Vilniaus elektrinė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vilniaus elektrinė
Vilniaus elektrinė 54°41′25″ š. pl. 25°17′15″ r. ilg.
Vieta	Vilnius, Lietuva
Statusas	Sustabdyta
Atidarymas	1903 m.
Uždarymas	1998 m.
Paskirtis	Jėgainė

Vilniaus centrinė elektrinė 1918 m. (dešinėje)

Vilniaus centrinė elektrinė – pirmoji Vilniuje viešoji elektrinė, tiekusi elektros energiją gatvių apšvietimui, gyvenamiesiems namams ir pramonei, veikusi 1903–1998 m.

Vilniaus miesto energetikos istorija

Pirmieji istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti elektros tyrimai siekia 1753 m., kai Vilniaus universiteto profesorius, matematikas, astronomas ir architektas Tomas Žebrauskas pademonstravo elektros mašiną ir jos sukeltą iškrovą.^{[reikalingas šaltinis]} 1854 m. nutiesus Peterburgo – Varšuvos telegrafo liniją, buvo pradėti naudoti cheminiai elektros energijos šaltiniai.

Vilnius XIX a. buvo svarbus Rusijos imperijos šiaurės vakarų krašto pramoninis, strateginis ir administracinis centras. 1862 m. per Vilnių nutiesus geležinkelį, ūkinis ir politinis miesto gyvenimas dar labiau pagyvėjo. 1864 m. generalgubernatoriaus M. Muravjovo iniciatyva Vilniuje įrengtas gatvių apšvietimas – pastatyti pirmieji 44 dujiniai žibintai.

Pirmoji centrinė elektrinė buvo pastatyta Niujorke. 1882 m. Vilniuje 1897 m. nedidelė elektros stotis buvo įrengta, M. Jelenskio name Jurgio prospekte (dabar Gedimino pr. 19). 1900 m. neoficialiai nuolatinės srovės 30 A, 125 V, 1354 aps./min. generatorių, kurį suko 6 AG žibalinis variklis, buvo įsirengęs pirklys Girša Janovas. Panašios elektros stotys netrukus buvo pastatytos generolo leitenanto Kukelio name Antakalnyje, grafo J. Tiškevičiaus dvare prie Trakų. 1902 m. 12,5 kW 110 V nuolatinės srovės generatorius, kurį suko 20 AG žibalinis variklis, buvo įrengtas Vilniaus miesto salės (dabar Valstybinė filharmonija) pirmame aukšte. Salę apšvietė 42 elektriniai šviestuvai. Tais pačiais metais savo elektros stotį įsirengė ir Vilniaus geležinkelio stotis.

Statyba

Elektros panaudojimą Vilniaus gatvių apšvietimui paskatino besibaigianti 1863 m. sutartis su Lalanso kompanija dėl dujinio apšvietimo. 1897 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto dūma sudarė komisiją, kuri turėjo parengti techninį projektą ir sąmatą elektrinio apšvietimo įrengimui. Atlikus skaičiavimus 1899 m. dūma nusprendė atsisakyti Berlyno naujosios dujų bendrovės paslaugų. Nutarta, kad elektrinis apšvietimas labiau atitinka naujų laikų techninius ir higienos reikalavimus, elektrifikavimas paspartins miesto pramonės augimą, be to, tai leis arklių traukiamą tramvajų pakeisti elektriniu. Priimtas sprendimas pastatyti centrinę elektrinę ūkio būdu miesto lėšomis, išleidus 750 000 rublių vertės 5 % paskolos obligacijų ir elektros apšvietimo ir eksploatacijos koncesijos neperleisti jokiai bendrovei.

Pradžioje buvo numatyta elektrinę statyti šalia Bernardinų sodo (Sereikiškių parkas), tačiau vėliau jos statybos vieta buvo perkelta į dešinįjį Neries krantą, Petrozavodskaja (dabar Rinktinės) gatvėje, šalia žydų kapinių, prie Vilijos upės. 1900 m. elektrinės statybai sudaryta komisija, kuriai vadovavo Vilniaus miesto burmistras Juozapas Montvila, nariai generolas A. Antanovičius, inžinieriai Stasys Blaževičius ir J. Parševskis.

