Termikas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Termikas (gr. thermos – šiltas, karštas) – aukštyn kylantis šilto oro srautas, susidarantis vykstant terminei konvekcijai.

Formavimasis

Terminės konvekcijos modelis. Raudoni atspalviai vaizduoja šiltas kylančio oro sroves, tamsiai mėlyni – šaltą besileidžiantį orą.

1. Įšilęs žemės paviršius; 2. Kylantis šilto oro srautas (termikas) 3. Besileidžiantis šaltas oras A. Kamuolinis debesis — Termiko formavimosi pavyzdys

Vasarą nuo įšilusių Žemės paviršiaus plotų įšyla ir oras, jo tankis sumažėja, todėl šiltas oras priverstas kilti į viršų, o šaltesnis ir tankesnis oras leistis žemyn. Šie kylantys ir besileidžiantys oro srautai sudaro uždarą konvekcinę gardelę. Šiltas bei pakankamai drėgnas oras kildamas aukštyn adiabatiškai vėsta, todėl vandens garai pakilę į atitinkamą aukštį kondensuojasi taip sudarydami kamuolinius debesis. Šie konvekciniai debesys pradeda formuotis priešpiet, vėliau jie pamažu storėja, kol vakarop išnyksta arba pamažu sklaidydamiesi virsta sluoksniais kamuoliniais (Sc) debesimis. Pradinėje kamuolinio debesies formavimosi stadijoje termikai būna labai silpni, o sklandymui tinkamos sąlygos atsiranda tik po vidurdienio. Jeigu oras visame konvekciniame sluoksnyje oras būna pakankamai sausas, tuomet gali formuotis tik sausi termikai. Tai reiškia, kad šiltos oro srovės bus, tačiau kamuoliniai debesys nesiformuos. Palankios sąlygos sausiems termikams formuotis esant arti anticiklono centro, kurioje būna ženkli slūgimo inversija. Termiko skersmuo siekia 200–300 metrų, o kartais gali būti ir didesnis. Vertikalus greitis termiko šerdyje gali siekti net iki 30 m/s. Jei atmosferos stratifikacija yra pastovi, tai yra, kai oro temperatūra kylant į viršų didėja, konvekcija nevyksta. Termikų intensyvumas priklauso nuo įšilusio nuo paklotinio paviršiaus oro ir aplinkinio oro temperatūros skirtumo. Kuo didesnis šių temperatūrų skirtumas, tuo aukštyneigis oro srautas būna stipresnis. Paklotinio paviršiaus įšilimą lemiantys parametrai:

Gaunamas insoliacijos kiekis
Debesų danga
Oro drumstumas

Stipriuose termikuose (2,5 m/s ir daugiau) paprastai susidaro sūkuriniai oro judesiai – oras kildamas sukasi spirale. Jų keliamąją jėgą gali išnaudoti sklandytojai, parasparnio bei skraidyklės pilotai. Jie kyla termiko spirale aukštyn tol kol pasiekia debesies padą, tuomet skrenda kito debesies link. Skrendant prie kito debesies sklandytuvai praranda aukštį, o pasiekę naują debesį vėl stengiasi „pagauti“ termiką. Esant palankioms oro sąlygoms, sklandytojai ore gali išbūti kelias valandas ir nukeliauti šimtus kilometrų.

Skriejimas termike

Debesų įtaka

Sluoksninių formų debesys, dengiantys didelę dangaus dalį, mažina saulės radiaciją, galinčią pasiekti žemės paviršių, todėl slopina termikų veiklą. Tačiau, nepaisant ribotos saulės šilumos prietakos ar silpno Žemės paviršiaus įšilimo (pavyzdžiui įsiveržus poliarinių platumų oro masei), gali pasitaikyti netikėtai geros skriejimo sąlygos.

Vėjo įtaka

Kylantį termiką veikia oro terpės vėjo laukas, kuris verčia jį nukrypti nuo normalios vertikalės. Kylantį termiką veikia vėjo laukas, kuris verčia jį nukrypti nuo normalios vertikalės. Jeigu visame konvekcinio sluoksnio storyje nebūna vėjo, tai termikai santykinai nusidriekia aukščiau ir trunka ilgiau nei vėjuotomis sąlygomis. Silpni vėjai (4-5 m/s) būna palankūs santykinai aukštų termikų formavimuisi, o skriejimas juose būna lengvesnis. Priežemyje didelio greičio vėjas gali sukelti mechaninę turbulenciją, kuri arti Žemės paviršiaus esančius termikus deformuoja, o kartais ir ardo, o tinkami skriejimui termikai įmanomi tik pasiekus tam tikrą aukštį (200–500 metrų). Smarkūs vėjai (13-15 m/s) apsunkina orlaivio valdymą kilimo bei tūpimo metu, todėl dažniausiai esant tokiems vėjams skristi pavojinga.

Intensyvumo klasifikavimas

Siekiant pilnai įvertinti termikų charakteristikas reikia atsižvelgti į vėją bei debesų dangą.

Silpnas – konvekcinio sluoksnio viršus žemiau 1000 m virš žemės lygio, vidutinė aukštėjimo sparta iki 1 m/s
Vidutinis – konvekcinio sluoksnio viršus kiek žemiau 1500 m virš žemės paviršiaus, vidutinė aukštėjimo sparta iki 2,5 m/s
Geras – konvekcinio sluoksnio viršus kiek žemiau 2000 m virš žemės paviršiaus, vidutinė aukštėjimo sparta iki 2,5 m/s
Puikus – konvekcinio sluoksnio viršus daugiau nei 2500 m virš žemės paviršiaus, o vidutinė aukštėjimo sparta daugiau kaip 5 m/s
Aridinio klimato atvejais aukštėjimo spartas reikia padauginti iš daugiklio, prilygstančio nuo 1,5 iki 2, kadangi čia konvekcinis sluoksnis nusidriekia į didesnius aukščius, o mažų kamuolinių debesų keliamasis poveikis būna nesvarbus.

Intensyvumo numatymas

Pakankamai aišku, kad priežeminė temperatūra priklauso nuo saulės šilumos prietakos, kuri keičiasi priklausomai nuo sezono, paros laiko, platumos, debesų dangos, rūko bei nuo vietovės charakteristikų (dirvožemio tipo, albedo, drėgmės kiekio, augmenijos ir kt.). Tačiau situaciją komplikuoja neprognozuojamas ir be perstojo kintantis reiškinys – temperatūros kontrastai paklotiniame paviršiuje. Dabartinis mokslas negali pateikti patikimų apskaičiavimo metodų, leidžiančių tiksliai numatyti termikų intensyvumą, todėl vadovaujamasi termikų intensyvumo lentelėmis ir konvekcijos indeksais.

Taip pat skaitykite

Literatūra

Darek Piggott. Gliding. A handbook on soaring flight. A & C, London
Arūnas Bukantis. Kas užlopys dangų. Tyto alba, Vilnius
Egidijus Rimkus. Meteorologijos įvadas. Vilniaus universitetas, Vilnius
Skraidomosios aviacijos meteorologinis aprūpinimas^{[paaiškinti]}

Nuorodos

Sklandymas ir meteorologija [1]
Sklandymo pagrindai [2]