Serbijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Serbijos istorija – Serbijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Ji artimai susijusi su gretimų valstybių – Juodkalnijos, Kosovo, Bosnijos ir Hercegovinos istorija. Serbijos istorijos pradžia paprastai laikomas VI a., kai į regioną atsikraustė slavai. VIII–IX a. susidarė pirmieji ikivalstybiniai serbų politiniai dariniai. Pirmoji nuo Bizantijos priklausoma serbų valstybė buvo Raška. XII a. pabaigoje Serbų valstybė išsivadavo iš Bizantijos priklausomybės ir XIV a. vid. tapo galinga valstybe, užėmusią didžiąją dalį pietvakarių Balkanų. Didžiausio klestėjimo Serbija pasiekė valdant Stefanui Dušanui (1331–1355 m.). Po jo mirties valstybė susiskaldė. 1389 m. po serbų kunigaikščių kariuomenės pralaimėjimo turkams Kosovo mūšyje Serbija turėjo pripažinti Osmanų imperijos siuzerenitetą. Galutinai turkai Serbiją užkariavo 1459 m. ir Serbija 350 metų pateko į Osmanų imperijos valdžią. Nuo XVII a. pabaigos dabartinės Serbijos šiaurinė dalis įėjo į Austrijos imperiją.

1804 m. kilo pirmasis serbų sukilimas prieš turkus. 1813 m. šis sukilimas buvo numalšintas. Antrasis serbų sukilimas, kilęs 1815 m. buvo sėkmingesnis, 1830 m. susikūrė Osmanų imperijai pavaldi Serbijos kunigaikštystė, o po 15 m. sultonas oficialiai pripažino Milošą Obrenovičių Serbijos valdovu.

Pagal 1878 m. liepos 13 d. Berlino taikos sutartį Serbijos kunigaikštystė tapo nepriklausoma, o 1882 m. maždaug dabartinę Centrinę Serbiją apėmusi valstybė paskelbta Serbijos karalyste. Iki XX a. pradžios Serbijoje susiformavo parlamentinė monarchija, sparčiai augo šalies ekonomika ir plėtojosi kultūra. 1912-13 m. Balkanų karų metu į Serbijos sudėtį pateko Kosovas, Makedonija ir didelė Sandžiako dalis. Pirmajame pasauliniame kare Serbija dalyvavo Antantės pusėje. Šio karo metu SErbija neteko iki trečdalio savo gyventojų. Pirmajojo pasaulinio karo pabaigoje 1918 m. susikūrė Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (1918–1941 m.) (nuo 1929 m. pervadinta Jugoslavijos vardu). Antrojo pasaulinio karo metu nuo 1941 m. balandžio iki 1944 m. Serbija buvo okupuota Vokietijos, o dalis jos teritorijos perduota Vokietijos sąjungininkams – Vengrijai ir Bulgarijai, taip pat – Albanijai. 1945 m. šalį iš Vokietijos okupacijos išvadavo sovietų kariuomenė, komunistų ir nacionalistų partizanai.

1945 m. buvo paskelbta Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika (1945–1992 m.) į kurią kaip atskira respublika įėjo Serbija. Dešimt metų po Josipo Brozo Tito mirties Jugoslavija subyrėjo po Jugoslavijos karų. Serbija buvo respublika Jugoslavijos Federacinėje Respublikoje (1992–2003 m.) ir respublika Serbijos ir Juodkalnijos junginyje 2003–2006 m., prieš tampant nepriklausoma Serbijos Respublika 2006 m. birželio 5 d.

Priešistorė ir Antika

Romos provincijos Balakanuose. Dab. Serbijos didžioji dalis įėjo į Aukštutinės Mezijos provinciją

Serbijos teritorija iki slavų atsikėlimo sudarė dalį Ilyrijos regiono. Seniausi jos gyventojai buvo ilyrai, keltai ir, vėliau, graikai. Ilyrai IV a. pr. m. e. ėmė vienytis, sukurdami keletą karalysčių. Stipriausios jų buvo Ilyrų karalystė (dab. Juodkalnija ir Albanija) ir Dardanija (dab. Kosovas ir pietų Serbija). II a. pr. m. e. po Ilyrų karų Roma palaipsniui prijungė daugumos ilyrų teritorijas prie savo valstybės ir pavertė jas Ilyrijos provincija, kuri vėliau tapo žinoma kaip Dalmatija.

Tuo tarpu giliau žemyne buvusios ilyrų (dardanų) ir trakų gentys išsaugojo nepriklausomybę iki mūsų eros pradžios, ir tik tada integruotos į Romos imperiją – čia sukurta provincija Aukštutinė Mezija. III a. jos pietinėje dalyje išskirta Dardanijos provincija. Dabartinis Banatas priklausė Dakijos provincijai.

III a. per šias teritorijas ėmė veržtis įvairios barbarų gentys. Po Romos imperijos padalijimo, nuo maždaug 395 m. teritoriją valdė Bizantijos imperija. Aukštutinė Mezija buvo menkai romanizuota, čia nebuvo stambių miestų, išskyrus Singidunumą (Belgradas), Viminacijų (Kostolacas) ir Naisusą (Nišas).

Serbijos valstybė

Serbų kunigaikštystės VII–XI a.

Serbija IX a.

Nuo VI a. vakarinėje Balkanų pusiasalio dalyje apsigyveno slavai. Tuo metu visuose Vakarų Balkanuose vietos romanizuotus ilyrus keitė slavai. Jiems maišantis su vietiniais gyventojais, formavosi slaviškos etninės grupės, dabartinių serbų, bosnių, juodkalniečių protėviai, tuo metu dar neturėję atskirų tapatybių. Juos visus Bizantija vadino vienu žodžiu – sklavinoi.

