Neil Postman

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Nebaigta versti, formatavimas, enwiki nuorodos Jei galite, sutvarkykite.

Neilas Postmanas
Neilas Postmanas
Gimė	1931 m. kovo 8 d. Niujorkas, JAV
Mirė	2003 m. spalio 5 d. (72 metai) Niujorkas, JAV
Tautybė	Amerikietis
Veikla	Rašytojas, profesorius, medijų teoretikas.
Vikiteka	Neil Postman

Neilas Postmanas (angl. Neil Postman, 1931 m. kovo 8 d. – 2003 m. spalio 5 d.) – amerikiečių autorius, pedagogas, medijų teoretikas ir kultūros kritikas, garsus dėl savo parašytų septyniolikos knygų, tarp kurių žymiausios: „Nusilinksminkime iki mirties“ (Amusing Ourselves to Death) (1985), (Conscientious Objections) (1988), „Technopolis“ (Technopoly: The Surrender of Culture to Technology) (1992), „Vaikystės išnykimas“ (The Disappearance of Childhood) (1994) ir „Švietimo pabaiga: mokyklos verybių kaita“ (The End of Education: Redefining the Value of School) (1995).

Daugiau nei 40 metų jis buvo susijęs su Niujorko universitetu. Neilas Postmanas buvo humanistas, tikėjęs, kad naujos technologijos niekada nepakeis žmogiškųjų verčių. 2003 metais jis mirė nuo plaučių vėžio.

Biografija

Neilas Postmanas gimė Niujorke, mieste, kuriame ir praleido didžiąją dalį savo gyvenimo. 1953 metais jis pabaigė studijas laisvųjų menų koledže Fredonijoje (State University of New York at Fredonia), koledže žaidė krepšinį. 1955 metais įgijo magistro laipsnį mokytojų koledže Kolumbijos universitete (Teachers College, Columbia University), 1958 metais Neilas Postmanas apsigynė mokslų daktaro laipsnį. 1959 metais pradėjo dėstytojo darbą Niujorko universitete (New York University).

1971 metais Niujorko Steinharto pedagogikos mokykloje (Steinhardt School of Education) jis sukūrė medijų ekologijos programą. 1993 metais Neilas tapo pedagogikos mokyklos profesoriumi ir kultūros ir komunikacijų departamento pirmininku, kuriuo išbuvo iki 2002 metų.

2003 m. spalio 5 dieną Flušinge jis mirė nuo plaučių vėžio.

Darbai

Neilas Postmanas parašė 18 knygų ir daugiau nei 200 straipsnių žurnalams ir laikraščiams, tokiems kaip: “The New York Times Magazine”, “The Atlantic Monthly”, “Harper’s Magazine”, “Time”, “The Saturday Review”, “The Harvard Education Review”, “The Washington Post”, “Los Angeles Times”, “Stern”, ir “Le Monde”. Nuo 1976 m. iki 1986 m. jis buvo kartą į ketvirtį leidžiamo žurnalo “ETC: A Review of General Semantics” redaktorius. Neilas Postmanas taip pat priklausė “The Nation” redaktorių grupei. Nepaisant jo susirūpinimo dėl televizijos, kompiuterių ir technologijų daromos įtakos žmonėms, Postmanas naudojo ne tik knygas, bet ir televizijos mediją tam, kad paskelbtų savo idėjas. Jis dažnai dalyvaudavo televiziniuose interviu ir 1976 metais dėstė paskaitą laidoje “Sunrise Semester” pavadinimu: “Komunikacija: nematoma aplinka” ("Communication: the Invisible Environment”).

Nusilinksminkime iki mirties

Postmano žinomiausia knyga: „Nusilinksminkime iki mirties“ (Amusing Ourselves to Death) (1985), istorinis pasakojimas kuris įspėja apie masinių komunikacijų neįgalumą skleisti rimtas idėjas ir žinias. Anot Postmano, nuo tada, kai televizija pakeitė raštą, įvairūs politiniai pokalbiai ir rimtos problemos yra nužeminamos ir paverčiamos į paviršutiniškus vaizdus. Tai, kas turėtų būti paremta rimtomis idėjomis bei mintimis, paverčiama į pramogą. Taip pat Postmanas aiškino, kad televizija nėra efektyvus būdas šviesti žmones, nes ji pateikia tik supaprastintą informaciją ir nereikalauja jokio papildomo dėmesio ar bendravimo, kas yra, anot jo, pagrindinis dalykas maksimizuoti mokymosi efektyvumą. Postmanas žmogaus ir informacijos santykius nusako pagal savo sukurtą “information–action ratio”.