Buvo paskelbtas konkursas, kuriame dalyvavo daug užsienio firmų. 1901 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo elektrinės statyba. Statybai ūkio būdu vadovavo Vilniaus miesto inžinierius Vladas Malinauskas. Gatvių apšvietimui įrengti buvo pasitelktas rangovas: firma „Schuckert & Co.“. Pagrindinis pastatas baigtas 1902 m. sausio mėn., o dar po metų, 1903 m. sausio 17 d. baigta montuoti įranga ir nutiestas skirstomasis tinklas.

1903 m. sausio 22 d. elektrinę ir tinklus priėmė Vilniaus gubernijos valdybos komisija. Elektrinė kainavo 680 000 rublių. Priėmimo akte detaliai aprašyti visi elektrinės įrengimai, jų techninės charakteristikos. Elektrinės pastatas buvo dviejų dalių, kurios skyrėsi ir architektūriškai. Vieno aukšto pastate įrengta mašinų salė (numatant vietą 4 garo mašinoms) ir katilinė (numatant vietą 5 garo katilams). Po mašinų sale tokio pat dydžio rūsys, kuriame patalpinti garo kondensatoriai bei garo ir vandens vamzdynai. Trijų aukštų pastato pirmame aukšte įrengta elektrinės raštinė, antrame – elektrinės viršininko, vyr. mechaniko ir vyr. energetiko butai, trečiame – akumuliatorių baterija, pusrūsyje – penki butai žemesnio rango personalui. Elektrinėje buvo valgykla, remonto dirbtuvės ir kuro sandėlis. Pastatas suprojektuotas taip, kad mašinų salę, katilinę bei kuro sandėlį būtų galima išplėsti.

Katilinėje buvo įrengti du po 235 m² kaitinamo paviršiaus 10 atmosferų slėgio Bormano katilai, mašinų salėje dvi po 350 AG (257 kW) 125 aps./min. horizontalios Ortveino ir Karasinskio firmos garo mašinos su 250 kW galios 440V AEG generatoriais, 3 garo siurbliai, vandens mechaninių ir cheminių priemaišų valytuvas. Siurblių našumas – 1,5 tūkst. kibirų vandens per valandą. Garo vamzdžiai apskaičiuoti visai elektrinės galiai – 1,7 AG. Vandenį elektrinė galėjo imti iš upės arba iš artezinio šulinio. Visose elektrinės patalpose iš pat pradžių buvo įrengtas garinis šildymas, t. y. pirmasis centrinis šildymas Lietuvoje. Tuo metu tai buvo moderniška elektrinė. Į ją praktikai buvo siunčiami studentai iš Peterburgo imperatoriaus Aleksandro III elektrotechnikos instituto.

1906 m. ant administracinio pastato bokštelio pastatyta skulptoriaus Boleslawo Balzukiewicziaus skulptūra „Elektra“ – moteris su laurų vainiku ant galvos, dešinėje rankoje laikanti žibintą su elektros lempute, o iškelta kairioji – skelbia naujos šviesos eros pradžią. Prie jos kojų parkritęs elektros šviesos apakintas vyras – kairiąja ranka prisidengęs akis, o dešiniąja numeta gęstantį fakelą. 1957 m. ji buvo nugriauta, o 1995 m. atstatyta (autorius – skulptorius Petras Mazūras).

Veikla

1903 m. vasario 14 d. Vilniaus viešoji centrinė elektrinė buvo atidaryta. Iš pradžių ji dirbo tik piko valandomis, o dieną elektra buvo tiekiama iš akumuliatorių baterijos (ją sudarė 266 elementai). Elektros energijos nuostoliai tais metais elektrinėje sudarė 9,6 %, o bendri elektrinės ir tinklo nuostoliai – 13,55 %. 1904 m. Vilniaus gatvėse jau degė 189 elektros lemputės, prie elektros tinklo buvo prijungti 264 namai. Nuo 1910 m. elektrinė jau veikė visą parą. 1912 m. vartotojų skaičiui išaugus iki 1660, įrengiama pirmoji Lietuvoje 1290 AG garo turbina ir 950 kW generatorius.