Serbai pirmiausiai apsigyveno Raškos apylinkėse. Slavų federatų kolonizaciją Balkanų provincijose skatino ir pati Bizantija. Slavai apsigyveno teritorijoje nuo Karantanijos kunigaištystės iki Peloponeso, apimdami dabartines Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos, Serbijos ir Bulgarijos teritorijas. Bizantija skatino nedidelių valstybėlių formavimąsi, kurios turėto tapti buferiu tarp Bizantijos ir Avarų valstybės šiaurėje. Avarų valstybė regione egzistavo tarp 567 ir 803 m., kol buvo sunaikinta Frankų valstybės. Dalis serbų atkilėlių perėmė graikų kultūrą, tačiau dauguma serbų išlaikė savo atskirą slavišką identitetą.

Slavai ankstyvuoju laikotarpiu pradėjo konsoliduotis į santykinai nepriklausomus ankstyvuosius valstybinius junginius, vadinamąsias župas. Svarbiausias asmuo tokioje valstybėje buvo didysis županas, kuri pripažino kiti županai. Iki IX a. serbai nominaliai priklausė Bizantijos imperijai ir palaikė ganėtinai draugiškus santykius su bulgarais. IX a. pradžioje čia susiformavo 6 svarbūs regionai dabartinės pietvakarių Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos ir Dalmatijos teritorijose:

• Raška/Raskija (dab. Sandžakas) – didžiausia ir galingiausia iš visų, sudaranti serbų etninį branduolį;
• Bosnija – kalnuotos teritorijos į šiaurę nuo Raškos;
• Duklja /Zeta (dab. Juodkalnija) – čia nuo pirmosios XI a. pusės valdė Vojislavlevičių dinastija;
• Zahumlja (dab. Hercegovina ir Dubrovniko miestas)
• Travunija (Trebinje, dab. Bosnijos ir Kroatijos dalis)
• Paganija (dab. rytinė Dalmatija ir jos salos)

Valdant Vlastimirui, jo sūnui Strojimirui ir jo palikuonims Serbija (Raška) IX a. II pusėje greičiausiai tiesiogiai veikiant slavų apaštalams Kirilui ir Metodijui buvo pakrikštyta ir tapo stačiatikiška.

Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia Stari Raso tvirtovėje yra seniausia išlikusių Serbijos bažnyčia

X a. Bulgarijos ir Bizantijos kovoje Serbija buvo linkusi palaikyti Bizantiją. Siekdamas pašalinti šią grėsmę Bulgarijos caras Simeonas I į didžiojo župano vietą pastatė Bulgarijos dvare užaugusį Vlastimiro proanūkį Časlavą. Tai tebuvo dingstis aneksuoti Serbiją kaip Bulgarijos provinciją. Časlavas buvo suimtas kartu su kitais županais. 927 m. po Simeono I mirties Časlavas grįžo į Serbiją. Po Časlavo mirties Vakarų Balkanus pasidalijo Bulgarija ir Kroatija (pastaroji užvaldė Bosniją, Paganiją, Zahumlją), vėliau Bulgariją išstūmė Bizantija. Bizantijos valdžioje čia suklestėjo pietinių slavų kultūra, išplatinta kirilicos abėcėlė.

Valdant Bizantijai, Serbijos politinis centras persikėlė iš Raškos į pajūrio teritorijas – Duklją (dab. Juodkalnija). Čia įsitvirtino Vojislavljevičių dinastija. Pradedant 1053 m. Duklja iškovojo nepriklausomybę, o vietos karalius Mihailas karūnuotas popiežiaus 1077 m. (taigi, pasirinko katalikybę). Dėl Serbijos dalyvavimo kryžiaus kare, karalius Mihailas iš popiežiaus dar gavo Baro miesto vyskupo titulą. Šiuo aktu, serbai įgavo religinę nepriklausomybę, o Dukljos valdovai iš Bizantijos atkariavo buvusias serbų žemes. Jo sūnus, Konstantinas Bodinas, perėmė sostą 1080 m., ir valdė iki mirties 1101 m. Po to Duklja nebegalėjo atsispirti Bizantijos agresijai ir perėjo į vasalinius santykius.

Serbijos imperija (Nemaničiai)

Dušano imperija XIV a.

Po kovos dėl sosto su broliais, Raškos kunigaikštystės županas (kunigaikštis) Stefanas Nemanja, Nemaničių dinastijos pradininkas, paėmė valdžią 1166 m. ir ėmė atnaujinti serbų valstybę Raskijos regione. Tiek remiant Bizantijos imperijai, tiek kovojant su ja, Didysis Županas (slaviškas titulas, tuo metu prilygęs princo rangui) Stefanas Nemanja išplėtė valstybės žemes į rytus ir pietus ir prisijungė naujai aneksuotą pajūrio ir Zetos regioną. Taip buvo duota pradžia viduramžių Serbijos imperijai. Būdamas valdovu, Stefanas Nemanja stengėsi rūpintis vienuolynų statymu. Nemaničiai Serbiją atvedė į aukso amžių.

