Pirčiupiai
| Pirčiupiai | ||
|---|---|---|
  Pirčiupiai |
||
| 54°23′38″š. pl. 24°57′43″r. ilg. / 54.394°š. pl. 24.962°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Alytaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Varėnos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Valkininkų seniūnija | |
| Gyventojų | 62 | |
 Vikiteka |
Pirčiupiai | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Pirciupie, Pircupie, Pirczupie, rus. Пирцюпе | |
Pirčiupiai (anksčiau Pirčiupis) – kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, prie Rūdninkų girios, apie 8 km į šiaurės rytus nuo Valkininkų. Pro kaimą teka Piesatakis ir Pirčiupio upelis, už kilometro įtekantis į Merkį. Transporto mazgas: pro kaimą eina kelias A4 Vilnius–Varėna–Gardinas , atsišakoja 107 Trakai–Vievis ir 176 Pirčiupiai–Jašiūnai . Seniūnaitijos centras. Stovi skulptūra „Pirčiupių motina“ (1960 m., 5,5 m aukščio, granitas). Kaime yra užeiga ir viešbutis „Pirčiupių užeiga“. Rytinė kaimo dalis buvo žinoma kaip Senieji Pirčiupiai, vakarinė – Naujieji Pirčiupiai.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaimo pavadinimas kilęs nuo Pirčiupio upelio, kurio vardas reiškia „pirties upė“.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirčiupiai minimi jau XVI-XVII a. Kaimas buvo įsikūręs prie kelio į Gardiną. Jo apylinkėse mėgo medžioti LDK kunigaikščiai. Čia buvo eiguva ir karališkasis medžioklės dvaras. Pirčiupių gyventojai vertėsi bitininkyste, amatais.[3]
XIX a. pab. minimas Pirčiupių kaimas ir dvaras Trakų apskrities Valkininkų valsčiuje, Dargužių apylinkėje. Dvare ~1866 m. gyveno 9 stačiatikiai, o kaime 84 katalikai.[4]
Kurį laiką čia dar veikė „Ryto“ pradinė mokykla, o ją uždarius vaikus lietuviškai savo iniciatyva mokė mokytojas Astaška.
Po II pasaulinio karo kaimas atstatytas. 1960 m. liepos 24 d. buvo atidengtas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio ir architekto V. Gabriūno paminklas – liūdinti „Pirčiupių motina“, kuriam 1963 m. suteikta Lenino premija. Memorialinėje sienelėje iškaltos 119 aukų pavardės. Nuo 1960 m. veikė Pirčiupių kaimo muziejus, sulaukdavęs 300–500 lankytojų per metus. Tačiau 2000 m. jis buvo likviduotas, o 2002 m. muziejaus pastatas privatizuotas. Išlikusi ekspozicijos dalis perkelta į Vilnių.
1968 m. Pirčiupiuose įvyko unikalios varžybos – pirmosios greiderininkų varžybos Lietuvoje.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1920–1939 m. | ? | Trakų apskritis |
| ~1960 m. | Rūdninkų apylinkė | Šalčininkų rajonas |
| nuo 1995 m. | Valkininkų seniūnija | Varėnos rajono savivaldybė |
Pirčiupių tragedija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1944 m. birželio 3 d. kaimą ištiko didelė nelaimė. Keršydami už sovietų partizanų nužudytus kelis vokiečių kareivius, SS 16-ojo pulko 3-ojo bataliono 9-oji ir 10-oji kuopos išplėšė kaimą, o Pirčiupių gyventojus sudegino gyvus. Žuvo 119 žmonių.[5] Išsigelbėjo 39 gyventojai.[6] Tik po savaitės, birželio 11 d., Valkininkų klebonui Juozui Bardišauskui leista palaidoti aukas. 1947 m. tragedijai atminti pastatyti du aukšti kryžiai, vėliau jų pastatyta daugiau, tačiau sovietai juos sunaikino.
1981 m. tragedijos tema sukurtas Almanto Grikevičiaus filmas „Faktas“ (scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius). Poetas Justinas Marcinkevičius tragedijai atminti parašė poemą „Kraujas ir pelenai“.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | ||||||||
| 1866 m. | 1905 m.[7] | 1931 m.[8] | 1959 m.sur. | 1970 m.sur.[9] | 1978 m. | 1979 m.sur.[10] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 93 | 203 | 209 | 105 | 154 | 139 | 127 | ||
| 1986 m.[11] | 1989 m.sur.[12] | 2001 m.sur.[13] | 2011 m.sur.[14] | 2021 m.sur.[15] | - | - | ||
| 118 | 114 | 102 | 75 | 62 | - | - | ||
| ||||||||
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 50.
- ↑ Pirčiupis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 471 psl.
- ↑ Pircupie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 221 psl. (lenk.)
- ↑ (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušienė, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo. – Kaunas: Kraštotvarka, 1999. – ISBN 9986-892-34-1, p. 92.
- ↑ Lietuvos žinios, 2010-06-04. Tarp dviejų ugnių. – 14 psl.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Giedrė Jankevičiūtė ir kt. Pirčiupiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 384
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pirčiupio kaimo tragedija / Vincas Uždavinys. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. – 93 p.: iliustr.
- Pirčiupio kaimo tragedija / Vincas Uždavinys. – 3-asis leidimas. – Vilnius: Mintis, 1965. – 72 p.: iliustr.
- Pirčiupiai: dokumentinė apybraiža / Sigitas Sinkevičius. – Vilnius: Mintis, 1974. – 112 p.: iliustr.
- Pirčiupių tragedijos kaltininkai: dokumentų rinkinys / Kazimieras Rukšėnas. – Vilnius: Mintis, 1975. – 79 p.: iliustr.
- Pirčiupiai: apie fašistų sudegintą kaimą / Sigitas Sinkevičius. – 2-asis leidimas. – Vilnius: Mintis, 1977. – 92 p.: iliustr.