Studijoje, remiantis asmeninės ar šeimos atminties pasakojimais, atskleistas daugiaplanis istorin... more Studijoje, remiantis asmeninės ar šeimos atminties pasakojimais, atskleistas daugiaplanis istorinės praeities vaizdinys – realiai išgyventa ir patirta istorija – ir sykiu vaizdžiai perteikta pasienio miestelių bendruomenių etninių tapatybių įvairovė, lėmusi skirtingas istorinės atminties konfigūracijas, pasakojimų formas bei turinius.
Ši knyga tradiciją sieja ne su dirbtinai palaikomomis ar gaivinamomis kultūrinės veiklos formomis... more Ši knyga tradiciją sieja ne su dirbtinai palaikomomis ar gaivinamomis kultūrinės veiklos formomis, bet su lanksčia ir naujovėms atvira kolektyvine atmintimi. Filosofinė tradicijos sąvokos analizė skirta ir kultūros reiškinius tiriantiems humanitarams, ir visiems šiandieniniais mąstymo pokyčiais besidomintiems skaitytojams.
SANTRAUKA. Straipsnyje aiškinamasi, kuo yra vertingas ir ką atskleidžia antropologinis paprastų l... more SANTRAUKA. Straipsnyje aiškinamasi, kuo yra vertingas ir ką atskleidžia antropologinis paprastų laiškų tyrimas. Paprastais laiškais čia laikomi laiškai, rašyti pirmiausia siekiant palaikyti santykį su adresatu, o ne spręsti konkrečias vienos srities problemas. Šiuos laiškus vertinga tirti antropologijos metodais, nes taip atsiveria sunkiau pastebima bendravimo ir bendro veikimo tvarka. Tokia analizė, pirma, parodo bendravimo ir bendrumo temporalumą, atskleidžia susirašinėjimą kaip ritmišką ir nevienakryptį skirtingu intensyvumu vykstantį, tačiau nenutrūkstamą vyksmą; antra, atkreipia dėmesį į momentinio "aš" sukomponavimą sutelkiant skirtingų erdvių ir skirtingo laiko epizodus, priklausantį nuo santykio su adresatu; trečia, atskleidžia nuolatines derybas su siūlomais, primetamais vaidmenimis-šios derybos paprastuose laiškuose pasirodo ryškiausiai ir sykiu aiškiai varijuoja pagal santykį, palaikomą konkrečios korespondencijos gijos. Straipsnyje pasitelkiamos ir epistoliariką tiriančių mokslininkų (Liz Stanley, Helen Dampier, Aistės Kučinskienės) bei antropologų ir filosofų (Williamo Jameso, Maurice'o Blanchot, Judith Butler, Jenso Brockmeierio, Haroldo Garfinkelio, Hannos Meretojos) teorinės įžvalgos, tarp jų klasikinės laiko teorijos, iš naujo primenančios laiko patirties ir žmogiškųjų vyksmų nevienaplotmiškumą. Pavyzdžiu pasirinkta poetės Janinos Degutytės korespondencija, tiksliai atskleidžianti straipsnyje aptariamus paprastų laiškų aspektus. RAKTAŽODŽIAI: laiškas; korespondencija; susirašinėjimo ritmas; momentinis "aš". Letter as Subject for Anthropological Research ABSTR ACT. The article discusses the value and possible results of the anthropological research focusing on ordinary letters. An ordinary letter is considered in the article to be written primarily for maintaining a relationship with the addressee, rather than for solving specific problems in a certain field (even if that includes research, culture, art, business, or legal issues). The anthropological research of ordinary letters is valuable in that it reveals the less visible patterns of communication and cooperation. This analysis primarily displays the temporality of communication and togetherness, showing correspondence as a rhythmic bidirectional continuous process of different intensity; secondly, it highlights the composition
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ANOTACIJA. Straipsnyje svarstoma, kiek ir kokiu būd... more Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ANOTACIJA. Straipsnyje svarstoma, kiek ir kokiu būdu pasakojimai apie praeityje vykusius pasirinkimus atskleidžia modernaus naratyvinio subjekto steigtį sakytiniuose pasakojimuose. Tam tikslui analizuojami senosios kartos vilniečių pasakojimų fragmentai, apimantys pasakojimus apie jų gyvenimo įvykius ar vyksmus, kurie pasakotojui svarbūs iki pat pasakojimo momento. Pastebima, kad tie autonaratyvo fragmentai turi kitokią, rezonansinęmažiausiai du skirtingus laikotarpius ir vyksmus suvienijančią-laiko struktūrą. Nagrinėjami pavyzdžiai rodo, kad prisiminimas apie praeityje vykusį pasirinkimą gali būti konstruojamas skirtingai, tačiau dažniausiai-kai sprendžiantis ir besirenkantis subjektas itin retai atsiduria pasakojimo centre, užleisdamas vietą prisimenamai emocijai, detaliam vaizdui, kūno būsenai ar afektui. Kitas būdas (dažniausiai priskiriamas moderniam pasakojimui, tačiau sakytiniuose autonaratyvuose labai retas)-kai pasakojimu