Sol Invictus

Sol Invictus (iš lot. „Saulė nenugalimoji“) – vėlyvosios Romos imperijos dievybė, karių globėjas. Romos imperatorius Aurelianas 274 m. gruodžio 25 d. oficialiai įvedė valstybinį Sol Invictus kultą. Kiti imperatoriai po Aureliano taip pat tęsė šį kultą, kol jis galiausiai buvo panaikintas Konstantino, šiam atsivertus į krikščionybę. Iki 387 m. fiksuojami Sol Invictus įrašai, o šios dievybės pasekėjų būta iki pat V a.

Sol Invictus kultas galimai sinkretinės kilmės – į jį galėjo sutekėti tiek ankstyvųjų romėnų adoruotas dievas-Saulė (Sol),^[1] tiek iš Artimųjų Rytų romėnų perimtas ir III a. pr. garbintas Elagabalas. Mitraizme Sol Invictus buvo sutapatintas su Mitra. Pasak graikų istoriko Zosimo (VI a. pr.), Aurelianas Sol Invictus perėmė iš Mesopotamijos Šamašo, nes Romos Saulės šventykloje pastatė iš Palmyros pagrobtą Šamašo (Šamso) skulptūrą.^[2]

Imperatoriaus Aureliano giminė buvo Saulės (Sol) kulto sekėjai. Imperatoriui pasiekus ryškių pergalių Rytuose, jis reformavo Romos religinę hierarchiją ir iki tol žemesniuose ranguose buvusius saulės kunigus (sacerdotes) perkėlė į pontifikų rangą. Romos Agripos lauke jis pastatydino Saulės šventyklą ir Saulės garbei kas ketveri metai pradėjo rengti žaidynes.^[3] Imperatorius Konstantinas taip pat palaikė Sol Invictus kultą – kaldino monetas, statė savo biustus su Sol Invictus užrašu. Saulės dievo statulėlės pavaizduotos ant Konstantino arkos. 321 m. jis Saulės dievo garbei septintąją savaitės dieną pavadino „Saulės diena“ (dies Solis) ir paskelbė poilsio diena.

Romėnų kalendoriuje „354 m. chronografas“ užsimenama, kad gruodžio 25 d. švenčiama „nenugalimojo“ gimimo šventė (N·INVICTI·CM·XXX). Nuo XII a.^[4], o ypač XVIII–XIX a. paplito teorija, kad Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 d. todėl, kad tą dieną romėnai šventė Natalis Invicti šventę.^[5] Kristus, ypač ankstyvajame romėnų mene, dažnai vaizduotas su saulės spindulių nimbu aplink galvą, todėl laikoma, kad jo paveikslo įtakai galėjo turėti Sol Invictus vaizdinys.

Šaltiniai

↑ Forsythe, Gary (2012). Time in Roman Religion: One Thousand Years of Religious History. Routledge. pp. 142–143.
↑ Dirven, Lucinda (1999). The Palmyrenes of Dura-Europos: A Study of Religious Interaction in Roman Syria. BRILL. p. 169.
↑ „Mystery religion - Roman imperial time“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-12-25.
↑ Christianity and Paganism in the Fourth to Eighth Centuries, Ramsay MacMullen. Yale:1997, p. 155
↑ Sir Edward Burnett Tylor, Researches Into the Development of Mythology, Philosophy, Religion, Art, and Custom, Vol. 2, p. 270; John Murray, London, 1871.

[1] Forsythe, Gary (2012). Time in Roman Religion: One Thousand Years of Religious History. Routledge. pp. 142–143.

[2] Dirven, Lucinda (1999). The Palmyrenes of Dura-Europos: A Study of Religious Interaction in Roman Syria. BRILL. p. 169.

[3] „Mystery religion - Roman imperial time“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-12-25.

[4] Christianity and Paganism in the Fourth to Eighth Centuries, Ramsay MacMullen. Yale:1997, p. 155

[5] Sir Edward Burnett Tylor, Researches Into the Development of Mythology, Philosophy, Religion, Art, and Custom, Vol. 2, p. 270; John Murray, London, 1871.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]