Tšcìneco kultūra (pagal Lenkijos kaimą Trzciniec) – bronzos amžiaus archeologinė kultūra (XIX a. pr. m. e. – XI a. pr. m. e.).[1] Ankstyvajame bronzos amžiuje į pietus ir pietvakarius nuo dabartinės Lietuvos teritorijos jau buvo susiformavusios Rytų ir Vakarų Tšcineco, Komarovo ir Sosnicos kultūros, kitaip Tšcineco kultūrinė bendrija[2].
Buvo gyvulių augintojų, medžiotojų, žvejų ir metalo perdirbėjų bendruomenės, gyvenusios Lenkijos, Baltarusijos, šiaurės Ukrainos srityse, o pavienės jų bendruomenės kontaktavo su Lietuvos teritorijoje gyvenusiomis vėlyvosios Narvos kultūros bendruomenėmis. Lietuvoje aptinkama Rytų ir Vakarų Tšcineco grupių medžiagos. Vakarų Tšcineco kultūros likimas yra glaudžiai susijęs su jos transformacija į Lužitėnų kultūrą. Gyventojai lipdė plokščiadugnius profiliuotus puodus su nusklembtomis į išorę briaunomis, kuriuos puošė spygliuotos vielos formos įspaudais, pertrauktomis vagelėmis. Aptinkama zonaliai išdėstytų eglutės formos įraižų motyvų, kartais ir virvutės įspaudų. Rytų Tšcineco gyventojai dar plačiai naudojo titnaginius įnagius, buityje ir karyboje – metalinius dirbinius. Jei mirusiųjų nedegindavo, juos laidodavo suriestoje padėtyje ant šono. Charakteringi deginti ir nedeginti kapai buvo svarbus kultūros bruožas.[3]
Pagal H. Krahę, O. Trubačiovą ir kitus pietinė bendrijos dalis lingvistiškai priklausė dakų-trakų toponimijos paplitimo arealui, centrinė ir šiaurės − šiaurės vakarų dalis siejama su baltais.