pristatomas aiškus, apmąstytas ir artikuliuotas "aš". Abu šie gyvenimo vienijimo per pasakojimą būdai yra to paties modernaus naratyvinio subjektyvumo modusai, kuriuos nevienodu mastu atrandame modernųjį "aš" steigiančiuose gyvenimo pasakojimuose. R AKTAŽODŽIAI: modernybė, modernus pasakojimo subjektas, sakytinis pasakojimas, pasirinkimas, atmintis. ĮVADAS Straipsnyje nagrinėjami pasakojimai apie praeities pasirinkimus, kurie paprastai pristatomi kaip modernaus naratyvinio subjekto steigties momentai. Straipsnis rašomas siekiant analizuoti pasirinkimo momento, kaip moderniam subjektui retrospektyviai suteikto atraminio taško, reikšmę ir galbūt šią sampratą tikslinti. Remiantis surinkta medžiaga-pokariu į Vilnių atsikrausčiusių žmonių sakytiniais pasakojimais-aiškinamasi, kaip apie lemtingus pasirinkimus kalbama po maždaug penkių dešimčių ar ir daugiau metų, kaip jie išlieka atmintyje ir, galiausiai, kaip jie, būdami reikšmingi visais gyvenimo etapais, steigia vientisą asmens gyvenimo paveikslą. Taigi, straipsnyje pirmiausia klausiama apie patį pasirinkimą: koks jis ir kaip jis atrodo iš daugelio metų perspektyvos, kaip jis išlieka atmintyje, kaip jis pasirodo
Vytauto Didžiojo universitetas ANOTACIJA. Straipsnyje keliais pjūviais-kasdienių trajektorijų for... more Vytauto Didžiojo universitetas ANOTACIJA. Straipsnyje keliais pjūviais-kasdienių trajektorijų formavimosi, menamos ar tikros socialinės atskirties ir stokos kaip savitapatumo principo-apmąstomos skirtingos konkrečių trijų žmonių laikysenos socialinės ir daiktiškosios aplinkos atžvilgiu. Atskleidžiama, kad buities minimalumas kiekvienu atveju gali nurodyti į visiškai kitą žmogaus gyvenimo kontekstą, tad išoriškai pastebimas skurdas, kalbant apie konkretaus žmogaus aplinką, gali reikšti skirtingas laikysenas ir nieko bendra neturinčias patirtis. Keliamas klausimas, kiek konkretiems gyvenimams galioja bendros socialinės nuostatos, viešumoje formuojami modeliai ir jų implikuojamos žmogaus vertės nustatymo skalės. Kritiškai aptariamos esencialistinė visuomenės samprata ir su ja susijusi tokia individo tapatybės sąvoka, kai asmens tapatumas esą susiformuoja nuolatos renkantis ir sekant socialiai galiojančius modelius. Straipsnyje aptariama kontingentiško tapatumo be stokos galimybė. RAKTAŽODŽIAI: tapatumas be stokos, kontingentiška tapatybė, kasdienio gyvenimo trajektorijos, marginalumas, skurdas, atmintis. Ar yra toks taškas, tokia menama erdvė ar būsena, kai pertekliaus dar nėra, o nepritekliaus jau nėra arba-kai pertekliaus jau nėra, o nepritekliaus dar nėra? Toks klausimas asocijuojasi su filosofiniais svarstymais apie laiką, dažnai prasidedančiais nuo klausimo apie dabarties neegzistavimą, nepagavumą: kad dabartis yra nuolat arba jau nebesantis, arba-dar neatėjęs laikas, kuriame yra ir praeinanti praeitis, ir ateinanti ateitis, tačiau pačios dabarties niekaip neužčiuopiame-dabarties, apie kurią vienintelę, paradoksaliai, ir galima pasakyti, kad ji yra. Nesunku pastebėti, kad šis paradoksas iškelia klausimą ne apie dabarties pagavumą, jos tikrovę ar netikrovę, bet apie praeities, dabarties ir ateities schemos patikimumą, apie jos galiojimą vienose situacijose ir negaliojimą kitose. Panašiai yra ir klausiant apie būklę tarp pertekliaus ir nepritekliaus: paklausus apie vietą tarp šių būsenų (suprantamų ekonomiškai, psichologiškai ar ontologiškai) užklausiama pati, iki tol tarsi neatrodžiusi keista, schema. Šitaip klausiant ir mėginant tokią būklę įvaizdinti, pavyksta išvengti šios pertekliaus ir nepritekliaus
ANTI-EIBLISTINĖS LYGYBĖS "EKSPERIMENTAS" COVID-19 PANDEMIJOS METU santrauka. COVID-19 pandemija t... more ANTI-EIBLISTINĖS LYGYBĖS "EKSPERIMENTAS" COVID-19 PANDEMIJOS METU santrauka. COVID-19 pandemija trumpam išardė "natūralią" eiblistinę piramidę: susidūrimai su nežinomu virusu ir organizmo reakcijos nenuspėjamumas atskleidžia pagrindinių sąvokų, kuriomis eiblistinės praktikos grindžiamos, reliatyvumą ir arbitralumą. Pačioje pandemijos periodo pradžioje plačiai dalintasi baugia žinia apie COVID-19 ligos nenuspėjamu
Disertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ... more Disertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ištirti tradicijos dinamiką kaip savitą laiko patirtį, parodant tradicijos sąvokos vietą ir jos produktyvumą šiuolaikinėje istorijos filosofijoje. Teorinis disertacijos pagrindas – fenomenologijos ir naratologijos sankirta, kuri pastaruosius kelis dešimtmečius formuojasi kaip atskira kultūros reiškinių apmąstymo metodika. Tradicijos tema istorijos filosofijoje plėtojama lygiagrečiai su doktrinomis, analizuojančiomis daugiasluoksnio, skirtingų tankių ir ritmų istorinio laiko patirtis. Fenomenologijoje ši tema atsiranda kaip intersubjektyvios laiko patirties apmąstymų tęsinys, naratologijoje – kaip pasakojimo situacijos ir dinamiškos pasakojimo struktūros analizės tąsa. Taigi naratyvo teorija, kaip ir fenomenologinė intersubjektyvumo teorija, įgalina tirti daugumą klausimų, susijusių su tradicijos fenomenu: istorinio laiko patirčių modusus, kolektyvinės atminties, naratyvinės tapatybės formavimosi klausimus. Pirmojoje bei antrojoje disertacijos dalyse parodoma tradicijos sąvokos raida istorijos filosofijos kontekste bei paaiškinamos prielaidos tradicijos kaip filosofinės problemos atsiradimui naratologijoje bei fenomenologijoje. Trečiojoje dalyje, remiantis abiejų krypčių teiginiais bei konceptais, ištiriami svarbiausi tradicijos kaip istorinio laiko patirties struktūriniai aspektai. Paskutinėje disertacijos dalyje analizuojamos tradicijos temos plėtojimo praktiniuose ir teoriniuose diskursuose tendencijos.In recent years, philosophy of history has somewhat outgrown the two fields of interests often prescribed to that branch of philosophy: historiosophy and historics. Ordinarily, this outgrowth is inspired by efforts to reflect new forms of historiography (such as microhistory or history of daily life). However, such a move is also employed in attempting to explain non-professional, pre-theoretical or even pre-thematic relation to historical past. A daily historical consciousness – a notion that has became possible only in the latest philosophy of history – is investigated here as a phenomenon of tradition. As is the case with all concepts, sense of the concept of tradition is flexible, given its history, development and future tendencies. In view of the usage of the word “tradition” in contemporary practical and theoretical contexts, it is clear that this concept enjoys few open means of further development. It can be radicalized, i.e., made into a fetish or almost into a slogan; on the contrary, it can be demonized. It can also be seen as the name of a phenomenon experienced in all lives, irrespective of the time and culture in which they are lived. Of course, levels and intensities of these experiences are different. In all senses, the term tradition denotes a human way to understand a social dimension of time, and to act in that time. From the philosophical point of view, tradition is an aspect of the intersubjectivity of consciousness, and as such possesses its own dynamics. Philosophical observations of the phenomenon of tradition are possible in several branches of philosophy: philosophy of history, social philosophy, philosophy of culture, and ethics. Social philosophy and sociology seem to be the scientific areas, in which the term “tradition” is used more often than anywhere else. It is exactly in these contexts that the typical use of this term is established: tradition is understood as the background of various processes of modernity. The opposition between tradition and modernity fully correlates with the more abstract opposition between statics and dynamics. This situation is a result of the long development of several notions, which is observed in the first part of the dissertation. At the moment, it is necessary to emphasize that the concept of tradition does not belong solely to social philosophy. The phenomenon of tradition can hardly be researched by means of one branch or even one discipline. Phenomenology and narratology may be called interdisciplinary methods for investigating questions about the human mind. Both of these methodological orientations reach the same topic of tradition from quite different perspectives. Phenomenologists analyze the dynamics of tradition as a subject conterminous to such topics as intersubjective time experiences, an order of life-world, and formations and reformations of communities. Narratology deals with the topic of tradition as following from discussions about dynamics of narrative, narration as a social act, and the specifics of a narrative (traditional) type of knowledge. Phenomenological and narratological perspectives sustain one another in observations of such problems as the experience of historical time, collective memory, the formation of narrative identity, etc. Tradition as a time experience can therefore be observed most consistently in the intersection of these two perspectives From the start, one relationship between narrative theory and…