Stefano Nemanjos antrasis sūnus Stefanas II sėkmingai tęsė tėvo darbus, o pirmagimis Vukanas valdė Zetą (dab. Juodkalnija). Jauniausias sūnus Rastko tapo vienuoliu, pasivadino Sava ir skleidė krikščionybę šalyje. Kol Curia turėjo ambicijų išplėsti teritorijas į Balkanus, Stefanas Prvovenčanas iš Serbijos pasinaudojo proga gauti karūną iš popiežiaus Honorijaus III, taip tapdamas pirmuoju Serbijos karaliumi 1217 m. Iš tikrųjų jis buvo vienintelis serbų karalius, kilęs iš Raskijos, nes pirmasis karalius buvo Mihailas iš Zetos 1077-ais. Bizantijos imperijoje, jo brolis Sava sugebėjo išsaugoti autonomiją Serbijos bažnyčiai ir tapo pirmuoju Serbijos stačiatikų arkivyskupu 1219-ais. Nors serbai reikalavo abiejų formų nepriklausomybės – tiek pasaulietinės, tiek religinės.

Kita serbų valdovų karta – Stefano Prvovenčani sūnūs – Radoslavas, Vladislavas ir Urošas I, palaikė valstybės tvarką stagnacijos laikotarpiu. Visi trys karaliai daugiau ar mažiau priklausė nuo kaimyninių šalių – Bizantijos, Bulgarijos ar Vengrijos. Vengrija atliko svarbų vaidmenį, kai sūnus Dragutinas gavo sostą po vedybų su Vengrijos princese. Vėliau, kai Dragutinas atsistatydino jaunesniojo brolio Milutino garbei 1282-ais, vengrų karalius Vladislovas IV davė jam šiaurės rytų Bosnijos žemių, Mačvos regioną ir Belgrado miestą, o pats nukariavo ir aneksavo žemes šiaurės rytų Serbijoje. Kai kurios teritorijos tapo Serbijos dalimi pirmą kartą. Valstybė vadinosi Sremo karalystė. Tuo metu Sremo pavadinimas buvo skirstomas į aukštutinį sremą (dab. Sremas) ir žemutinį Sremą (dab. Mačva). Sremo karalystė valdoma Stefano Dragutino iš tikrųjų buvo žemutinis Sremas, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad Stefanas Dragutinas valdė ir aukštutinį Sremą, ir Slavoniją. Po Dragutino mirties 1316 m., naujuoju Sremo karalystės karaliumi tapo jo sūnus Vladislav II, valdęs šalį iki 1325 m.

Dušano kodeksas 1349 m.

Valdant Dragutino jaunesniajam broliui Milutinui, Serbija stiprėjo nepaisant nuolatinių karų trijuose frontuose. Karalius Milutinas buvo sumanus diplomatas, naudojęs įprastą diplomatijos būdą – vestuves tarp dinastijų atstovų. Jis tuokėsi 5 kartus su Vengrijos, Bulgarijos ir Bizantijos princesėmis. Jis taip pat žinomas dėl bažnyčių statymo, kai kurios – didingi viduramžių architektūros pavyzdžiai, kaip Gračanica vienuolynas Kosove, Hilandar vienuolyno katedra Athos kalne, šv. Archangelo bažnyčia Jeruzalėje ir t. t. Nepaisant palaido gyvenimo, karalius Milutinas paskelbtas šventuoju. Jo valdžią perėmė sūnus Stefanas, vėliau vadintas Stefanu Dečanski. Karalystė plėtėsi į rytus, nukonkuravus Nišo miestą ir aplinkines žemes, ir į pietus, prijungiant Makedoniją. Stefanas Dečanski sekė tėvo pavyzdžiu ir pastatė Visoki Dečani vienuolyną Metohijoje – didingiausią serbų viduramžių architektūros šedevrą, nuo ko ir kilo jo pavardė.

Serbijos valstybės apogėjus pasiektas XIV a. vid. valdant carui Stefanui Dušanui. 1346 m. jis sujungė serbų ir aplinkines žemes į Serbijos Imperiją.

Viduramžių Serbija pelnė gerą politinę, ekonominę ir kultūrinę reputaciją Europoje. Tai viena tų valstybių, kurios valdymas nesirėmė feodaline santvarka. Viduramžių Serbija pasiekė viršūnę XIV a. vid., valdant carui Stefanui Dušan. Tai Dušanov Zakonik (Dušano kodekso, 1349 m.) – unikalaus teisinio pasiekimo Europoje laikotarpis. Caras Dušan atvėrė naujus prekybos kelius ir sustiprino šalies ekonomiką. Serbija klestėjo būdama viena iš sėkmingiausių Europos kultūrų. Keletas žymiausių viduramžių meno darbų sukurti šiuo laikotarpiu, pvz.: šventojo Savo Nomokanonas. Dušanas padvigubino savo karalystės plotus, prijungdamas žemes iš pietų, pietryčių ir rytų Bizantijos ir nukariavo beveik visą dab. Graikiją be Peloponeso ir salų. Užėmęs Sero miestą, pirmojo serbų patriarcho karūnuotas serbų ir graikų imperatoriumi 1346 m. Prieš netikėtą mirtį, Stefanas Dušanas su popiežiumi bandė suorganizuoti kryžiaus žygį prieš turkus.

Turkų okupacija

Dušanas mirė 1355 m. gruodžio mėn., būdamas 47 metų. Vėliau skrodimas parodė, kad jis buvo nunuodytas. Sostą paveldėjo sūnus Urošas, vadinamas silpnuoju, nors šį apibrėžimą galima taikyti ir valstybei, lėtai smunkančiai į feodalinę anarchiją. Tai taip pat laikotarpis, kuriame iškilo turkų osmanų sultonatas, kuris greitai iš Azijos plėtėsi į Europą, pirma nukariavęs Bizantiją, po to ir likusius Balkanus.

Suskaldyta Serbija ir Juodkalnija XIV a.

