Patricija || book.duo's Reviews > Blonde

„All dead birds are female. There is something female about being dead.“

4/5

Didysis amerikietiškasis feministinis romanas. Ir akcentą galima dėti ant kiekvieno iš šių žodžių. Jei manėte, kad Mažas gyvenimas yra skaudžiausia, ką kada nors skaitėte, metu jums Blonde iššūkį. Nes su kiekvienu tiksliu, apskaičiuotu, preciziškai pamatuotu žodžiu, autorė pjauna iki pat atviro nervo. Ir primena: o čia dar tikra istorija. Tikra moteris. Tikra patirtis. Tikra mirtis. Čia pati tikriausia išdavystė, kiekviename žingsnyje – išduota motinos, tėvo, globėjų, savo pačios kūno, vyrų – vėl, vėl ir vėl. Net negalima sakyti, kad tik pastarieji čia didžiausi demonai – visi vienodai kalti. Vienodai išnaudojo, vienodai suko akis, vienodai juokėsi ir šaipėsi, žemino ir niekino, aukštino tik tam, kad kelias žemyn būtų kuo ilgesnis.

„For madness is seductive, sexy. Female madness. So long as the female is reasonably young and attractive.“

Jeigu ant knygos reikėtų dėti trigger warning, tai tikriausiai užimtų neblogą gabalą viršelio. Prievarta, narkotikai, smurtas, pornografija, karas, alkoholis, baisus elgesys su vaikais. Tiesiog baisus elgesys. Mažai knygoje šviesos blyksnių – net laimės akimirkos atrodo netikros, su baimės nuojauta pašonėje. O pasakojimo stilius, toks dažnai išlaikantis atstumą, tarsi pro stiklą žiūrėtum į vykstančią katastrofą, skaudina tik dar labiau. Jis beveik faktinis, publicistinis. Su tokiais poetiniais intarpais, suteikiant MM tokį protą ir tokį gylį, tokį įvairialypumą ir tokį vis bandomą sutraiškyti trapumą, kad širdis dūžta vis iš naujo. Spėji save nuo grindų susirinkti ir JCO primena, kur tavo vieta. Nelieka knygoje šventų – įskaitant ir pačią MM, net jei ji praeina visą kiekvienos save gerbiančios moters garbės ratuką: nekaltoji, žmona, motina, kekšė, šventoji. Ir jei jaučiate kažkokius šiltus jausmus bet kam, kas figūravo MM gyvenime, pavyzdžiui JFK – gali tekti karčią piliulę nuryti. Bet čia tokių ir šiaip daug.

Tai kodėl tik 4*, jeigu čia TOKS romanas? Tik dėl jo dydžio. JCO rašo nuostabiai, pagaviai, bet dažnai nuklysta į tolius, kurie mano akimis knygai neprideda papildomos gelmės. Ji ir taip gili, ir taip baisi, ir taip paveiki, bet jaučiausi skęstanti – ne tik emocijose, bet ir informacijoje. Suprantu, kad buvo norima sutalpinti VISKĄ, visas metaforas ir visus simbolius, visus lūžius ir visus skausmus, nepalikti nuošalėje jokios nuoskaudos, tačiau vietomis atrodė, kad JCO tik kataloguoja įvykius, užsižaidžia su pasakojimo forma. Visgi, nė akimirkai neatbukau prieš aprašomą siaubą – o atbukti lengva, kai kapoji 740 puslapių. Tačiau tai paminklas, kurio nusipelnė. Ne Marilyn Monroe, ne. Bet Norma Jeane Baker. Tik gaila, kad kaip dažnai nutinka, visgi susigriebiam mylėti, gerbti ir girdėti per vėlai. O čia vėluojam dešimtmečiais. Bet geriau, nei niekada?

P.S. dideliausią Jos pajautimą galima priskirti dar dešimtmetį iki knygos parašytai „Candle in the wind“. Beskaitant vis skambėjo man galvoje. Iki skausmo tiksli.