The article looks into Jonas Mačiukevičius’s autobiographical novella Laikrodžiai nesustoja [Cloc... more The article looks into Jonas Mačiukevičius’s autobiographical novella Laikrodžiai nesustoja [Clocks Don’t Stop Running, 1968], which delves into a young person’s decade-long experience of a serious illness. The analysis of the story branches out from the research of the authors of the article about the concept of disability in life stories. The authors have also written about the reception of this work in the 1960s. This time, the article discusses the literary features of the text itself and the depiction of the experience of a sick and disabled body.The authors of the article phenomenologically analyze the multilayered nature of the experience of the illness in the text: they analyze the writer’s choice to tell the story from the patient’s perspective and draw attention to the relationship with one’s impaired body and the dynamics of the patient’s self-perception. Analyzing deeper, the authors show that corporeality and dignity are inextricably linked. The experience of pain revea...
The article looks into Jonas Mačiukevičius’s autobiographical novella Laikrodžiai nesustoja [Cloc... more The article looks into Jonas Mačiukevičius’s autobiographical novella Laikrodžiai nesustoja [Clocks Don’t Stop Running, 1968], which delves into a young person’s decade-long experience of a serious illness. The analysis of the story branches out from the research of the authors of the article about the concept of disability in life stories. The authors have also written about the reception of this work in the 1960s. This time, the article discusses the literary features of the text itself and the depiction of the experience of a sick and disabled body.The authors of the article phenomenologically analyze the multilayered nature of the experience of the illness in the text: they analyze the writer’s choice to tell the story from the patient’s perspective and draw attention to the relationship with one’s impaired body and the dynamics of the patient’s self-perception. Analyzing deeper, the authors show that corporeality and dignity are inextricably linked. The experience of pain revea...
In recent years, philosophy of history has somewhat outgrown the two fields of interests often pr... more In recent years, philosophy of history has somewhat outgrown the two fields of interests often prescribed to that branch of philosophy: historiosophy and historics. Ordinarily, this outgrowth is inspired by efforts to reflect new forms of historiography (such as microhistory or history of daily life). However, such a move is also employed in attempting to explain non-professional, pre-theoretical or even pre-thematic relation to historical past. A daily historical consciousness – a notion that has became possible only in the latest philosophy of history – is investigated here as a phenomenon of tradition. As is the case with all concepts, sense of the concept of tradition is flexible, given its history, development and future tendencies. In view of the usage of the word “tradition” in contemporary practical and theoretical contexts, it is clear that this concept enjoys few open means of further development. It can be radicalized, i.e., made into a fetish or almost into a slogan; on ...
Studijoje, remiantis asmeninės ar šeimos atminties pasakojimais, atskleistas daugiaplanis istorin... more Studijoje, remiantis asmeninės ar šeimos atminties pasakojimais, atskleistas daugiaplanis istorinės praeities vaizdinys – realiai išgyventa ir patirta istorija – ir sykiu vaizdžiai perteikta pasienio miestelių bendruomenių etninių tapatybių įvairovė, lėmusi skirtingas istorinės atminties konfigūracijas, pasakojimų formas bei turinius.
Ši knyga tradiciją sieja ne su dirbtinai palaikomomis ar gaivinamomis kultūrinės veiklos formomis... more Ši knyga tradiciją sieja ne su dirbtinai palaikomomis ar gaivinamomis kultūrinės veiklos formomis, bet su lanksčia ir naujovėms atvira kolektyvine atmintimi. Filosofinė tradicijos sąvokos analizė skirta ir kultūros reiškinius tiriantiems humanitarams, ir visiems šiandieniniais mąstymo pokyčiais besidomintiems skaitytojams.