Du galingiausi valdovai Serbijos imperijoje broliai Mrnjavčevičiai surinko gausią armiją turkams nukauti ir nustumti juos atgal. 1371 m. jie įžengė į Turkijos teritoriją, Chermene prie Maritsos upės (dab. Bulgarija) pasistatė stovyklą ir ėmę švęsti, pasigėrė. Naktį Turkijos pajėgų dalinys užpuolė išgėrusius serbų karius ir nustūmė juos už upės. Daugelis serbų nuskendo arba žuvo, taip suskaldydami serbijos armiją, surinktą iš pietų. Įvykis tapo žinomas kaip Maritsos mūšis.

Serbai pergalingai sutriuškino turkus Plocniko mūšyje 1386 m. Žymiausią serbų karį Milošą Obiličių pervėrė strėlė. 1389 m. Kosovo mūšyje įvyko lūžis. Vasalų kariai, vadovaujami princo Lazaro, tuo metu geriausio vadovo apylinkėse, nužudė turkų sultoną Muradą I, bet mūšį pralaimėjo, dėl Vuko Brankovičiaus karių „staigaus atsitraukimo“. Kosovo mūšis nulėmė serbų tautos ateitį, nes po jo jokia jėga nebegalėjo pasipriešinti turkams. Per metus osmanai užėmė visą Kosovą ir serbų teritoriją nustūmė į šiaurę. Šis nestabilus laikotarpis žymi princo Lazaro sūnaus, despoto Stefano Lazarevic (europietiško stiliaus karys, kariuomenės vadovas, taip pat ir poetas) ir jo pusbrolio Durado Brankovičiaus (perkėlė sostinę į šiaurę ir atstatė Smederevo miesto įtvirtinimus) valdymą.

Nors dėl Belgrado žemių net 70 metų vyko karai tarp turkų ir vengrų, Kosovo mūšis nulėmė Turkijos įsitvirtinimą Serbijoje ir Osmanų imperijos įsigalėjimą. Turkai puldinėjo, kol užgrobė šiaurinę Serbijos dalį (Smederevo) 1459 m. Vienintelės laisvos Serbijos žemės iki 1496 m. liko dalis Bosnijos ir Zetos.

Vojvodinos iškilimas

Osmanų okupacijos laikotarpiu svarbiu regionu serbams tapo Vojvodina, kuri iki tol buvo Vengrijos dalis. Nuo XIV a. didelė dalis serbų ėmė migruoti į šį regioną, tuo metu priklausiusią Vengrijos karalystei. Vengrų karaliai skatino imigraciją ir daugumą serbų samdė į kariuomenę ir sienos apsaugą, tad regione padidėjo serbų populiacijos skaičius. Per osmanų ir vengrų karą, ši serbų bendruomenė dėjo pastangas Serbijos šalies atkūrimui, ir žlugus tikrajai Serbijai, po keleto metų Serbijos kunigaikštystė atkurta žlugus Brankovičių dinastijos despotizmui ir egzistavo kaip Vengrijos teritorija, išsidėsčiusi dabartinės Vojvodinos ir šiaurės Vengrijos/Rumunijos žemėse. Ją valdė ištremti Serbijos bajorai ir ji gyvavo iki 1540 m., kai pateko į turkų nelaisvę po beveik šimtmetį trukusio pasipriešinimo.

Mohačo mūšyje 1526 m. Rugpjūčio 29 d. Osmanai sumušė čekų karaliaus Liudviko Jogailaičio armiją, o patį nužudė mūšio lauke. Po mūšio Vengrija siekė tapti nepriklausoma, o didelė jos dalis atiteko osmanams. Tuoj po Mohačo mūšio, Vengrijos serbų lyderis, Jovanas Nenad įkūrė valdžią Bačkoje, šiauriniame Banate ir mažoje Sremo dalyje (dabar šie trys regionai yra Vojvodinos dalys). Jis sukūrė efemerinę valstybę su sostine Subotica. Savo galios viršūnėje Jovanas Nenad Suboticoje karūnavosi serbų imperatoriumi. Pasinaudodami sąmyšiu kariuomenėje ir politinėje situacijoje, vengrų bajorai iš rajono subūrė jėgas prieš jį ir nugalėjo serbų karius 1527 m. vasarą. Imperatorius Jovanas buvo nužudytas, o valstybė sunaikinta.

Serbų pasipriešinimas ir Austrijos-Turkijos karai

Visu turkų okupacijos laikotarpiu vyko serbų sukilimai, kurie buvo žiauriai malšinami. Okupacijos laikotarpiu išplito islamas ir nuo serbų tautos atsiskyrė bosniai.

Europos jėgos ir ypač Austrija rungėsi daugelyje karų prieš osmanų imperiją, padedama serbų, kurie gyveno okupuoti osmanų. Per Austrijos-Turkijos karą (1593–1606), 1594 m. serbai suorganizavo sukilimą Banate – turkiškoje Panonijos dalyje, o sultonas Muradas III atsakė degindamas šventojo Savos relikvijas – serbams patį švenčiausią monumentą, kurį gerbė net serbų kilmės musulmonai. Hercegovinoje serbai subūrė dar vieną pasipriešinimo centrą, bet kai Turkija ir Austrija pasirašė taikos sutartį, jie atsisakė keršto turkams. Tokia įvykių eiga per ateinančius šimtmečius tapo įprasta.

Belgrado apsiaustis 1717 m.