Katilai buvo kūrenami Donbaso anglimi, kuri iki 1940 m. iš geležinkelio stoties buvo vežama arkliais trisdešimčia vežimų, į kuriuos kraudavo po 1,5 t akmens anglies. Už elektrinės tiekiamą energiją buvo mokama pagal vartojimo valandas. Iki 200 valandų reikėjo mokėti 30 kapeikų už kWh, virš 400 valandų tik 15 kap., o vartojantieji virš 2000 valandų, gavo net 25 proc. nuolaidą. Elektra gamybos tikslams buvo parduodama po 10-12 kap. už kWh.

1914 m. norėta įrengti elektrinį tramvajų, tam planuota plėsti ir elektrinę, bet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. traukdamasi rusų armija turėjo elektrinę susprogdinti, tačiau pirmasis jos direktorius Viktoras Nevodničianskis gavo Vilniuje buvusios 10-osios armijos vado kunigaikščio Tumanovo raštišką leidimą jos nesprogdinti. Vokiečių okupacijos metais elektrinė eksploatuota labai blogai. Katilai ir mašinos buvo nuolat perkraunamos, dažnai gesdavo, trūko atsarginių dalių, tepalų ir remonto medžiagų.

1922 m. Vilnių užgrobus lenkams elektrinėje dirbo 200 žmonių. Jie aptarnavo ne tik elektrinę, bet ir skirstomuosius tinklus. Centrinės elektrinės būklė dėl blogo eksploatavimo karo ir pokario metais buvo kritinė. Kadangi įrengimai dažnai neveikdavo, miestui trūko elektros energijos. Padėtis buvo gelbstima mažomis dyzelinėmis elektrinėmis. Tačiau tai negalėjo išgelbėti nuo elektros energijos trūkumo ir dažnai vakarais tamsoje skendėjo ištisi miesto rajonai, atjungti nuo centrinės elektrinės.

Miestui neturint pinigų, esminis elektrinės rekonstrukcijos planas pradėtas rengti tik 1924 m., direktoriumi paskyrus inžinierių J. Glatmaną. Kitų specialistų siūlymai statyti naują šiluminę elektrinę prie geležinkelio arba hidroelektrinę prie Neries buvo atmesti: tam reikėjo daug laiko ir lėšų. Pirmame rekonstrukcijos etape, 1925 m. sumontuota nauja 1800 kW galios garo turbina ir pakloti nauji kabelių tinklai. Prie elektros tinklų buvo prijungta 2150 namų, gatvėse švietė 655 elektros lempos. 1928 m. rugsėjo 1 d. pradėti naudoti dar du garo katilai ir antroji 3000 kW galios turbina. Garo katilai turėjo 400 m² kaitinamąjį paviršių ir tiekė 16 atm slėgio garą. 1934 m. elektrinėje buvo likviduoti paskutiniai seni įrengimai. 1935 m. sumontuotas ir paleistas trečiasis 375 m² kaitinamojo paviršiaus, 16 atm slėgio garo katilas. 1937 m. vasario 3 d. pradėjo veikti trečioji 3700 kW galios turbina. Elektrinės galia pasiekė 8500 kW ir iki 1940 m. daugiau nebebuvo didinama.

Elektrinei ir tinklui rekonstruoti kasmet buvo išleidžiama po 0,7-1,0 mln. zlotų. 1934 m. visas skirstomasis tinklas rekonstruotas į kintamosios srovės tinklą, įrengta 30 transformatorinių pastočių. 1937 m. miesto elektros tinklų ilgis siekė apie 330 kilometrų, iš jų 12,0 km buvo aukštosios įtampos orinių linijų, 36,4 km aukštosios įtampos kabelinių linijų, 197,3 km žemosios įtampos orinių linijų ir 86,5 km žemosios įtampos kabelinių linijų. Orinės linijos buvo nutiestos su 5920 medinių atramų. 1937 m. gatvių apšvietimo linijų ilgis pasiekė 211,5 km, degė 3162 gatvių šviestuvai. Elektra buvo apšviestos visos miesto centro ir svarbiausios priemiesčių gatvės, didelių gyvenamųjų namų ir pramonės įmonių kiemai bei aikštelės. Gatvių ir aikščių apšvietimui 1937 m. suvartota 1,4 mln. kWh elektros energijos. Už 1 kWh, gatvėms ir aikštėms apšviesti, elektrinės šeimininkė miesto valdyba mokėjo tik 0,14 zloto.