SANTRAUKA. Straipsnyje aiškinamasi, kuo yra vertingas ir ką atskleidžia antropologinis paprastų l... more SANTRAUKA. Straipsnyje aiškinamasi, kuo yra vertingas ir ką atskleidžia antropologinis paprastų laiškų tyrimas. Paprastais laiškais čia laikomi laiškai, rašyti pirmiausia siekiant palaikyti santykį su adresatu, o ne spręsti konkrečias vienos srities problemas. Šiuos laiškus vertinga tirti antropologijos metodais, nes taip atsiveria sunkiau pastebima bendravimo ir bendro veikimo tvarka. Tokia analizė, pirma, parodo bendravimo ir bendrumo temporalumą, atskleidžia susirašinėjimą kaip ritmišką ir nevienakryptį skirtingu intensyvumu vykstantį, tačiau nenutrūkstamą vyksmą; antra, atkreipia dėmesį į momentinio "aš" sukomponavimą sutelkiant skirtingų erdvių ir skirtingo laiko epizodus, priklausantį nuo santykio su adresatu; trečia, atskleidžia nuolatines derybas su siūlomais, primetamais vaidmenimis-šios derybos paprastuose laiškuose pasirodo ryškiausiai ir sykiu aiškiai varijuoja pagal santykį, palaikomą konkrečios korespondencijos gijos. Straipsnyje pasitelkiamos ir epistoliariką tiriančių mokslininkų (Liz Stanley, Helen Dampier, Aistės Kučinskienės) bei antropologų ir filosofų (Williamo Jameso, Maurice'o Blanchot, Judith Butler, Jenso Brockmeierio, Haroldo Garfinkelio, Hannos Meretojos) teorinės įžvalgos, tarp jų klasikinės laiko teorijos, iš naujo primenančios laiko patirties ir žmogiškųjų vyksmų nevienaplotmiškumą. Pavyzdžiu pasirinkta poetės Janinos Degutytės korespondencija, tiksliai atskleidžianti straipsnyje aptariamus paprastų laiškų aspektus. RAKTAŽODŽIAI: laiškas; korespondencija; susirašinėjimo ritmas; momentinis "aš". Letter as Subject for Anthropological Research ABSTR ACT. The article discusses the value and possible results of the anthropological research focusing on ordinary letters. An ordinary letter is considered in the article to be written primarily for maintaining a relationship with the addressee, rather than for solving specific problems in a certain field (even if that includes research, culture, art, business, or legal issues). The anthropological research of ordinary letters is valuable in that it reveals the less visible patterns of communication and cooperation. This analysis primarily displays the temporality of communication and togetherness, showing correspondence as a rhythmic bidirectional continuous process of different intensity; secondly, it highlights the composition
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ANOTACIJA. Straipsnyje svarstoma, kiek ir kokiu būd... more Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ANOTACIJA. Straipsnyje svarstoma, kiek ir kokiu būdu pasakojimai apie praeityje vykusius pasirinkimus atskleidžia modernaus naratyvinio subjekto steigtį sakytiniuose pasakojimuose. Tam tikslui analizuojami senosios kartos vilniečių pasakojimų fragmentai, apimantys pasakojimus apie jų gyvenimo įvykius ar vyksmus, kurie pasakotojui svarbūs iki pat pasakojimo momento. Pastebima, kad tie autonaratyvo fragmentai turi kitokią, rezonansinęmažiausiai du skirtingus laikotarpius ir vyksmus suvienijančią-laiko struktūrą. Nagrinėjami pavyzdžiai rodo, kad prisiminimas apie praeityje vykusį pasirinkimą gali būti konstruojamas skirtingai, tačiau dažniausiai-kai sprendžiantis ir besirenkantis subjektas itin retai atsiduria pasakojimo centre, užleisdamas vietą prisimenamai emocijai, detaliam vaizdui, kūno būsenai ar afektui. Kitas būdas (dažniausiai priskiriamas moderniam pasakojimui, tačiau sakytiniuose autonaratyvuose labai retas)-kai pasakojimu pristatomas aiškus, apmąstytas ir artikuliuotas "aš". Abu šie gyvenimo vienijimo per pasakojimą būdai yra to paties modernaus naratyvinio subjektyvumo modusai, kuriuos nevienodu mastu atrandame modernųjį "aš" steigiančiuose gyvenimo pasakojimuose. R AKTAŽODŽIAI: modernybė, modernus pasakojimo subjektas, sakytinis pasakojimas, pasirinkimas, atmintis. ĮVADAS Straipsnyje nagrinėjami pasakojimai apie praeities pasirinkimus, kurie paprastai pristatomi kaip modernaus naratyvinio subjekto steigties momentai. Straipsnis rašomas siekiant analizuoti pasirinkimo momento, kaip moderniam subjektui retrospektyviai suteikto atraminio taško, reikšmę ir galbūt šią sampratą tikslinti. Remiantis surinkta medžiaga-pokariu į Vilnių atsikrausčiusių žmonių sakytiniais pasakojimais-aiškinamasi, kaip apie lemtingus pasirinkimus kalbama po maždaug penkių dešimčių ar ir daugiau metų, kaip jie išlieka atmintyje ir, galiausiai, kaip jie, būdami reikšmingi visais gyvenimo etapais, steigia vientisą asmens gyvenimo paveikslą. Taigi, straipsnyje pirmiausia klausiama apie patį pasirinkimą: koks jis ir kaip jis atrodo iš daugelio metų perspektyvos, kaip jis išlieka atmintyje, kaip jis pasirodo
