Pasąmoninė žinutė
Pasąmoninė žinutė – signalas arba žinutė, įmontuota į kitą medią ir sukurta taip, kad būtų nesuvokiama sąmoningu protu, bet paveiktų pasąmonę ir vėliau teigiamai arba neigiamai paveiktų mintis, elgesį, veiksmus, pažiūras, tikėjimus ir vertybių sistemą. Yra du pagrindiniai pasąmoninėmis vadinamų žinučių tipai: labai trumpi į vaizdo įrašus įmontuoti kadrai bei atbulai įrašytos garsinės žinutės, vadinamos backmasking. Nors daugelis tyrėjų mano, kad nėra mokslinio pagrindo tikėti atbulai įrašytų garsinių žinučių įtaka pasąmonei,[1][2] kai kurių tyrimų rezultatai patvirtina vaizdinių pasąmonių žinučių idėją. Tiesa, yra abejojama jų efektyvumu.[3]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindiniai pasąmoninių žinučių principai buvo aprašyti dar 1897 m. Jeilio psichologijos laboratorijos direktoriaus E. W. Skripturo (angl. E. W. Scripture) publikuotame darbe,[4] bet idėją išpopuliarino rinkos tyrėjas Džeimsas Vikaras (angl. James Vicary), kuris 1957 m. teigė, kad kino teatro ekrane filmų metu jis kas penkias sekundes parodydavo 1/3000 sekundės trunkančią žinutę, kurioje būdavo parašyta „Gerk Coca-Cola“ arba „Alkanas? Valgyk popkornus“. Vikaras tvirtino, kad tai padidino Coca-cola gėrimo pardavimą kino teatre 18,1 %, o popkornų pardavimą – 57,8 %. Šio eksperimento pagrindu jis įkūrė pasąmoninio reklamavimo įmonę.[4][5] Bet vėliau kitas tyrėjas atliko identišką eksperimentą ir šį kartą popkornų ar Coca-Cola gėrimo pardavimai nepakito.[6]1962 m. Vikaras prisipažino, kad jis falsifikavo eksperimento rezultatus ir kad visa istorija tebuvo prekybos gudrybė.[7][8] Bet prieš Vikarui prisipažįstant, jo tvirtinimus išreklamavo 1957 m. išleista Vanco Pakardo (angl. Vance Packard) knyga Paslėpti įkalbinėtojai.[9] Knyga sukėlė visuomenės nepasitenkinimą pasąmoniniu reklamavimu, todėl 1958 m. jis buvo uždraustas Jungtinėje Karalystėje, Australijoje[10] ir JAV.[5]
1958 m. Vikaras atliko dar vieną eksperimentą. Per vieną televizijos laidą šimtus kartų blykstelėjo žinutė „skambink dabar“. Skambučių skaičius nepadidėjo ir nei vienas žiūrovas nesugebėjo atspėti, kokia žinutė buvo rodoma.[4]
1973 m. JAV ir Kanadoje stalo žaidimo Hūsker Dū? televizijos reklamoje blykstelėjo žinutė „įsigyk tai“.[9] Tais pačiais metais Vilsonas Brajanas Kejus (angl. Wilson Bryan Key) knygoje Pasąmoninis gundymas teigė, kad pasąmoninės žinutės yra plačiai naudojamos reklamose.[5] Visuomenės susirūpinimas problema buvo gan didelis, todėl 1974 m. šį klausimą nagrinėjo Federalinė Komunikacijų Komisija. Po nagrinėjimų Federalinė Komunikacijų Komisija pareiškė, kad pasąmoninis reklamavimas „veikia prieš visuomenės interesus“ ir yra apgaulingas.[5] Po Hūsker Dū? reklamų pasirodymo Kanadoje, pasąmoninės žinutės buvo uždraustos ir ten.[4]
1974 m. Jungtinių Tautų atlikto tyrimo išvadose buvo parašyta, kad „pasąmoninės žinutės yra didelė grėsmė žmogaus teisėms visame pasaulyje.“[11]
1985 m. muzikos mokslų daktaras Džo Stuesis paliudijo Jungtinių Valstijų Senatui, kad:
Kartais dainose beveik negirdimas įrašas yra sumaišomas su kitais, garsesniais įrašais. Tokie garsai yra girdimi pasąmone, bet ne sąmoningu protu. Kartais žinutės yra girdimos, bet sąmonė jų nesupranta, nes jos yra įrašytos atbulai, kas yra vadinama backmasking. Ekspertai nesutaria dėl pasąmoninių žinučių efektyvumo. Šią sritį reikia geriau ištirti.[12]
Stuesis savo liudijime taip pat teigė, kad kai kurie ekspertai mano, jog žmogui paklausius tokio įrašo, jo pasąmonė ilgai dirba bandydama iššifruoti atbulinę žinutę.
Efektyvumas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vaizdinės žinutės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Johano Karemanso (ol. Johan Karremans) atliktame eksperimente pusei žmonių buvo rodomas ant ekrano labai greitai blykčiojantis ir dėl to sąmonei nematomas užrašas „Lipton Ice“ (gėrimo pavadinimas), o kitai grupei – blykčiojantis ekranas be jokio teksto. Pasąmoninė žinutė neturėjo jokio poveikio neištroškusiems žmonėms, bet paveikė ištroškusius – jie Lipton Ice norėjo gerti labiau nei kitus gėrimus. Karemansas padarė išvadą, kad pasąmoninės žinutės tikriausiai yra efektyvios tik tada, kai jos yra susijusios su žmogaus tikslu. Šiuo atveju, ištroškusių žmonių tikslas buvo atsigerti, todėl juos žinutės paveikė.[13]
Panašus eksperimentas buvo atliktas dar 1959 m. Vienai grupei žmonių buvo parodytas 16 minučių filmas, kuriame mirksėjo žodis „jautiena“ (angl. beef), o kitai grupei – tas pats filmas be jokios pasąmoninės žinutės. Gavus pasirinkimą iš penkių patiekalų, nei viena grupė neteikė didesnės pirmenybės jautienos sumuštiniams, bet grupė, kuriai buvo rodytas filmas su pasąmoninemis žinutėmis, apklausoje teigė esą labiau išalkę nei kontrolinė grupė.[14] Jei žmonėms būtų mirkčiojamas visas sakinys, o ne keli žodžiai, nebūtų tikimasi jokio efekto, nes manoma, kad ilgos žinutės nespėtų įsisavinti ir pasąmonė.
