemės valdas, didesnes nei 400 tūkst. kvadratinių metrų.

Tačiau didelė parama komunistams buvo trumpalaikė. Po nesėkmingo perversmo vyriausybė ėmėsi represijų (vadinamasis Raudonasis teroras), kurį vykdė pusiau reguliarūs pusiau militarizuoti daliniai (pvz.: „Lenino berniukai“). 590 žmonių buvo nužudyta be teismo, o tai supykdė daugumą gyventojų. Žemės reforma atėmė žemę iš kilmingųjų, bet jos efektyviai nepadalino valstiečiams. Sovietų Raudonoji Armija taip ir nesugebėjo padėti Vengrijos respublikai. Nors nepralaimėjusi nė vieno mūšio, Vengrijos Raudonoji Armija prarado žemių spaudžiama Antantės. Esant nepasitenkinimui šalyje ir žygiuojant Rumunijos pajėgoms, Béla Kun ir dauguma jo bendražygių pabėgo į Austriją, o Budapeštas buvo užimtas rugpjūčio 6 d. Šie įvykiai ir ypač paskutinis karinis pralaimėjimas sukėlė didelę antipatiją Tarybų Sąjungai (kuri netesėjo pažado atsiųsti karinę pagalbą) ir žydams (nes daugelis Kuno vyriausybės narių buvo žydai, tad buvo lengva juos kaltinti dėl vyriausybės nesėkmių).

Nauja kovinė jėga Vengrijoje buvo konservatyvūs kontrrevoliucionieriai – „Baltieji“. Tie, kurie telkėsi Vienoje ir įkūrė antirevoliucinę vyriausybę Szeged mieste, užėmė valdžią, vadovaujami Transilvanijos aristokrato István Bethlen ir Miklós Horthy, buvusio Austrijos-Vengrijos laivyno vado. Prasidėjęs Vakarų Vengrijoje ir paplitęs po šalį siautėjo Baltasis teroras, kurį vykdė pusiau reguliarūs pusiau militarizuoti daliniai (sutriuškinus policiją šalyje neliko reguliarių pajėgų) ir buvo nužudyta daugybė komunistų ir kitų kairiųjų. Radikalūs baltieji vykdė žydų pogromus, juos kaltino dėl visų šalies sunkumų. Atsitraukdama Rumunijos armija nusiaubė šalį: apskaičiuoti nuostoliai buvo tokie dideli, kad taikos konferencija 1919 m. nereikalavo iš Vengrijos sumokėti nuostolių atlyginimo už Pirmąjį pasaulinį karą Rumunijai. Lapkričio 16 d. su Rumunijos pajėgų pritarimu, Horčio armija įžengė į Budapeštą. Jo vyriausybė palaipsniui užtikrino saugumą, nutraukė terorą, bet tūkstančiai Károlyi ir Kuno režimo rėmėjų buvo įkalinti. Radikalūs politiniai judėjimai buvo nuslopinti.

Regentystė (1920–1944 m.)

Regentas Miklós Horthy

1920 m. sausį Vengrijoje pirmąkart vyko rinkimai. Balsavimas nebuvo visai demokratiškas, nes kairio sparno politikai boikotavo rinkimus arba buvo nuo jų nušalinti. Tad vienų rūmų asamblėjoje daugumą sudarė dešinieji. Kovo mėnesį parlamentas anuliavo 1867 m. kompromisą, buvo atkurta monarchija, bet atidėti karaliaus rinkimai, kol šalyje įsivyraus tvarka. Bet Miklos Horthy buvo išrinktas regentu ir jam buvo suteikta galia skirti Vengrijos ministrą pirmininką, vetuoti įstatymus, šaukti ir paleisti parlamentą, vadovauti karinėms pajėgoms.

Vengrija pasirašė Trianono sutartį 1920 m. birželio 4 d. Pagal taikos sutartį Vengrija neteko daugiau nei dviejų trečdalių prieškario teritorijos. Apie trečdalis iš 10 mln. vengrų atsidūrė už Vengrijos ribų. Pačioj Vengrijoje buvo 90 % vengrų, 6 % vokiečių, o likę – slovakai, kroatai, rumunai, žydai ir čigonai.

Naujos sienos atskyrė Vengrijos žemės ūkį ir pramonę nuo jos žaliavų šaltinių ir rinkų. Vengrija neteko 84 % medienos šaltinių, 43 % ariamos žemės ir 83 % geležies rūdos. Kadangi prieš karą dauguma pramonės buvo sutelkta prie Budapešto, Vengrija išlaikė 51 % darbininkų, 56 % pramonės, 82 % sunkiosios pramonės ir 70 % bankų.