Rekonstravus elektrinę ir skirstomąjį tinklą, elektrinė dirbo labai ekonomiškai. Augo ir elektros energijos gamyba. Jeigu 1921 m. Vilniuje buvo pagaminta 3,3 mln. kWh energijos, tai 1926 m. – 5,0, 1928 m. – 6,3, 1930 m. – 7,5, 1935 m. – 9,1, 1939 m. – 13,7, o 1940 m. net 15,2 mln. kWh energijos. 1937 m. elektrinės metinis biudžetas siekė 4 mln. zlotų. Tiesa, palyginus su Lietuvos miestais, vienam gyventojui elektros energijos teko labai mažai – 1923 m. – 27 kW, 1937 m. – 57 kW, arba 3 kartus mažiau, negu Šiauliuose, 4 kartus mažiau, negu Kaune ir 6 kartus mažiau, negu Klaipėdoje. 1925 m. elektra buvo teikiama 2150, 1933 m.- 3550, o 1937 m. -5160 namų. 1937 m. elektrinė turėjo 25,8 tūkst. abonentų ir 30,7 tūkst. elektros skaitiklių.

Vis daugiau elektros energijos reikėjo ir augančiai pramonei. 1927 m. Vilniuje iš viso suvartota 5,8 mln. kWh elektros energijos; iš to skaičiaus pramonėje – 0,28 mln. kWh. 1938 m. iš viso suvartota 12,3 mln. kWh, iš jų pramonėje – 3,4 mln. kWh, bendras suvartotos elektros energijos kiekis padidėjo 2,5 karto, o pramonės – net 12,5 karto. Didžiausi elektros energijos vartotojai pramonėje buvo spaustuvės ir radijo aparatų gamykla.

1 kWh vidutinė kaina 1937 m. buvo 0,31 zloto. Elektrinė, tokiomis kainomis realizuodama savo produkciją, davė milžinišką pelną miesto savivaldybei, jos pelnas buvo didžiausias iš visų miesto pramonės įmonių.

Elektrinė, turėdama galios rezervą, galėjo pasirinkti ekonomiškesnį įrengimų darbo režimą. Per metus elektrinė sudegindavo apie 10,5 tūkst. t anglių ir apie 0,5 tūkst. t durpių. Vienai kilovatvalandei pagaminti buvo suvartojama 0,9 kg akmens anglių. Tinklo nuostoliai sudarė 9 %. 1938 m., anot lenkų spaudos, Vilniaus elektrinė tapo viena didžiausių ir moderniausių Lenkijoje. Be tiesioginio darbo, elektrinės darbuotojai aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime. 1930 m. Vilniuje įvyko visos Lenkijos aštuntasis elektrikų suvažiavimas.

1940 m. Lietuvos kariuomenės kariškiai Vingio parke pastatė medinį siaurojo geležinkelio tiltą per Nerį. Geležinkelio Vilniaus geležinkelio stotis – Elektrinė statybai buvo panaudota dalis bėgių iš demontuoto siaurojo geležinkelio, lenkų nutiesto tarp Žvėryno ir Antakalnio ginklų sandėlių. Nei karo pradžioje, nei vokiečiams atsitraukiant, tiltas nebuvo paliestas ir kuras nuolat buvo gabenamas geležinkeliu. Tik 1962 m., kai elektrinėje pradėta kūrenti dujas ir mazutą, „siaurukas“ ir visas anglies ūkis buvo demontuoti.

1944 m. artėjant Raudonajai armijai, vokiečių okupacinė valdžia pareikalavo elektrinės įrengimus demontuoti ir išgabenti į Vokietiją, tačiau patys energetikai stengėsi elektrinę išsaugoti, todėl įsakymų nevykdė. Besitraukiantys vokiečiai, nespėję demontuoti ir išgabenti įrengimų, liepos 7 d. elektrinę iš dalies susprogdino. Atstatymas truko pusantrų metų ir tik 1946 m. gruodžio 24 d. pradėjo veikti viena 1 800 kW galios garo turbina ir vienas 13 t/h našumo garo katilas.