Per didįjį karą (1683–1690) tarp Turkijos ir Šventosios Lygos, į kurią įėjo Austrija, Lenkija bei Venecija ir kurią rėmė popiežius, šios trys jėgos pakurstė serbus maištauti prieš osmanus, ir netrukus prasidėjo sukilimai bei partizaninis karas Balkanų regione: nuo Juodkalnijos ir Dalmatijos pakrantės iki Dunojaus baseino ir senosios Serbijos (Makedonijos, Raškos, Kosovo ir Metohijos). Tačiau kai austrai išvedė kariuomenė iš Serbijos, jie pakvietė serbus keltis šiauriau į Austrijos teritorijas. Turėdami rinktis tarp osmanų priespaudos ir gyvenimo krikščioniškoje šalyje, serbai apleido namus ir persikėlė į šiaurę, vedami patriarcho Arsenije Čarnojevic.

Kitas svarbus serbų istorijos epizodas vyko 1716-18 m., kai serbų etninės teritorijos nuo Dalmatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Belgrado ir Dunojaus baseino vėl tapo karo lauku naujam Austrijos-Turkijos karui, pradėtam princo Eugenijaus Savojiečio. Dar kartą serbai kovėsi už Austriją. Po taikos sutarties pasirašymo Požarevac mieste, osmanai neteko visų teritorijų Dunojaus baseine, taip pat šiaurinės Serbijos ir šiaurinės Bosnijos, Dalmatijos ir Peloponeso žemių.

Paskutinis austrų-turkų karas, vadinamas Dubica karu (1788-91) kilo austrams pakursčius Bosnijos krikščionius maištauti. Iki XX a., kai sugriuvo dvi didžiosios imperijos, daugiau nekilo jokių karų.

Naujųjų laikų Serbija

Serbija gavo autonomiją Osmanų imperijoje per du sukilimus 1804 m. (vadovavo Dorde Petrovic – Karadorde) ir 1815 m. (vadovavo Milošas Obrenovic), nors turkų kariai sostinėje Belgrade dislokavo karius iki 1867 m. Turkijos imperija jau patyrė didelę vidaus krizę be vilties atsigauti. Tai turėjo didelės įtakos visiems krikščionims gyvenusiems osmanų priespaudoje. Serbai ne tik pradėjo nacionalinę, bet ir socialinę revoliuciją, ir palaipsniui Serbija ėmė domėtis Europos valstybėmis, susipažindama su buržuazijos visuomenės vertybėmis.

Serbijos kunigaikštystė

Gegušės susirinkimas Karlovice paskelbia Serbijos Voivodiną 1848 m.

Serbija ir Vojvodina atskirų imperijų sudėtyje

Po sėkmingų sukilimų ir karų prieš osmanus, susiformavo nepriklausoma Serbijos kunigaikštystė, kuri gavo tarptautinį pripažinimą 1878 m. Serbija buvo kunigaikštystė arba „kneževina“ (knjaževina) nuo 1817 iki 1882 m. ir karalystė nuo 1882 iki 1918 m., kurių gyvavimo metu vidaus politika sukosi aplink konfliktą tarp Obrenovic ir Karadordevic šeimų.

Šis laikotarpis pažymėtas dviejų dinastijų pasiketimu, pradedant Dorde Petrovič – Karadžiordže, pirmojo serbų sukilimo vadu, ir Milošu Obrenovic, antrojo serbų sukilimo vadu. Toliau vystantis Serbijai progresavo ekonomika, kultūra, menai, pirmiausia dėl išmintingos šalies politikos siųsti jaunus žmones į Europos sostines gauti išsilavinimo. Jie grįždavo su naujomis idėjomis ir vertybių sistema. Vienas iš užsienio politikos pasikeitimų, kurį perėjo Turkijos provincija, buvo Serbijos karalystės pripažinimas 1882 m.

Tuo pačiu metu, per 1848-ųjų revoliuciją, serbai Austrijos imperijoje išsireikalavo autonominės Serbijos provincijos, žinomos kaip Serbų Voivodina. Austrijos imperatoriaus sprendimu, 1849 m. lapkričio mėn., ši provincija pertvarkyta į Austrijos karališkas žemes ir pavadinta Serbijos ir Tamiš Banat kunigaikštyste. Prieš serbų valią 1860 m. provincija panaikinta, bet to regiono serbai gavo galimybę pasiekti savo politinius reikalavimus 1918 m. Šiandien šis regionas žinomas kaip Vojvodina.

1885 m. Serbija buvo prieš susijungimą su Bulgarija ir rytų Rumelija ir užpuolė Bulgariją. Tai žinoma kaip serbų-bulgarų karas. Nepaisant geresnių ginklų ir vadovų, Serbija pralaimėjo.

Serbijos karalystė

Serbijos karalystės teritorija 1913 m.

1882 m., Serbija gavo karalystės statusą. Taip ji tapo Europos valstybių susitelkimo dalimi ir atsirado pirmosios politinės partijos, pradėjusios naują politinio gyvenimo periodą. 1903 m. valstybės perversmas, į sostą atvedęs Karadordės vaikaitį karalių Petar I, atvėrė kelią parlamentinei demokratijai Serbijoje. Turėdamas Europos lygio išsilavinimą, šis liberalus karalius išvertė Džono Stiuarto Milo „On liberty“ ir parašė valstybės konstituciją. Tai sukūrė parlamentinės valdžios ir politinės laisvės laikotarpį, kurį sutrukdė išsilaisvinimo kovų pradžia. 1878 m. Berlyno sutartis garantavo Serbijai visišką nepriklausomybę, tačiau neleido sujungti visų serbų gyvenamų žemių. Serbų vadovybė, paveikta sėkmingo Vokietijos ir Italijos suvienijimo XIX a. orientavosi į pietų slavų išvadavimą iš Habsburgų ir Osmanų imperijų. Dėl to 1912–1913 m. kilo Balkanų karai, tai buvo viena iš I pasaulinio karo priežasčių. Balkanų karai 1912–1913 m. apribojo turkų valdžią Balkanuose. Turkija buvo nustumta atgal iki Bosporo ir žemėse iš kurių jie pasitraukė susikūrė naujos Balkanų valstybės.