Imperatorius Karolis IV

Hortis paskyrė grafą Pál Teleki ministru pirmininku 1920 m. liepą. Jo dešinių pažiūrų vyriausybė įvedė numerus clausus įstatymą, ribojantį „politiškai nesaugių elementų“ (dažnai žydų) priėmimą į universitetus, ir nuraminti neramumus kaime pradėjo vykdyti žemės reformos pažadą padalinti 3850 km² žemės valstiečiams. Tačiau Telekio vyriausybė atsistatydino, kai buvęs imperatorius Karolis IV nesėkmingai bandė atgauti Vengrijos sostą 1921 m. kovą. Imperatoriaus sugrįžimas suskaldė konservatorius į tuos, kurie norėjo Habsburgų restauracijos, ir nacionalistus radikalus, norėjusius karaliaus vengro. Grafas István Bethlen, nepartinis dešinių pažiūrų parlamento narys, pasinaudodamas padėtimi įkūrė Vienybės partiją. Hortis paskyrė Betleną ministru pirmininku. Karolis IV mirė praėjus nedaug laiko po nesėkmingo antro mėginimo atgauti sostą 1921 m. spalį.

Būdamas ministru pirmininku Betlenas dominavo Vengrijos politikoje 1921–1931 m. Jis taisė rinkimų įstatymus, dalino postus savo rėmėjams besiplečiančiame biurokratiniame aparate, manipuliavo rinkimais kaimo vietovėse. Betlenas įvedė tvarką mokėdamas išmokas radikaliems antirevoliucionieriams ir suteikdamas jiems darbus vyriausybėje, su sąlyga, kad jie nutrauks žydų ir kairiųjų terorą. 1921 m. jis sudarė sandėrį su socialdemokratais ir prekybos sąjungomis, pagal kurį legalizuojama jų veikla ir paleidžiami politiniai kaliniai. Už tai jie neskleis antivengriškos propagandos, streikų ir nekiršins valstiečių. 1922 m. Vengrija buvo priimta į Tautų lygą, o 1927 m. pasirašė draugystės sutartį su Italija taip užbaigdama tarptautinę izoliaciją. Trianono sutarties peržiūrėjimas tapo svarbiausiu Vengrijos politikos darbotvarkės klausimu ir Betlenas ėmėsi užduoties stiprindamas ekonomiką ir užmegzdamas santykius su stipresnėmis tautomis. Trianono sutartis Vengrijoje tapo tokia svarbi, kad Betlenas iš dalies ja naudojosi kaip pasiteisinimu į jo ekonominę ir socialinę politiką.

Pál Teleki statula

Didžioji depresija sukėlė pragyvenimo standartų kritimą ir politinės nuotaikos dar labiau pakrypo į dešinę. 1932 m. Hortis paskyrė naują ministrą pirmininką Gyula Gömbös, pradėjo artimiau bendradarbiauti su Vokietija ir bandė suvengrinti kitų tautų likučius Vengrijoje. Gömbös pasirašė prekybos sutartį su Vokietija taip išvesdamas šalies ekonomiką iš depresijos, bet Vengrija tapo priklausoma nuo Vokietijos žaliavų ir rinkų.

Adolfas Hitleris žadėjo gražinti prarastas teritorijas, grasino karine intervencija ir ekonominiu spaudimu privertė Vengriją tapti nacių remėja, taip pat ir žydų klausimu. 1935 m. buvo įkurta Vengrijos svarbiausia fašistinė partija Strėlės Kryžius, vadovaujama Ferenc Szálasi. Gömbös įpėdinis Kálmán Darányi bandė nuraminti nacius ir vengrų antisemitus išleisdamas Pirmąjį žydų įstatymą, kuris nurodė 20 % kvotas žydams kai kurioms profesijoms užimti. Įstatymas nepatenkino antisemitų ir Darányi atsistatydino 1938 m. kovą, Béla Imrédy tapo ministru pirmininku.

Imrédy bandymai pagerinti Vengrijos ir Anglijos santykius padarė jį nepopuliariu Vokietijoje ir Italijoje. Žinodamas apie Vokietijos ir Austrijos anšliusą kovo mėnesį, jis suprato, kad negali pykdyti Vokietijos ir 1938 rudenį jo politika tapo labiau provokiška ir proitališka. Norėdamas sukaupti politinę galią dešinių politikų rankose Imrédy pradėjo persekioti politinius priešus, tad vis daugiau įtakos įgaunanti Strėlės Kryžiaus partija buvo uždrausta. Imrédy politika krypo vis labiau į dešinę ir jis siūlė reorganizuoti šalį pagal totalitarinį modelį ir sukūrė griežtesnį Antrąjį žydų įstatymą. Nauja Pál Teleki vyriausybė tą įstatymą patvirtino. Žydų įdarbinimas buvo apribotas, jie buvo apibūdinami ne pagal religiją, o rasę. Tai apsunkino tų žydų padėtį, kurie anksčiau buvo iš judaistų tapę krikščionimis.

Vengrija II pasaulinio karo metu

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vengrija Antrajame pasauliniame kare.