1947 m. jau veikė visa ir dabar mašinų salėje esanti technika – Babkoks – Wilkoks 18 t/h našumo garo katilas ir iš Leningrado gautas 3 600 kW galios generatorius bei iš Rytų Prūsijos pargabenta 1911 m. gamybos AEG firmos turbina. Elektrinės atstatyme didelį vaidmenį atliko tuometinis Lietuvos energetinės sistemos vyr. inžinierius Antanas Gruodis ir Vilniaus energetikos rajono vyr. inžinierius M. Sargautis.

Iki 1951 m. ši elektrinė buvo pagrindinė ir vienintelė elektros gamintoja Vilniaus mieste. 1951 m. pastačius naują elektrinę (TE-2), senoji Vilniaus centrinė elektrinė tapo jos padaliniu. 1953 m. elektrinė įjungta į Lietuvos energetinę sistemą. 1961 m. elektrinės garo katilai rekonstruoti ir pritaikyti kūrenti dujomis. 1962 m. Antroji turbina buvo rekonstruota, pritaikant šilumos tiekimui. Turbinos rotoriaus užpakalinės dalies lopetėlės buvo nupjautos, o į kondensatorių vietoj cirkuliacinio vandens paduodamas iš šiluminių trasų grįžtantis vanduo. Sumažėjo turbinų pajėgumas, tačiau žymiai pagerėjo jų darbo ekonomiškumas. Šiluma, kuri anksčiau su cirkuliaciniu vandeniu būdavo išmetama į Nerį, dabar keliavo į gamyklas ir gyventojų butus.

1963 m. pastačius Elektrėnų elektrinę, senoji Vilniaus miesto centrinė elektrinė prarado svarbą elektros energijos tiekimo sistemoje, bet persiorientavo į šilumos tiekimą miestui. 1963–1964 m pastatyti du 100 Gcal/h našumo vandens šildymo katilai, kurie tiekė šilumą Kalvarijų, Ukmergės gatvių vartotojams bei visam Žirmūnų mikrorajonui. 1981 m. elektrinės turbogeneratoriai buvo sustabdyti, nes įrengimai susidėvėjo, o juos remontuoti buvo netikslinga. Nuo 1903 iki 1981 m. elektrinė pagamino 1 064 milijardų kWh elektros energijos.

Muziejaus įkūrimas

1982 m. Lietuvos kultūros ministerija paskelbė, kad Vilniaus centrinė elektrinė yra vietinės reikšmės technikos istorijos paminklas, saugomas valstybės. 1985 m. TE-I buvo perduota Vilniaus šilumos tinklams. 1997 m. buvo sustabdyti garo katilai, tiekę garą pramonės įmonėms, 1998 m. sustabdyti ir vandens šildymo katilai.

2000 m. AB „Lietuvos energija“ ir SPAB Vilniaus šilumos tinklai sudarė sutartį dėl Lietuvos energetikos muziejaus steigimo Vilniaus centrinės elektrinės patalpose. 2002 m. lapkričio 29 d. pasirašyta Viešosios įstaigos Lietuvos energetikos muziejus steigimo sutartis. Steigėjai – Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinė elektros energetikos asociacija (NEEA) ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA). 2003 m. vasario 15 d. Lietuvos energetikos muziejaus atidarymo diena sutapo su Vilniaus elektrinės 100-mečio minėjimu.

Elektrinės direktoriai

• 1902 – 1924 m. – Viktoras Nievodničanskis (Wiktor Niewodniczański)
• 1924 – 1940 m. – Juliušas Glatmanas (Juliusz Glatman)
• 1940-04-02 – 1940 m. – Jonas Smilgevičius
• 1940-08-31 – 1940 m. – Petras Narutavičius
• 1941 – 1944 m. – Ivanas Larionovas (Иван Ларйонов)
• 1946 – 1948 m. – Ipolitas Špakovskis (Иполит Шпаковский)
• 1948–1951 m. – Jurijus Glachovskojus (Юрий Глаховскoй)
• 1951 – 1973 m. – Aleksandras Markinas (Александр Маркин)
• 1973 – 1983 m. – Vitalijus Radzevičius
• 1983 – 1985 m. – Rimvydas Rukšėnas
• 1985 – 1993 m. – Vincas Dambrauskas
• 1993 – 1997 m. – Romualdas Pocius
• 1997 – 1999 m. ir 2000–2002 m. Bronius Cicėnas
• 1999–2000 m. – Vytautas Stasiūnas