Vytauto Didžiojo universitetas ANOTACIJA. Straipsnyje keliais pjūviais-kasdienių trajektorijų for... more Vytauto Didžiojo universitetas ANOTACIJA. Straipsnyje keliais pjūviais-kasdienių trajektorijų formavimosi, menamos ar tikros socialinės atskirties ir stokos kaip savitapatumo principo-apmąstomos skirtingos konkrečių trijų žmonių laikysenos socialinės ir daiktiškosios aplinkos atžvilgiu. Atskleidžiama, kad buities minimalumas kiekvienu atveju gali nurodyti į visiškai kitą žmogaus gyvenimo kontekstą, tad išoriškai pastebimas skurdas, kalbant apie konkretaus žmogaus aplinką, gali reikšti skirtingas laikysenas ir nieko bendra neturinčias patirtis. Keliamas klausimas, kiek konkretiems gyvenimams galioja bendros socialinės nuostatos, viešumoje formuojami modeliai ir jų implikuojamos žmogaus vertės nustatymo skalės. Kritiškai aptariamos esencialistinė visuomenės samprata ir su ja susijusi tokia individo tapatybės sąvoka, kai asmens tapatumas esą susiformuoja nuolatos renkantis ir sekant socialiai galiojančius modelius. Straipsnyje aptariama kontingentiško tapatumo be stokos galimybė. RAKTAŽODŽIAI: tapatumas be stokos, kontingentiška tapatybė, kasdienio gyvenimo trajektorijos, marginalumas, skurdas, atmintis. Ar yra toks taškas, tokia menama erdvė ar būsena, kai pertekliaus dar nėra, o nepritekliaus jau nėra arba-kai pertekliaus jau nėra, o nepritekliaus dar nėra? Toks klausimas asocijuojasi su filosofiniais svarstymais apie laiką, dažnai prasidedančiais nuo klausimo apie dabarties neegzistavimą, nepagavumą: kad dabartis yra nuolat arba jau nebesantis, arba-dar neatėjęs laikas, kuriame yra ir praeinanti praeitis, ir ateinanti ateitis, tačiau pačios dabarties niekaip neužčiuopiame-dabarties, apie kurią vienintelę, paradoksaliai, ir galima pasakyti, kad ji yra. Nesunku pastebėti, kad šis paradoksas iškelia klausimą ne apie dabarties pagavumą, jos tikrovę ar netikrovę, bet apie praeities, dabarties ir ateities schemos patikimumą, apie jos galiojimą vienose situacijose ir negaliojimą kitose. Panašiai yra ir klausiant apie būklę tarp pertekliaus ir nepritekliaus: paklausus apie vietą tarp šių būsenų (suprantamų ekonomiškai, psichologiškai ar ontologiškai) užklausiama pati, iki tol tarsi neatrodžiusi keista, schema. Šitaip klausiant ir mėginant tokią būklę įvaizdinti, pavyksta išvengti šios pertekliaus ir nepritekliaus
ANTI-EIBLISTINĖS LYGYBĖS "EKSPERIMENTAS" COVID-19 PANDEMIJOS METU santrauka. COVID-19 pandemija t... more ANTI-EIBLISTINĖS LYGYBĖS "EKSPERIMENTAS" COVID-19 PANDEMIJOS METU santrauka. COVID-19 pandemija trumpam išardė "natūralią" eiblistinę piramidę: susidūrimai su nežinomu virusu ir organizmo reakcijos nenuspėjamumas atskleidžia pagrindinių sąvokų, kuriomis eiblistinės praktikos grindžiamos, reliatyvumą ir arbitralumą. Pačioje pandemijos periodo pradžioje plačiai dalintasi baugia žinia apie COVID-19 ligos nenuspėjamu
Disertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ... more Disertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ištirti tradicijos dinamiką kaip savitą laiko patirtį, parodant tradicijos sąvokos vietą ir jos produktyvumą šiuolaikinėje istorijos filosofijoje. Teorinis disertacijos pagrindas – fenomenologijos ir naratologijos sankirta, kuri pastaruosius kelis dešimtmečius formuojasi kaip atskira kultūros reiškinių apmąstymo metodika. Tradicijos tema istorijos filosofijoje plėtojama lygiagrečiai su doktrinomis, analizuojančiomis daugiasluoksnio, skirtingų tankių ir ritmų istorinio laiko patirtis. Fenomenologijoje ši tema atsiranda kaip intersubjektyvios laiko patirties apmąstymų tęsinys, naratologijoje – kaip pasakojimo situacijos ir dinamiškos pasakojimo struktūros analizės tąsa. Taigi naratyvo teorija, kaip ir fenomenologinė intersubjektyvumo teorija, įgalina tirti daugumą klausimų, susijusių su tradicijos fenomenu: istorinio laiko patirčių modusus, kolektyvinės atminties, naratyvinės tapatybės formavimosi klausimus. Pirmojoje bei antrojoje disertacijos dalyse parodoma tradicijos sąvokos raida istorijos filosofijos kontekste bei paaiškinamos prielaidos tradicijos kaip filosofinės problemos atsiradimui naratologijoje bei fenomenologijoje. Trečiojoje dalyje, remiantis abiejų krypčių teiginiais bei konceptais, ištiriami svarbiausi tradicijos kaip istorinio laiko patirties struktūriniai aspektai. Paskutinėje disertacijos dalyje analizuojamos tradicijos temos plėtojimo praktiniuose ir teoriniuose diskursuose tendencijos.In recent years, philosophy of history has somewhat outgrown the two fields of interests often prescribed to that branch of philosophy: historiosophy and historics. Ordinarily, this outgrowth is inspired by efforts to reflect new forms of historiography (such as microhistory or history of daily life). However, such a move is also employed in attempting to explain non-professional, pre-theoretical or even pre-thematic relation to historical past. A daily historical consciousness – a notion that has became possible only in the latest philosophy of history – is investigated here as a phenomenon of tradition. As is the case with all concepts, sense of the concept of tradition is flexible, given its history, development and future tendencies. In view of the usage of the word “tradition” in contemporary practical and theoretical contexts, it is clear that this concept enjoys few open means of further development. It can be radicalized, i.e., made into a fetish or almost into a slogan; on the contrary, it can be demonized. It can also be seen as the name of a phenomenon experienced in all lives, irrespective of the time and culture in which they are lived. Of course, levels and intensities of these experiences are different. In all senses, the term tradition denotes a human way to understand a social dimension of time, and to act in that time. From the philosophical point of view, tradition is an aspect of the intersubjectivity of consciousness, and as such possesses its own dynamics. Philosophical observations of the phenomenon of tradition are possible in several branches of philosophy: philosophy of history, social philosophy, philosophy of culture, and ethics. Social philosophy and sociology seem to be the scientific areas, in which the term “tradition” is used more often than anywhere else. It is exactly in these contexts that the typical use of this term is established: tradition is understood as the background of various processes of modernity. The opposition between tradition and modernity fully correlates with the more abstract opposition between statics and dynamics. This situation is a result of the long development of several notions, which is observed in the first part of the dissertation. At the moment, it is necessary to emphasize that the concept of tradition does not belong solely to social philosophy. The phenomenon of tradition can hardly be researched by means of one branch or even one discipline. Phenomenology and narratology may be called interdisciplinary methods for investigating questions about the human mind. Both of these methodological orientations reach the same topic of tradition from quite different perspectives. Phenomenologists analyze the dynamics of tradition as a subject conterminous to such topics as intersubjective time experiences, an order of life-world, and formations and reformations of communities. Narratology deals with the topic of tradition as following from discussions about dynamics of narrative, narration as a social act, and the specifics of a narrative (traditional) type of knowledge. Phenomenological and narratological perspectives sustain one another in observations of such problems as the experience of historical time, collective memory, the formation of narrative identity, etc. Tradition as a time experience can therefore be observed most consistently in the intersection of these two perspectives From the start, one relationship between narrative theory and…
The article looks into Jonas Mačiukevičius’s autobiographical novella Laikrodžiai nesustoja [Cloc... more The article looks into Jonas Mačiukevičius’s autobiographical novella Laikrodžiai nesustoja [Clocks Don’t Stop Running, 1968], which delves into a young person’s decade-long experience of a serious illness. The analysis of the story branches out from the research of the authors of the article about the concept of disability in life stories. The authors have also written about the reception of this work in the 1960s. This time, the article discusses the literary features of the text itself and the depiction of the experience of a sick and disabled body.The authors of the article phenomenologically analyze the multilayered nature of the experience of the illness in the text: they analyze the writer’s choice to tell the story from the patient’s perspective and draw attention to the relationship with one’s impaired body and the dynamics of the patient’s self-perception. Analyzing deeper, the authors show that corporeality and dignity are inextricably linked. The experience of pain revea...