Geltona – Vengrija 1920 m.; Žalia – iki 1941 m. prijungtos teritorijos

Nacistinė Vokietija ir fašistinė Italija siekė taikiai sugrąžinti Vengrijai teritorijas, prarastas dėl Trianono sutarties 1920 m., ir du Vienos apdovanojimai suteikė Vengrijai dalį Čekoslovakijos ir Transilvanijos.

1940 m. lapkričio 20 d., spaudžiamas Vokietijos, Pál Teleki prijungė Vengriją prie Trišalio pakto. 1940 m. gruodį jis pasirašė trumpalaikę „amžinos draugystės sutartį“ su Jugoslavija. Praėjus keliems mėnesiams, kai perversmas Jugoslavijoje kėlė grėsmę planuojamai Vokietijos invazijai į Tarybų Sąjungą (Barbarosos operacija), Hitleris paprašė vengrų paremti invaziją į Jugoslaviją. Už tai jis pažadėjo sugrąžinti dar daugiau teritorijų. Nesugebėjęs sutrukdyti Vengrijai kariauti Vokietijos pusėje, Teleki nusižudė. Dešinysis radikalas László Bárdossy tapo ministru pirmininku. Po to Vengrija užėme nedideles teritorijas šių laikų Slovėnijoje ir Serbijoje.

Kai Rytų fronte kilo karas daugybė Vengrijos pareigūnų norėjo jame dalyvauti, kad Hitleris nepradėtų remti Rumunijos peržiūrint Transilvanijos sienas. Vengrija pradėjo kariauti 1941 m. liepos 1 d. vengrų Karpatų grupė (Gyorshadtest) išvyko vokiečiams į pagalbą pietinėje Rusijoje. Šis dalinys dalyvavo Umanės mūšyje, kai buvo apsupta Šeštoji ir Dvyliktoji sovietų armijos. 20 sovietų divizijų buvo paimta į nelaisvę ar sunaikinta.

Sunerimęs dėl didėjančios Vengrijos priklausomybės nuo Vokietijos, Hortis atleido Bárdossy, o jo vietą užėmė Miklós Kállay, Betleno vyriausybės veteranas konservatorius. Kállay toliau rėmė nacius kovoje su Raudonąja Armija, bet pradėjo derybas su vakarų Sąjungininkais.

Per Stalingrado mūšį Vengrijos Antroji armija patyrė milžiniškus nuostolius. Sovietų prasiveržimas per Dono upę pataikė tiesiai į vengrų dalinius. Netrukus po Stalingrado praradimo 1943 m. sausį, Vengrijos Antroji armija nustojo egzistuoti kaip karinis dalinys.

Slaptos derybos su britais ir amerikiečiais tęsėsi. Paprašius vakarams, nebuvo užmegzti ryšiai su sovietais. Sužinojęs apie Kállay apgaulę ir bijodamas, kad Vengrija sudarys separatinę taiką, Hitleris liepė nacių kariams pradėti Margarethe operaciją ir užėmė Vengriją 1944 m. kovą. Döme Sztójay, buvęs Vengrijos pasiuntinys Vokietijoje, su nacių karinio gubernatoriaus Edmund Veesenmayer parama tapo ministru pirmininku.

Liūdnai pagarsėjęs SS oberštumbanfiureris Adolf Eichmann išvyko į Vengriją prižiūrėti žydų deportacijos į mirties stovyklas okupuotoje Lenkijoje. Tarp gegužės 15 ir liepos 9 d. buvo deportuota 437 402 žydų.

1944 m. rugpjūtį Hortis atstatydino Sztójay ir ministru pirmininku tapo antifašistinis generolas Géza Lakatos. Jam valdant Vidaus reikalų ministras Béla Horváth įsakė Vengrijos žandarams neleisti deportuoti Vengrijos piliečių.

1944 m. rugsėjo mėnesį sovietų kariai kirto Vengrijos sieną. 1944 m. spalio 15 d. Hortis paskelbė, kad Vengrija pasirašė paliaubas su Tarybų Sąjunga, bet Vengrijos armija jas ignoravo. Vokiečiai pradėjo Panzerfaust operaciją ir pagrobę Horčio sūnų jį privertė anuliuoti paliaubas, atstatydinti Lakatos vyriausybę ir paskirti Strėlės Kryžiaus lyderį Ferenc Szálasi ministru pirmininku. Hortis atsistatydino taip užbaigdamas Regentystę.

Bendradarbiaudamas su naciais Szálasi atnaujino žydų deportaciją, ypač iš Budapešto. Dar tūkstančius žydų nužudė Strėlės Kryžiaus nariai. Atsitraukianti vokiečių armija sunaikino geležinkelius, kelius ir komunikacijos sistemas.

1944 m. gruodžio 28 d. sudaryta ministro pirmininko Béla Miklós laikinoji vyriausybė. Miklós iškarto išvijo Ferenc Szálasi vyriausybę. Vokiečiai ir Szálasi remiantys vengrai tęsė kovą. Raudonoji Armija visiškai apsupo Budapeštą 1944 m. gruodžio 29 d. ir prasidėjo Budapešto mūšis, kuris tęsėsi iki 1945 m. vasario. Vengrijos pirmosios armijos likučiai buvo sunaikinti 200 mylių į šiaurę nuo Budapešto 1945 m. tarp sausio 1 d. ir vasario 16 d.

1945 m. sausio 20 d. laikinosios vyriausybės atstovai pasirašė paliaubas su Maskva. Oficialiai sovietų operacijos Vengrijoje baigėsi 1945 m. balandžio 4 d., kai buvo išvyti paskutiniai vokiečių daliniai. 1945 m. gegužės 7 d. Vokietijos vyriausiasis armijos vadas Alfred Jodl pasirašė besalyginį pasidavimą.

Vengrijos Antrojo pasaulinio karo nuostoliai: Vengrijos Mokslų Akademijos profesorius Tamás Stark pateikė tokius Vengrijos nuostolius 1941-45 m. Žuvo 300 000–310 000 karių, įskaitant 110 000–120 000 žuvusių mūšyje ir 200 000 dingusių be žinios ar karo belaisvių stovyklose Tarybų Sąjungoje. Prie Vengrijos nuostolių priskirti 110 000 vengrų, užverbuoti Didžiojoje Vengrijoje (Slovakijos, Rumunijos ir Jugoslavijos teritorijose) ir 20 000-25 000 žydų, žuvusių armijos darbo daliniuose. Žuvo apie 80 000 civilių, įskaitant 45 500 žuvusių per karines operacijas ir oro reidus bei 28 000 žuvusių per čigonų genocidą. Dėl žydų holokausto žuvo 200 000.

Komunistinė Vengrija (1944–1989 m.)

Perėjimas į komunizmą (1944–1949 m.)

Tarybų Sąjungos armija okupavo Vengriją tarp 1944 m. rugsėjo ir 1945 m. balandžio. Prireikė beveik 2 mėnesių užimti Budapeštą ir beveik visas miestas buvo sugriautas.

Pasirašydama Paryžiaus sutartį Vengrija neteko 1938–1941 m. įgytų teritorijų. Nei vakarų sąjungininkai, nei Tarybų Sąjunga nepalaikė Vengrijos noro tas žemes išlaikyti.

Pusė vokiečių mažumos Vengrijoje (240 000 žmonių) buvo deportuota į Vokietiją 1946-48 ir vyko priverstinis „apsikeitimas gyventojais“ tarp Čekoslovakijos ir Vengrijos.

Sovietai buvo įkūrę alternatyvią vyriausybę Debrecene 1944 m. gruodžio 21 d., bet neužėmė Budapešto iki 1945 m. sausio 18 d. Po to Zoltán Tildy tapo laikinuoju ministru pirmininku.

1945 m. lapkričio rinkimuose Nepriklausoma Smulkių Žemės Savininkų partija (FKFPP,Független Kisgazda, Földmunkás és Polgári Párt) laimėjo 57 % balsų. Vengrijos Komunistų Partija, vadovaujama Mátyás Rákosi ir Ernő Gerő, surinko tik 17 %. Sovietų armijos vadas Vengrijoje maršalas Klimentas Vorošilovas neleido FKFPP suformuoti vyriausybės. Vietoj to jis suformavo koaliciją ir komunistams atiteko keletas svarbių postų vyriausybėje. 1946 m. vasario 1 d. Vengrija paskelbta respublika, Zoltán Tildy, FKFPP lyderis, tapo prezidentu, Ferenc Nagy išrinktas ministru pirmininku, o Mátyás Rákosi jo padėjėju.

László Rajk tapo Vidaus reikalų ministru ir įkūrė slaptąją policiją (ÁVH). 1947 m. vasarį policija pradėjo suiminėti FKFPP ir Nacionalinės Valstiečių Partijos lyderius. Kai kurie iš jų spėjo pabėgti į užsienį. Vėliau Mátyás Rákosi gyrėsi, jog su vyriausybės partneriais susidorojo po vieną, „pjaudamas juos kaip saliamio gabaliukus“.

Vengrijos darbininkų partija (suformuota iš komunistų ir socialdemokratų partijų) ir buvo didžiausia partija 1947 m. rinkimuose ir sudarė Liaudies Nepriklausomo Fronto koaliciją. Komunistai greitai perėmė vyriausybės kontrolę ir 1948 m. Socialdemokratų Partija nustojo egzistuoti kaip nepriklausoma organizacija. Jos lyderis Béla Kovács buvo suimtas ir išsiųstas į Sibirą. Kiti opozicijos lyderiai (Anna Kéthly, Ferenc Nagy ir István Szabó) buvo įkalinti ar ištremti.

1949 m. rugpjūčio 18 d. parlamentas priėmė naują Vengrijos konstituciją (1949/XX.), sukurtą pagal 1936 m. Tarybų Sąjungos konstitucijos modelį. Vengrija tapo Vengrijos Liaudies Respublika, „darbininkų ir valstiečių šalimi“, kur „visa valdžia priklauso dirbantiems žmonėms“. Socializmas buvo paskelbtas pagrindiniu tautos tikslu. Buvo patvirtintas naujas herbas su komunistiniais simboliais: raudonomis žvaigždėmis, kūju ir pjautuvu.

Stalinistinis laikotarpis (1949–1956 m.)

Vengrijos vėliava 1949-1956 m.

Mátyás Rákosi, naujas Vengrijos lyderis, reikalavo visiško paklusnumo iš savo partijos narių. Jo svarbiausias politinis priešas buvo László Rajk, tada buvęs užsienio reikalų sekretoriumi. Rajkas buvo suimtas ir savo teisme 1949 m. rugsėjį jis priverstinai prisipažino buvęs Horčio, Levo Trockio, Josip Broz Tito ir vakarų imperializmo agentu. Rajkas buvo pripažintas kaltu ir jam įvykdyta mirties bausmė. Nepaisant pagalbos atsikratant Rajku, Janošas Kadaras ir kiti disidentai buvo išvyti iš partijos.

Po to Mátyás Rákosi bandė įvesti Vengrijoje autoritarinį režimą. Apskaičiuota, kad 2 000 žmonių nužudyta, daugiau nei 100 000 įkalinta. Tam priešinosi kai kurie partijos nariai ir 200 000 jų buvo pašalinta iš partijos.

Rákosi greitai plėtė švietimo sistemą Vengrijoje. Tai buvo bandymas praeities išsilavinusią klasę pakeisti, pagal Rákosi žodžius, „dirbančia inteligentija“. Be geresnio švietimo vargšams, daugiau galimybių darbininkų vaikams ir padidėjusio bendro raštingumo, vyko ir komunizmo ideologijos skleidimas mokyklose ir universitetuose. Kaip bandymų atskirti bažnyčią nuo valstybės dalis, religinės institucijos buvo paskelbtos propogandinėmis ir pašalintos iš mokyklų.

Ironiška, jog kardinolas József Mindszenty, drąsiai priešinęsis Vokietijos naciams ir vengrų fašistams Antrajame pasauliniame kare, buvo suimtas 1948 m. gruodį ir apkaltintas išdavyste. Po penkių savaičių arešto (ir galimo kankinimo), jis prisipažino kaltu ir buvo įkalintas iki gyvos galvos. Protestantų bažnyčių lyderiai irgi buvo persekiojami ir pakeisti su valstybe bendradarbiauti linkusiais dvasininkais.

Naujoji Vengrijos armija skubotai rengė viešus surežisuotus teismus, atsikratyti „nacių likučiais ir imperialistais sabotuotojais“. Keliems pareigūnams įvykdytos mirties bausmės 1951 m., įskaitant Lajos Toth, garsiam lakūnui, kuris savo noru grįžo iš JAV nelaisvės, kad atkurtų Vengrijos aviaciją. Po komunizmo žlugimo aukos buvo išteisintos.

Rákosi sunkiai tvarkėsi su ekonomika ir krito Vengrijos pragyvenimo standartai. Vyriausybė darėsi vis nepopuliaresnė ir kai Josifas Stalinas mirė 1953 m., vietoj jo ministru pirmininku tapo Imrė Nadis, tačiau jis išliko partijos generaliniu sekretoriumi ir kitus trejus metus jie kovojo dėl valdžios.

Naujas Vengrijos lyderis Imrė Nadis pašalino žiniasklaidos kontrolę ir paskatino visuomenės diskusijas dėl politinių ir ekonominių reformų. Jis taip pat pažadėjo padidinti vartojimo prekių gamybą ir pardavimą. Imrė Nadis paleido iš kalėjimų politinius kalinius, kalbėjo apie laisvus rinkimus ir pasitraukimą iš Varšuvos pakto.

Mátyás Rákosi puolė Nadį. 1955 m. kovo 9 d. Vengrijos Darbininkų Partijos Centrinis Komitetas pasmerkė Nadį už „dešiniuosius nukrypimus“. Vengrijos laikraščiai prisidėjo prie puolimo, Imrė Nadis buvo apkaltintas dėl ekonominių problemų ir vieningu balsavimu Nacionalinėje Asamblėjoje balandžio 18 d. pašalintas iš posto. Rákosi vėl tapo šalies lyderiu.

Rákosi valdžiai pakenkė Nikita Chruščiovo 1956 m. vasarį pasakyta kalba, kurioje jis pasmerkė Stalino ir jo pasekėjų Rytų Europoje politiką. Jis taip pat teigė, kad László Rajk teismas buvo „teisingumo nesėkmė“. 1956 m. liepos 18 d. atėjus įsakymui iš Tarybų Sąjungos, Rákosi buvo nuverstas nuo valdžios, tačiau jis užsitikrino, kad jo artimas draugas Ernő Gerő taptu įpėdiniu.

1956 m. spalio 3 d. Vengrijos Darbininkų Partijos Centrinis Komitetas paskelbė, kad László Rajk, György Pálffy, Tibor Szőnyi ir András Szalai buvo neteisingai apkaltinti išdavyste 1949 m. Tuo pat metu paskelbta, jog Imrė Nadis vėl tapo partijos nariu.

1956 m. revoliucija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vengrijos revoliucija (1956).

1956 m. spalio 23 d. taiki studentų demonstracija Budapešte pateikė 16 reikalavimų sąrašą, reikalaudami reformų ir didesnės politinės laisvės. Kai studentai ketino paskelbti reikalavimus, policija keletą jų suėmė ir bandė išsklaidyti minią ašarinėmis dujomis. Kai studentai bandė išvaduoti suimtuosius, policija pradėjo šaudyti, pradėdama įvykių grandinę, sukėlusią Vengrijos revoliuciją.

Liaudies demonstracija po Bemo statula 1956 m. spalio 23 d.

Tą naktį pareigūnai ir kariai prisijungė prie studentų Budapešto gatvėse. Buvo verčiamos Stalino statulos ir skanduojama „Rusai eikit namo“, „Lauk su Gerő“, „Tegyvuoja Nagy“. Vengrijos Darbininkų Partijos Centrinis Komitetas paprašė sovietų karinės intervencijos ir svarstė, kad Imrė Nadis turėtų tapti ministru pirmininku. Sovietų tankai atvyko į Budapeštą spalio 24 d. 2 valandą nakties.

Spalio 25 d. tankai pradėjo šaudyti į protestuotojus Parlamento aikštėje. Šokiruotas Centrinis Komitetas privertė Ernő Gerő atsistatydinti ir ministru pirmininku tapo János Kádár.

Spalio 28 d. Imrė Nadis ir jo rėmėjai (Géza Losonczy, Antal Apró, Károly Kiss, Ferenc Münnich, Zoltán Szabó ir kiti) sugebėjo perimti partijos valdymą. Tuo pat metu visoje Vengrijoje kūrėsi revoliucinės darbininkų tarybos ir vietiniai nacionaliniai komitetai.

Spalio 29 d. vyriausybės laikraštis Szabad Nép (Laisvi žmonės) sveikino naująją vyriausybę ir atvirai kritikavo sovietų bandymus daryti įtaką politinei situacijai Vengrijoje. Šį požiūrį parėmė radijas Miskolc, reikalavęs sovietų karių pasitraukimo.

Spalio 30 d. Imrė Nadis pareiškė, kad paleidžia kardinolą József Mindszenty ir kitus politinius kalinius. Be to jis pranešė, kad ketina panaikinti vienpartinę sistemą. Po to Zoltán Tildy, Anna Kéthly ir Ferenc Farkas pareiškė apie Smulkių Žemės Savininkų, Socialistų ir Valstiečių partijų atkūrimą.

Labiausiai ginčytinas sprendimas buvo lapkričio 1 d., kai Imrė Nadis paskelbė apie Vengrijos planus pasitraukti iš Varšuvos pakto, pasiskelbti neutralia ir kreipėsi į JTO, kad ši tarpininkautų ginče su Tarybų Sąjunga.

Lapkričio 3 d. Imrė Nadis paskelbė koalicinės vyriausybės detales. Jai priklausė komunistai (János Kádár, Georg Lukács, Géza Losonczy), trys FKFPP nariai (Zoltán Tildy, Béla Kovács and István Szabó), trys socialdemokratai (Anna Kéthly, Gyula Keleman, Joseph Fischer) ir du valstiečiai (István Bibó ir Ferenc Farkas). Pál Maléter tapo Gynybos ministru.

Nikita Chruščiovas buvo nepatenkintas įvykiais ir 1956 m. lapkričio 4 d. jis nusiuntė Raudonąją Armiją (10 divizijų, apie 60000 karių) į Vengriją. Sovietų tankai greitai užėmė oro uostus, greitkelių sankryžas ir tiltus. Buvo kaunamasi visoje šalyje, bet Vengrijos pajėgos buvo greitai nugalėtos.

Per Vengrijos sukilimą žuvo 20 000 žmonių, dauguma per sovietų intervenciją. Imrė Nadis buvo suimtas, o jį pakeitė Tarybų Sąjungai ištikimas János Kádár. Imrė Nadis buvo nubaustas mirties bausme 1958 m. Jo rėmėjai (Pál Maléter, Géza Losonczy, Attila Szigethy, Miklós Gimes ir kiti) buvo nužudyti ar mirė nelaisvėje.