Serbijos karalystės kariuomenė 1914 m.

1914 m. Birželio 28 d. Austrijos sosto paveldėtoją Francą Ferdinandą Bosnijos sostinėje Sarajeve nužudė Gavrilo Principas, „Jaunosios Bosnijos“ narys ir vienas ir „Juodosios Rankos“ (Crna Ruka) žudikų, ir tai tapo priežastimi Austrijai pradėti karą prieš Serbiją, kas laikoma Pirmojo pasaulinio karo pradžia, nepaisant Serbijos sutikimo (liepos 25 d.) su beveik visais Austrijos reikalavimais (jie nesutiko išduoti žudiką Austrijai). Serbijos armija gynė šalį ir pasiekė keletą pergalių, bet galiausiai ją sutriuškino Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Bulgarijos pajėgos, ir ji turėjo pasitraukti iš šalies teritorijos per Albanijos kalnynus iki Adrijos jūros. Rugpjūčio 16 d. Antantė pažadėjo Serbijai Sremo, Bačkos, Baranjos, rytų Slavonijos, Bosnijos ir Hercegovinos ir rytų Dalmatijos žemes po karo kaip kompensaciją. Korkyroje atsinaujinusi Serbijos armija sugrįžo kautis Tesalonikų fronte kartu su Antantės pajėgomis – Prancūzija, Jungtine Karalyste, Rusija, Italija ir JAV. Pirmajame pasauliniame kare nukentėjo 1 264 000 žmonių – 28 % Serbijos 4,5 mln. populiacijos, kurioje užregistruota ir 58 % vyrų populiacjos netektis, kurios nepavyko pagerinti.

Jugoslavijos karalystė

Belgradas XX a. pradžioje

Dėl sėkmingos sąjungininkų gynybos 1918 m. rugsėjo mėn. Bulgarija pasidavė, o vėliau išlaisvintos ir okupuotos serbų žemės (1918 lapkritis). Lapkričio 25 d. serbų asamblėja, Bunjevci ir kitos Vojvodinos tautos Novi Sade nubalsavo už prisijungimą prie Serbijos. Taip pat lapkričio 29 d. Nacionalinė Juodkalnijos karalystės asamblėja balsavo už sąjungą su Serbija, o po dviejų dienų Austrijos-Vengrijos pietinių slavų žemių vadovų asamblėja balsavo už prisijungimą prie naujos Slovėnų, kroatų ir serbų valstybės, kuri vėliau žinoma kaip Jugoslavijos karalystė.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir sugriuvus Austrijos-Vengrijos bei osmanų imperijoms, susidarė palankios sąlygos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystei pripažinti 1918 m. gruodžio mėn. Jugoslavų idealai jau ilgai buvo paplitę tarp trijų valstybių intelektualų, kas ir davė pavadinimą valstybei, bet tarptautinis politinių jėgų susibūrimas tada neleido jo įgyvendinti. Tačiau po karo, intelektualai idealistai pasidavė politikams ir, būdami įtakingiausi kroatų politikai, oponavo naujos valstybės sukūrimui nuo pat pradžių.

1920 m. pradžioje, serbų premjero ministro Nikola Pasičiaus vadovaujama Jugoslavų vyriausybė panaudojo spaudimą prieš balsuotojus ir etnines mažumas, konfiskuodami opozicinius biuletenius ir kitus opozicijai palaikyti skirtus įrankius, daugiausia Kroatijos valstiečių partijai ir jos mažesniems sąjungininkams. Pasičius manė, kad Jugoslavija turi būti centralizuota, vietoj skirtingų regionų savivaldybių ir identitetų kurianti Belgrado rankose sutelktą Didžiosios Serbijos nacionalinę koncepciją.

Tačiau šalis į krizę pateko, kai serbų atstovas parlamente ėmė šaudyti į opozicijos suolus, vietoje nužudydamas du ir mirtinai sužeisdamas Kroatijos valstiečių partijos lyderį, Stjepan Radic 1928 m.

Karalius Aleksandras I, pasinaudojęs krizės rezultatais, uždraudė nacionalines parijas 1929 m., sumažino vyriausybės galią ir pervadino šalį Jugoslavija. Jis tikėjosi užgniaužti separatistines tendencijas ir nuraminti nacionalistines aistras. Tačiau pasikeitė jėgos tarptautiniuose santykiuose: Italijoje ir Vokietijoje į valdžią atėjo naciai, Stalinas tapo absoliučiu Sovietų sąjungos vadovu. Nė viena iš šių trijų valstybių nerėmė Aleksandro I politikos. Pirmosios dvi norėjo peržiūrėti tarptautines sutartis pasirašytas po Pirmojo pasaulinio karo, o sovietai užsibrėžė tikslą atgauti pozicijas Europoje ir vykdyti aktyvesnę tarptautinę politiką. Jugoslavija buvo kliūtis tiems planams, o karalius Aleksandras I rėmė Jugoslavijos strategiją.