2007 m., pažymint penkiasdešimtąsias Džeimso Vikaro originalaus eksperimento metines, jo bandymas buvo atkartotas. 1400 delegatų žiūrėjo trumpą filmo ištrauką, per kurią jiems buvo 6 sekundžių intervalais rodomos pasąmoninės žinutės. Po šio seanso, žiūrovams buvo duotas pasirinkimas tarp dviejų išgalvotų prekės ženklų „Delta“ ir „Theta“. 81 % delegatų pasirinko „Delta“, kurį ir reklamavo seanso metu rodytos pasąmoninės žinutės.
Garsinės žinutės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Krikščionių fundamentalistų pamokslininkas Garis Grevaldas teigė, kad atbulinės žinutės muzikoje gali būti girdimos pasąmoningai ir, roko muzikos atveju, skatinti klausytoją vartoti narkotikus ir užsiiminėti seksu.[15] Tiesa, daugelis mokslininkų į tokius tvirtinimus žiūri skeptiškai.[16][2]
Po pasąmoninių žinučių panikos šeštame XX amžiaus dešimtmetyje įsikūrė daug įmonių, kurios siūlė kasetes su žmonėms padedančiomis pasąmoninėmis žinutėmis, kurios buvo skirtos klausytojo sveikatos pagerinimui ir panašioms reikmėms. Nepaisant to, nėra jokių įrodymų, kad tokie įrašai būtų efektyvūs.[2] Viename tyrime 237 savanoriams buvo duotos trijų gamintojų kasetės, skirtos didinti pasitikėjimui savimi. Po mėnesio šių įrašų klausymo savanoriams buvo duotas testas. Tyrimas aiškiai parodė, kad pasąmoniniai garso įrašai skirti pasitikėjimui savimi padidinti po mėnesio naudojimo neturėjo su pasąmonių žinučių turiniu susijusio efekto.[17]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ The Committee for Skeptical Inquiry: A Skeptical Analysis of Reverse Speech
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Robinson, B.A., Backmasking on records: Real, or hoax?. Nuoroda tikrinta 4 liepos 2006 Archyvuota kopija 2009-06-29 iš Portuguese Web Archive
- ↑ http://news.bbc.co.uk/2/hi/in_depth/americas/2000/us_elections/election_news/923335.stm
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 The Straight Dope: Does subliminal advertising work?, The Straight Dope. Nuoroda tikrinta 11 rugpjūčio 2006 Archyvuota kopija 2007-07-14 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Urban Legends Reference Pages: Business (Subliminal Advertising), The Urban Legends Reference Pages. Nuoroda tikrinta 11 rugpjūčio 2006
- ↑ Urban Legends Reference Pages: Subliminal Advertising
- ↑ Boese, Alex (2002). The Museum of Hoaxes: A Collection of Pranks, Stunts, Deceptions, and Other Wonderful Stories Contrived for the Public from the Middle Ages to the New Millennium, E. P. Dutton, ISBN 0-525-94678-0. pages. 137-38.
- ↑ http://www.snopes.com/business/hidden/popcorn.asp
- ↑ 9,0 9,1 Lantos, Geoffrey P., The Absolute Threshold Level and Subliminal Messages, Stonehill College. Nuoroda tikrinta 1 kovo 2007 Archyvuota kopija 2007-03-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Pratkanis, Anthony R. (Spring 1992), The Cargo-Cult Science of Subliminal Persuasion, Committee for the Scientific Investigation of Claims of the Paranormal, p. 260-272. Nuoroda tikrinta 11 rugpjūčio 2006 Archyvuota kopija 2006-08-10 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Hammarskjol, Dag (1974), 31st Session, 7 October 1974, E/Cn.4/1142/Add 2., United Nations Human Rights Commission
- ↑ U.S. Senate, page 118.
- ↑ Karremans, Johan C.; Stroebe, Wolfgang & Claus, Jasper (2006), "Beyond Vicary’s fantasies: The impact of subliminal priming and brand choicestar", Journal of Experimental Social Psychology 42(6): 792–798, doi:
- ↑ Byrne, D. (1959), "The effect of a subliminal food stimulus on verbal responses", Journal of Applied Psychology 43(4): 249–251, doi:
- ↑ Vokey, John R. (2002), "Subliminal Messages" (PDF), in John R. Vokey and Scott W. Allen, Psychological Sketches (6th ed.), Lethbridge, Alberta: Psyence Ink, p. 223–246. Nuoroda tikrinta 5 liepos 2006 Archyvuota kopija 2007-01-26 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ The Committee for Skeptical Inquiry: A Skeptical Analysis of Reverse Speech
- ↑ Eskenazi, J., & Greenwald, A.G., Pratkanis, A.R. (1990). What you expect is what you believe (but not necessarily what you get): On the ineffectiveness of subliminal self-help audiotapes. Unpublished manuscript. University of California. Santa Cruz.