Porevoliucinis laikotarpis (1956–1989 m.)

Gavęs valdžią János Kádár pradėjo persekioti revoliucionierius. 21 600 kitaminčių (demokratų, liberalų, reformų komunistų) buvo įkalinta, 13 000 internuota ir 400 nužudyta. Bet kitam dešimtmety jis paskelbė apie naują politiką, kurios moto „Kas ne prieš mus, tas už mus“. Kádár suteikė amnestiją, sutramdė slaptąją policiją, vykdė gan liberalią kultūros ir ekonomikos politiką, kad numalšintų jam ir jo režimui po revoliucijos jaučiamą priešiškumą. 1966 m. Centrinis Komitetas patvirtino „Naują ekonomikos mechanizmą“, kuris turėjo atstatyti ekonomiką, padidinti produktyvumą, padaryti Vengriją konkurencingesne pasaulio rinkose, sukurti klestėjimą ir užtikrinti politinį stabilumą. Kitus du dešimtmečius esant santykinei ramybei János Kádár paeiliui atmušinėjo mažų ekonominių ir politinių reformų šalininkų ir jų priešininkų spaudimą. Po 1980 m. Vengrijoje buvo įvykdyta keletas ekonominių reformų, buvo ribotas politinis liberalizmas ir vyko prekyba su vakarais. Tačiau Naujas ekonomikos mechanizmas didino valstybės įsiskolinimą, nes buvo remiamos nepelningos įmonės (Plačiau apie tai žiūrėkite Guliašo komunizmas).

Vengrijos perėjimas į demokratiją buvo vienas sklandžiausių Rytų Europoje. 1988 m. pabaigoje aktyvistai partijoje ir biurokratijoje bei Budapešto intelektualai vis labiau reikalavo permainų. Kai kurie iš jų tapo reformų socialistais, o kiti pradėjo judėjimus, kurie pavirto partijomis. Jaunieji liberalai įkūrė Jaunųjų Demokratų Federaciją (Fidesz), o demokratinės opozicijos branduolys – Laisvųjų Demokratų Aljansą (SZDSZ). Nacionalistai įkūrė Vengrijos Demokratinį Forumą (MDF). Pilietinis aktyvumas pasiekė 1956 m. revoliucijos lygį.

1988 m. vietoj Kádár generaliniu sekretoriumi tapo reformų komunistų lyderis Imre Pozsgay. 1989 m. parlamentas priėmė „Demokratijos paketą“, kuriam priklausė prekybos sąjungų pliuralizmas, susirinkimų ir spaudos laisvė, naujas rinkimų įstatymas ir 1989 m. spalio radikali konstitucijos peržiūra. Nuo tada Vengrija bandė reformuoti ekonomiką, sustiprinti ryšius su Vakarais, tikėdamasi kiek galima greičiau tapti Europos Sąjungos nare. Centrinio Komiteto plenumas 1989 m. vasarį patvirtino daugiapartinę sistemą ir 1956 m. revoliuciją, Pozsgay žodžiais, pavadino „liaudies sukilimu“. Reformų šalininkų jėgos stiprėjo, o Komunistų partijos narių skaičius drastiškai mažėjo. Kádáro politiniai priešai susivienijo, kad įvestų Vengrijoje demokratiją. Tarybų Sąjunga nustojo kištis pasirašydama sutartį 1989 m. balandį išvesti savo karius iki 1991 m. birželio.

Nacionalinė vienybė pasiekė viršūnę 1989 m. birželį, kai šalis perlaidojo Imre Nagy, jo kolegas ir simboliškai kitas 1956 m. revoliucijos aukas. 1989 m. vasaros pabaigoje prie apvalaus stalo susirinko komunistų, naujų ir atkurtų partijų atstovai aptarti Vengrijos konstitucijos pataisas ir pasiruošti laisviems rinkimams.

1989 m. spalį komunistai susirinko į paskutinį suvažiavimą ir įkūrė Vengrijos Socialistų Partiją (MSZP). Istorinėje spalio 16-spalio 20 d. sesijoje parlamentas patvirtino daugiapartinius ir tiesioginius prezidento rinkimus. Vengrijos Liaudies Respublika tapo Vengrijos respublika, garantuojančia žmogaus ir pilietines teises, valdžių atskyrimą. Spalio 23 d., per 1956 m. revoliucijos metines, laikinasis prezidentas Mátyás Szűrös tai oficialiai paskelbė.

Demokratinė Vengrija (nuo 1989 m.)