Per oficialų visitą prancūzijoje 1934 m., karalių Marselyje nužudė tarptautinės Makedonijos revoliucinės organizacijos narys. Ekstremalių nacionalistų organizacija Bulgarijoje turėjo planų aneksuoti teritorijas palei rytų ir pietų Jugoslavijos sieną kartu su „Ustaše“ (kroatų fašistų separatistų organizacija) kooperacija. 1930-ųjų pabaigoje tarptautinė politinė arena paženklinta augančia netolerancija tarp autoritetingų asmenybių, agresyvia totalitarinių režimų politika ir nuostata, kad tvarka po Pirmojo pasaulinio karo prarado savo galią, o rėmėjai prarado pozicijas. Kroatų lyderis Vlatko Maček ir jo partija sugebėjo iškovoti Kroatijos banovinos (administracinės provincijos) sukūrimą 1939-ais. Susitarimas pažymėjo, kad Kroatija lieka Jugoslavijos dalimi, bet jis staigiai sukūrė nepriklausomą politinį tapatumą tarptautiniuose santykiuose.

Serbija Antrame pasauliniame kare

Vokietijos kariai lydi civilius į egzekuciją Kragujevaco mieste 1941 m.

Vokietijos okupuota marionetinė Serbijos valstybė („Nedičiaus Serbija“)

Įsibėgėjus Antrajam pasauliniui karui, princas-regentas Paulius pasirašė sutartį su Hitleriu (kaip ir Bulgarija, Rumunija, Vengrija). Tačiau, sukilus tautai, sutartis buvo atmesta, ir princas-regentas buvo ištremtas. Visas karališkąsias pareigas perėmė nepilnametis karalius Petras II.

Tuo būdu 1940-ųjų pradžioje Jugoslavija buvo apsupta priešiškų valstybių: išskyrus Graikiją, visos kitos kaimyninės šalys buvo pasirašiusios sutartis arba su Vokietija, arba su Italija. Hitleris stipriai spaudė Jugoslaviją prisijungti prie ašies jėgų. Vyriausybė netgi buvo linkusi su juo susitarti, bet dauguma gyventojų tokios sutarties nepalaikė, vyko demonstracijos prieš nacizmą, kurias valdžia grubiai slopino.

1941 m. balandžio mėn. Liuftvafė pradėjo bombarduoti Belgradą ir kitus didesnius miestus. Pagrindinės jėgos iš Vokietijos, Italijos, Vengrijos ir Bulgarijos įsiveržė į Jugoslaviją. Po trumpo karo Jugoslavija besąlygiškai pasidavė. Klausydamas patarimų ir ieškodamas sąjungininkų paramos, karalius Petras II paliko šalį. Jį sutiko kaip didvyrį, sugebėjusį pasipriešinti Hitleriui. Karališkoji Jugoslavijos vyriausybė, vienintelis legalus Jugoslavijos valdžios organas, tęsė darbą Londone. Tada okupuojančios ašies jėgos padalino Jugoslaviją. Vakarų žemės bei Bosnija ir Hercegovina paverstos marionetine šalimi, pavadinta Nepriklausoma Kroatijos valstybe, valdoma kroatų politinės karinės organizacijos – ustašių. Serbija tapo antrąja nacių marionete, vadovaujama serbų armijos generolo Milano Nedičiaus. Šalis buvo žinoma kaip Nedičiaus Serbija. Šiaurinės dalys aneksuotos Vengrijos, o Bulgarijai teko rytų ir pietų žemės. Kosovas ir Metohija aneksuoti Albanijos, kurią rėmė fašistinė Italija. Juodkalnija irgi atiteko Albanijai, o vėliau ją okupavo Italijos kariai. Slovėniją pasidalijo Vokietija ir Italija, pastaroji dar gavo salų Adrijos jūroje.

Serbijoje vokiečių okupantai pastatė keletą koncentracijos stovyklų žydams ir komunistinio partizanų judėjimo nariams, taip pat rojalistams četnikams, kurie liko ištikimi karaliui ir savarankiškai pradėjo pasipriešinimo judėjimą.

Didžiausios koncentracijos stovyklos buvo Banicoje ir Sajmištėje šalia Belgrado, kur, pagal pačius kukliausius duomenis, nužudyta apie 40 000 žydų. Visose stovyklose išnaikinta apie 90 % Serbijos žydų populiacijos. Vengrijos aneksuotame Bačkos regione 1942 m. nužudyta daugybė serbų ir žydų. Etninių serbų persekiojimas vyko ir Sremo regione, kurį valdė Nepriklausoma Kroatijos valstybė, ir Banato regione, valdomame Vokietijos.

Jugoslavijos partizanai 1944 m.

Vokietijos okupacinių pajėgų brutalumas ir kroatų ustašių režimo vykdytas serbų, žydų, čigonų ir prieš ustašius nusiteikusių kroatų genocidas sukūrė stiprų antifašistinį pasiprišinimą Nepriklausomoje Kroatijos valstybėje. Daugelis režimo priešininkų prisijungė prie komunistų partijos suburtų partizanų (nacionalinė išsivadavimo armija, vadovaujama Josipo Broz-Tito) kare prieš nacius ir komunizmo priešus. Rojalistų generolo Dragoliubo Michailovičiaus vadovaujami četnikų partizanai buvo palaikomi serbų ir kovojo pieš ustašius, komunistus ir vokiečius. Pasikeitus jėgų santykiui, į karo pabaigą komunistai četnikus nugalėjo ir nelegaliai įgijo valdžią Jugoslavijoje.

