Simonas Zabiela (m. 1824)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Simonas Zabiela (m. 1824) | |
|---|---|
| Zabielos | |
| |
| Zabielų herbas | |
| Gimė | 1750 m. vasario 14 d. |
| Mirė | 1824 m. rugpjūčio 30 d. (74 metai) |
| Tėvas | Antanas Zabiela |
| Motina | Sofija Ščit |
| Sutuoktinis (-ė) | Barbora Zavišaitė |
| Vaikai | Antonijus, Mykolas, Juozapas |
| Žymūs apdovanojimai | |
  | |
Simonas Zabiela (1750 m. vasario 14 d. – 1824 m. rugpjūčio 30 d.) – grafas, LDK valstybinis ir karinis veikėjas, Minsko kaštelionas (1787–1792), liaudies kavalerijos vicebrigadininkas, Lietuvos armijos generolas-leitenantas, Baltojo erelio ir Švento Stanislovo ordinų kavalierius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos bajorų Zabielų giminės atstovas, herbo „Topor“ savininkas, Lietuvos didžiojo medžioklio ir generolo-leitenanto Antano Zabielos (m. 1776) ir Sofijos Ščit, Mstislavlio kašteliono Juozapo Ščit-Nemirovičiaus ir Petronėlės Volodvovič dukters, ketvirtasis sūnus. Pusbroliai: Mykolas ir Juozapas.
Mokėsi Liunevilio karo mokykloje ir tarnavo prancūzų armijoje. 1780 metais tapo Švento Stanislovo ordino kavalieriumi. 1787 metais kartu su savo pusbroliu Mykolu grįžo į tėvynę ir įstojo į LDK armiją. Tais pačiais metais gavo iš savo dėdės Simono Zabielos Minsko kašteliono pareigybę. 1788 metų birželį gavo Pirmos nacionalinės kavalerijos brigados brigadininko titulą, po to tapo generolu-majoru ir Lietuvos antros divizijos vadovu. 1790 m. rugpjūčio 30 d. gavo generolo-leitenanto titulą. 1791 m. gegužės 30 d. Simonas Zabiela prisiekė ištikimybę naujai Lenkijos konstitucijai.
1792 metų gegužę-birželį dalyvavo ATR-Rusijos kare (1792). Liepos 23 d. Simonas Zabiela, vadovaudamas 5-tūkstantinei divizijai, patyrė pralaimėjimą Bresto mūšyje nuo rusų armijos (5500 žm.), vadovaujamos generolo-poručiko Ivano Eustachijaus Ferzeno. Netekus 300 žmonių, Simonas Zabiela atsitraukė prie Varšuvos. Po Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio kapituliacijos ir Targovicos konfederacijos prisijungimo Simonas Zabiela pamėgino pradėti partizaninę kovą priešininko užnugaryje, bet dėl Rusijos armijos persvaros nutraukė pasipriešinimą ir išėjo į atsargą.
1793 metais Simonas Zabiela buvo išrinktas pasiuntiniu į Gardino seimą, kur priklausė patriotinei opozicijai ir įėjo į Gardino konfederacijos sudėtį. Tais pačiais metais tapo Nuolatinės tarybos nariu, bet palaikė ryšius su sukilėlių grupuotėmis Vilniuje. 1794 metais prisijungė prie sukilėlių Vilniuje ir kurį tai laiką atliko Jokūbo Jasinskio generolo-adjutanto funkcijas. Po sukilimo numalšinimo Lietuvoje nuėjo nuo politinio gyvenimo.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Simonas Zabiela buvo vedęs Barborą Zavišaitę, Jono Nezabytovskio našlę. Vaikai: Antonijus, Mykolas ir Juozapas.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- H. P Kosk Generalicja polska t. 2 wyd.: Oficyna Wydawnicza «Ajaks» Pruszków 2001
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Simonas Zabiela |
 1787–1792 |
Po to: Mykolas Obuchovičius |