1990 m. gegužės mėnesį Vengrijoje įvyko pirmieji laisvi parlamento rinkimai. Reformuoti komunistai pasirodė prastai, nors turėjo daug pranašumų prieš kitas partijas. Sėkmė šypsojosi populistams, centro dešiniesiems ir liberalams. MDF surinko 43 %, o SZDSZ – 24 % balsų. Ministras pirmininkas József Antall suformavo centro dešiniųjų koaliciją, kurią sudarė MDF, FKFPP ir Krikščoinių Demokratų Liaudies Partija (KDNP). Koalicija turėjo 60 % vietų parlamente. Opozicijai priklausė SZDSZ, MSZP ir Fidesz. Péter Boross tapo premjeru po Antall mirties 1993 m. gruodį. Antall/Boross pasiekė, kad Vengrija taptu gerai funkcionuojančia demokratija ir padėjo pagrindus laisvos rinkos ekonomikai, tačiau pragyvenimo lygio smukimas dėl reformų smarkiai sumažino rinkėjų paramą.

1994 m. gegužę socialistai laimėjo 54 % parlamento vietų po kampanijos, nukreiptos į ekonomikos problemas ir nuo 1990 m. blogėjantį pragyvenimo lygį. Rinkėjai nusigręžė nuo centro dešiniųjų, bet nekreipė dėmesio į dešiniuosius ir kairiuosius ekstremistus. Po nesėkmingų rinkimų Fidesz pakeitė savo politinę poziciją ir tapo konservatyvia partija. Péter Molnár paliko partiją, o Gábor Fodor ir Klára Ungár perėjo į SZDSZ.

Viktor Orbán Vengrijos parlamente 1997 m.

1998 m. gegužės mėnesio rinkimuose į valdžią grįžo dešinieji. Fidesz laimėjo daugiausiai balsų ir sudarė koaliciją su FKFPP ir MDF. Naujas ministras pirmininkas Viktor Orbán pažadėjo stimuliuoti ekonomikos augimą, sutramdyti infliaciją ir sumažinti mokesčius. Nors Orbán vyriausybė tęsė užsienio politiką ir jos prioritetas buvo Euroatlantinė integracija, ji labiau nei kitos gynė vengrų mažumos teises kaimyninėse valstybėse. 1999 m. Vengrija įstojo į NATO, o 2002 m. nuspręsta, jog Vengrija su kitomis 9 šalimis 2004 m. sausio 1 d. taps Europos Sąjungos nare. Tačiau gyventojai buvo nepatenkinti kaip vyriausybė gaivina ekonomiką, didėjančiu nusikalstamumu, bandymais atnaujinti nepopuliarų Dunojaus užtvankos planą ir vyriausybės korupcijos bylomis.

Fidesz pralaimėjo 2002 m. balandžio rinkimus, kuriuose MSZP ir SzDSz surinko 51 %, o Fidesz su MDF surinko tik 48 % balsų. Fidesz populiarumas kilo dėl paplitusios korupcijos, dalies gyventojų manymu – arogantiškos laikysenos, bendradarbiavimo tarp vyriausybės ir kitų partijų trūkumo ir ryšių su dešiniaisiais ekstremistais per rinkiminę kampaniją.

2003 m. balandžio 12 d. Vengrija balsavo dėl prisijungimo prie ES ir 83 % balsavo „už“ (45 % gyventojų balsavo). Keturios didžiausios partijos (MSZP, Fidesz, SZDSZ ir MDF) susitarė, jog bendradarbiaus, kad prisijungimas padarytų mažiausią žalą ekonomikai ir žmonėms bei atneštų didžiausią naudą. 2004 m. gegužės 1 d. Vengrija tapo ES nare.

2006 m. balandžio rinkimuose vyriausybė išliko valdžioje pirmąkart nuo 1989 m. Kairieji sustiprino pozicijas, kai MSZP ir SZDSZ surinko 54 % balsų ir gavo 210 vietų parlamente vietoj 198. Rinkimu staigmena buvo didesnė rinkėjų parama mažoms partijoms SZDSZ ir MDF, o Fidesz (rinkimuose dalyvavę su krikščionimis demokratais) laimėjo tik 164 iš visų 386 parlamento vietų, nors apklausos rodė, kad vyks arši kova. Dauguma analitikų teigia, kad Fidesz negatyvi politinė kampanija, jos konfliktai su MDF (kuri atsisakė kartu dalyvauti rinkimuose dėl skirtingų politinių principų ir šantažo incidentų), kai kurių partijos kandidatų viešų kalbų turinys (pvz.: kandidatas į premjero pavaduotojo postą István Mikola jaunus vengrus, dalyvaujančius Budapešto parade pavadino „ordomis, sudarytomis iš vienišų žmonių“) lėmė populiarumo kritimą, ypač antrame balsavimo ture, kai pagal Tárki institutą, Fidesz neteko iki dešimt procentų rėmėjų. Naujas parlamentas susirinko 2006 m. gegužę, o nauja vyriausybė suformuota birželį.

Išnašos

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.