The article looks into Jonas Mačiukevičius’s autobiographical novella Laikrodžiai nesustoja [Cloc... more The article looks into Jonas Mačiukevičius’s autobiographical novella Laikrodžiai nesustoja [Clocks Don’t Stop Running, 1968], which delves into a young person’s decade-long experience of a serious illness. The analysis of the story branches out from the research of the authors of the article about the concept of disability in life stories. The authors have also written about the reception of this work in the 1960s. This time, the article discusses the literary features of the text itself and the depiction of the experience of a sick and disabled body.The authors of the article phenomenologically analyze the multilayered nature of the experience of the illness in the text: they analyze the writer’s choice to tell the story from the patient’s perspective and draw attention to the relationship with one’s impaired body and the dynamics of the patient’s self-perception. Analyzing deeper, the authors show that corporeality and dignity are inextricably linked. The experience of pain revea...
In recent years, philosophy of history has somewhat outgrown the two fields of interests often pr... more In recent years, philosophy of history has somewhat outgrown the two fields of interests often prescribed to that branch of philosophy: historiosophy and historics. Ordinarily, this outgrowth is inspired by efforts to reflect new forms of historiography (such as microhistory or history of daily life). However, such a move is also employed in attempting to explain non-professional, pre-theoretical or even pre-thematic relation to historical past. A daily historical consciousness – a notion that has became possible only in the latest philosophy of history – is investigated here as a phenomenon of tradition. As is the case with all concepts, sense of the concept of tradition is flexible, given its history, development and future tendencies. In view of the usage of the word “tradition” in contemporary practical and theoretical contexts, it is clear that this concept enjoys few open means of further development. It can be radicalized, i.e., made into a fetish or almost into a slogan; on ...
Recenzentai: dr. A. Budriūnaitė (VDU); dr. J. Šlekonytė (LLTI)Bibliogr.: p. 241-246Lietuvių liter... more Recenzentai: dr. A. Budriūnaitė (VDU); dr. J. Šlekonytė (LLTI)Bibliogr.: p. 241-246Lietuvių literatūros ir tautosakos institutasVilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetasVytauto Didžiojo universiteta
Disertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ... more Disertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ištirti tradicijos dinamiką kaip savitą laiko patirtį, parodant tradicijos sąvokos vietą ir jos produktyvumą šiuolaikinėje istorijos filosofijoje. Teorinis disertacijos pagrindas – fenomenologijos ir naratologijos sankirta, kuri pastaruosius kelis dešimtmečius formuojasi kaip atskira kultūros reiškinių apmąstymo metodika. Tradicijos tema istorijos filosofijoje plėtojama lygiagrečiai su doktrinomis, analizuojančiomis daugiasluoksnio, skirtingų tankių ir ritmų istorinio laiko patirtis. Fenomenologijoje ši tema atsiranda kaip intersubjektyvios laiko patirties apmąstymų tęsinys, naratologijoje – kaip pasakojimo situacijos ir dinamiškos pasakojimo struktūros analizės tąsa. Taigi naratyvo teorija, kaip ir fenomenologinė intersubjektyvumo teorija, įgalina tirti daugumą klausimų, susijusių su tradicijos fenomenu: istorinio laiko patirčių modusus, kolektyvinės atminties, naratyvinės tapatybės for...
Uploads
Books by Jurga Jonutytė
išgyventa ir patirta istorija – ir sykiu vaizdžiai perteikta pasienio miestelių bendruomenių etninių tapatybių įvairovė, lėmusi
skirtingas istorinės atminties konfigūracijas, pasakojimų formas bei turinius.
Papers by Jurga Jonutytė
išgyventa ir patirta istorija – ir sykiu vaizdžiai perteikta pasienio miestelių bendruomenių etninių tapatybių įvairovė, lėmusi
skirtingas istorinės atminties konfigūracijas, pasakojimų formas bei turinius.