Karo eigoje ir po jo komunistų partizanai nužudė daug civilių, kurie nerėmė komunistų idėjų. Komunistai šaudė žmones be teismo arba teisdami politiniais ir ideologiniais motyvais. Tikima, kad dešimtys tūkstančių, daugiausia serbų, komunistų buvo nužudyti per pirmus metus po karo. Pagal komunistų vykdytą žemės ūkio reformą pokario metais valstiečiai, grasinami įkalinimu, turėjo atiduoti didžiąją dalį kviečių, javų ir gyvulių valstybei. Žemė ir nuosavybė buvo masiškai konfiskuojamos. Dauguma žmonių taip pat buvo apžmeižti ir neteko civilinių teisių. Visose žiniasklaidos srityse įsigalėjo cenzūra ir sukurtas Tito kultas.

1944 m. spalio 20 d. Raudonoji armija išlaisvino Belgradą, o iki metų pabaigos ir visą Serbiją. Jugoslavija buvo tarp šalių, kare nukentėjusių labiausiai: 1 700 000 (10,8 % gyventojų) žmonių nužudyta, o valstybei padaryta žala pagal to meto kainas siekė 9,1 milijardą JAV dolerių.

Serbija Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos sudėtyje

J. Brozas Tito ir JAV prezidentas Ričardas Niksonas su žmonomis Baltuosiuose rūmuose 1971 m.

Po karo Josipas Broz-Titas tapo pirmuoju naujos socialistinės Jugoslavijos prezidentu ir valdė geležiniu kumščiu. Kažkada buvusi žemdirbių šalis, Jugoslavija tapo vidutinio lygio industrine valstybe ir įgijo teigiamą tarptautinę reputaciją, remdama dekolonizacijos procesą ir prisiimdama vadovaujantį vaidmenį neprisijungusių šalių judėjime. Socialistinė Jugoslavija buvo sudaryta iš 6 respublikų (iš šiaurės į pietus): Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Juodkalnijos ir Makedonijos bei dviejų autonominių Serbijos regionų – Vojvodinos bei Kosovo ir Metochijos. Nors dėl etninių ir istorinių priežasčių autonominiai regionai galėjo būti suformuoti ir kitose respublikose, jie atsirado tik Serbijoje. Dauguma tokį reiškinį laikė ne serbų kilmės Tito noru susilpninti Serbiją.^{[reikalingas šaltinis]}

Iš pradžių komunistų valdžia kopijavo Sovietų Sąjungos santvarkos modelį, bet 1948 m. paaštrėjus santykiams tarp abiejų šalių, nuo Sovietų Sąjungos atsiribojo ir vykdė nepriklausomą politiką, bendradarbiaudama su Vakarų šalimis bei išsaugodama dalį rinkos ekonomikos elementų.

1974 m. konstitucija šiek tiek padidino Jugoslavijos respublikų ir Serbijos regionų autonomiją. Daugelis tai laiko atskaitos tašku, nuo kurio Jugoslavijos reikalai ėmė blogėti.^{[reikalingas šaltinis]}

Po Tito mirties 1980 m. valstybei kasmetinės rotacijos būdu vadovavo šešių respublikų ir dviejų autonominių regionų vadovai. Centrinė valdžia nusilpo, atgijo nacionaliniai nesutarimai. Per 1980-tuosius respublikos skirtingai pradėjo tvarkyti savo ekonomikas: į vakarus orientuotos Slovėnija ir Kroatija vykdė rinkos ekonomikos reformas, o Serbija toliau laikėsi valstybinės nuosavybės programos. Ekonominiai nesutarimai irgi kėlė įtampą tarp respublikų. Federacijos iširimui priešinosi tik serbai. Nuo 1987 m. Serbijos vadovu tapęs Slobodanas Miloševičius panaikino Vojvodinos ir Kosovo autonomijas, Kosove prasidėjo neramumai.

Jugoslavijos žlugimas

Socialistinė Jugoslavijos federalinė respublika skilo 1991–1992 m. per keletą karų, paskelbus Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos nepriklausomybes. Serbai, bandydami išlaikyti slavų žemes įsivėlė į karus su Bosnija ir Hercegovina ir Kroatija. Makedonija paliko federaciją taikiai.

1992 m. žlugus Jugoslavijos SFR, Serbija su Juodkalnija sudarė Jugoslavijos federaciją, kuri 2003 m. performuota į Serbijos ir Juodkalnijos valstybių sąjungą. 1998 m. Serbija dalyvavo kariniame konflikte su Kosovu, kuris bandė atsiskirti. 2000 m. nuverstas karus sukėlęs autoritarinis serbų vadovas Slobodanas Miloševičius.

Serbijos nepriklausomybė

Juodkalnijos piliečiai 2006 m. gegužės 21 d. nubalsavo už visišką nepriklausomybę (55,5 proc. „Taip“ ir 44,5 proc „Ne“). Juodkalnija paskelbė nepriklausomybę 2006 m. birželio 3 d., Serbija padarė tą patį 2006 m. birželio 5 d. ir tai reiškė Serbijos ir Juodkalnijos valstybių sąjungos panaikinimą ir nepriklausomos Serbijos valstybės susikūrimą.

Po taikaus atsiskyrimo Juodkalnija, kaip ir Serbija, tapo savarankiška valstybe 2006 m. Tarptautinės teisės ir įsipareigojimai perleisti Serbijai, kaip Federalinės Jugoslavijos respublikos ir Serbijos ir Juodkalnijos paveldėtojai.

Kosovo statusas

2008 m. vasario 17 d. Kosovas paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Kosovą pripažino daug šalių, tarp kurių JAV ir dauguma ES šalių.

Šaltiniai

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija