Otrantas
| Otrantas it. Otranto | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Italija
|
| Regionas |  Apulija
|
| Provincija | Lečės provincija |
| Meras | Luciano Cariddi |
| Gyventojų | 5 531 |
| Plotas | 76 km² |
| Tankumas | 73 žm./km² |
| Altitudė | 15 m |
| Pašto kodas | 73028 |
| Tel. kodas | 0836 |
| Tinklalapis | www.comune.otranto.le.it |
 Vikiteka |
Otrantas |
Otrantas (it. Otranto) – uostamiestis Italijoje, Apulijos regione, Lečės provincijoje. Tai arčiausiai Albanijos esantis miestas, nuo kurios jį skiria Otranto sąsiauris. Otranto apylinkės tankiai apgyvendintos ir labai derlingos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Otrantas yra senovės Graikijos miesto Hydrus (graikiškai Ὑδροῦς) arba Hydruntum (lotyniškai), taip pat žinomas kaip Hydrunton, Hydronton arba Hydruntu, vietoje. Otrantas buvo Mesapijos (Ilirų) kilmės miestas, kuris Pyro ir Hanibalo karuose stojo prieš Romą.
Romos imperijos laikais buvo svarbus uostas, tiek prekybininkams, tiek karine prasme. Iš šio uosto vykdavo pirkliai ir karinės ekpedicijos į Rytų kraštus.
VIII amžiuje miestą kurį laiką valdė Benevento kunigaikštis Arechis II. Jis liko Bizantijos imperatorių rankose, kol 1068 m. pripažino normano Roberto Guiskaro valdžią. Buvo vienas iš paskutiniųjų Apulijos miestų, pasidavusių šiam užkariatojui.
Vėliau tapo Taranto kunigaikštystės dalimi.
Osmanų invazija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1480 m. sultonas Mehmedas II pasiuntė Osmanų laivyną įsiveržti į Romą. Laivynui vadovavo Gedikas Ahmedas Paša. Šios pajėgos Apulijos krantus pasiekė 1480 m. liepos 28 d. Miestas buvo užgrobtas per dvi savaites – 1480 m. rugpjūčio 11 d. Visus vyrus išžudė nugalėtojai osmanai. Iš 22 000 gyventojų liko tik 10 000 gyvų. Maždaug 800 piliečių, vadinamų „Otranto kankiniais“, buvo nukirsdinti, kai atsisakė atsiversti į islamą. Popiežius Pranciškus juos kanonizavo 2013 m. gegužės 12 d.[1]
Nuo 1480 m. rugpjūčio iki rugsėjo Italijos ir Europos karalystės nepadėjo Neapolio karaliui Ferdinandui, išskyrus jo pusbrolį Ferdinandą iš katalikiškos Sicilijos karalystės. Vėliau prie jų prisidėjo ir Genujos Respublika.[2]
1481 m. popiežius, apimtas panikos, paragino surengti kryžiaus žygį, kuriam vadovautų Neapolio karalius Ferdinandas. Prie jo prisijungė Vengrijos karaliaus Motiejaus Korvino kariuomenė. Turkai valdė miestą 13 mėnesių. Sultonas Mehmedas II išvyko užkariauti Romos, tačiau mirė pakeliui į Italiją. Jo įpėdinis sultonas Bajazitas II tikėjosi greitos pergalės, tačiau nesulaukęs rezultatų, įsakė pakarti Gediką Ahmedą Pašą, o 1481 m. rugsėjo 11 d. turkai apleido miestą.
1537 m. garsusis turkų korsaras ir Osmanų admirolas Barbarosa atkovojo Otrantą ir Kastro tvirtovę, tačiau turkai vėl buvo atstumti iš miesto ir likusios Apulijos dalies.
Napoleono epocha
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1804 m. miestas buvo įpareigotas laikyti prancūzų garnizoną, kuris buvo įkurtas ten, kad stebėtų Anglijos laivyno judėjimą.
Tuo metu gyvavo Neapolio karalystė, pavaldi Napoleonui. Žozefas Fušė, Napoleono policijos ministras iš imperatoriaus gavo Ortanto hercogo titulą (1809 m.), o po hercogo mirties šeima ir toliau naudojo kunigaikščių titulą.
Pirmojo pasaulinio karo metai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmojo pasaulinio karo metu sąjungininkų Italijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos laivynas organizavo Otranto užkardą, kad kontroliuotų Austrijos ir Vengrijos laivyną Adrijos jūroje. 1917 m. gegužės 14–15 d. vyko Otranto sąsiaurio mūšis.
Antrojo pasaulinio karo metai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antrojo pasaulinio karo metu Didžiosios Britanijos laivynas atakavo Otranto sąsiaurį 1940 m. lapkričio 11–12 d.
Tai buvo nukreipimasis manevras, o tikrasis taikinys buvo Tarantas ir šio miesto uostas.
Lankytinos vietos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lankytinos vietos yra:
- Castello Aragonese (pilis), sustiprinta imperatoriaus Frydricho II ir atstatyta Alfonso II Neapoliečio 1485–1498 m. Netaisyklingo plano su penkiomis kraštinėmis, per visą perimetrą eina griovys. Iš pradžių turėjo vieną įėjimą, pasiekiamą per pakeliamą tiltą. Bokštus sudaro trys cilindriniai bokštai ir bastionas, vadinamas Punta di Diamante („Deimantų galva“). Prie įėjimo puikuojasi imperatoriaus Karolio V herbas.
- Katedra, pašventinta 1088 m., vėliau (apie 1163 m.) papuošta mozaikinėmis grindimis. Viduje, bazilikoje su nava ir dviem praėjimais, yra kolonos, kilusios iš Minervos šventyklos. Didįjį altorių supa Otranto kankinių, žuvusių XV a. apgultyje, kaulai ir relikvijos. Bažnyčioje yra kripta, paremta 42 marmurinėmis kolonomis.
- San Pietro bažnyčia su bizantiškomis freskomis.
- Torre Pinta katakombos.
- Idras, mažas upelis, iš kurio kilo toponimas Otrantas.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Otrantas minimas Bremo Stoukerio romane „Drobulės dama“ (angl. The Lady of the Shroud).
Horacijus Volpoulė (angl. Horace Walpole) parašė knygą „Oranto pilis“. Pasirinko miestą iš Neapolio karalystės žemėlapio, nes pavadinimas buvo „gerai skambantis“; jis nežinojo, kad Otrantas turėjo pilį iki 1786 m.