Neilas Postmanas rėmėsi Maršalo Makluhano idėjomis kalbėdamas apie tai, jog įvairios medijos yra tinkamos skirtingiems žinių tipams ir nusakė kaip skirtingos kultūros vertina ir perduoda žodinę, literatūrinę ir televizinę informaciją skirtingais būdais. Jis nurodė, kad devynioliktame amžiuje Jungtinės Amerikos Valstijos buvo pasiekusios racionalių argumentų viršūnę, jis tai įvardiną kaip: “Prasmės amžių” (Age of Reason), kuriame dominavo spausdinto rašto medija. Tais laikais komplikuoti argumentai būdavo perduodami nesupaprastinti.

Knyga “Amusing Ourselves to Death“ įkvėpė 1992 metų Rodžerą Vatersą “Roger Waters” sukurti muzikos albumą “Amused to Death”.

Informuokimės iki mirties

1990 m. spalio 11 d. Postmanas pasakė visiems gerai žinomą kalbą ‘Gesellschaft für Informatik” (Vokiečių kompiuterinių mokslo bendruomenė) Štutgarte. Jis tikino, kad šiuolaikinė visuomenė per daug remiasi informacija tam, kad išspręstų įvairias problemas, ypač fundamentalias, susijusias su žmonių filosofija ir išgyvenimu. Nuo spausdinimo mašinos išradimo informacija tapo našta ir šiukšlėmis, o ne palaima.

"Tai, kas turėjo prasidėti kaip išlaisvinantis srautas, tapo visišku chaosu. Jeigu pavyzdžiu paimčiau savo gimtąją šalį, štai kas vyksta dabar: Amerikoje yra 260.000 skelbimo lentų, 11.520 laikraščių, 11.556 žurnalų <…> Viskas, nuo telegrafo ir fotografijos 19-ame amžiuje iki silikoninių mikroschemų 20-ame amžiuje, sustiprino informacijos srautą iki tokio, kad šiandien pasiekė tokias proporcijas, jog paprastam žmogui informacija nebeturi jokio santykio su problemų sprendimu.”

Anot jo kalbos, "ryšys tarp informacijos ir veiksmo yra nutrauktas. "

"Informacija tapo preke, kurią galima parduoti, pirkti ar panaudoti kaip pramogą, galimą ją dėvėti lyg drabužį, kuris iškelia asmenybę tarp kitų. Ji tapo neatodairiška, niekam neskirta ir nereikalinga. Mes esam perpildyti informacijos, skęstame joje, jos visiškai nekontroliuojame ir net nežinome ką su ja daryti. "

Postmanas taip pat lygina šiuolaikinę visuomenę su viduramžiais, kur vietoj individualaus tikėjimo asmenybei visa buvo diegiama remiantis religiniais lyderiais. Taip ir šiomis dienomis kiekvienas tiki tuo, ką jiems pasako mokslininkai, to pasekoje žmonės tampa dar naivesni nei viduramžiais. Asmenybės šiuolaikinėje visuomenėje, sąveikaujančioje su mokslu, gali tikėti visiškai bet kuo, o viduramžiais gyventojai tikėjo geranoriškais tikslais, buvo visi vieningi ir visa tai turėjo savo tikėjimo tvarką.

Technopolis

Neilo Postmano 1992 metais parašytoje knygoje (Technopoly: The Surrender of Culture to Technology), jis apibūdina „Technopolį“ kaip visuomenę, kuri tiki tik vienu tikslu: efektyvumu, kuris yra vykdomas technikos ir yra visiškai pranašesnis už žmogaus sprendimus <…> ir žmonių reikalai geriausiai vykdomi, kai jiems nurodo ekspertai. "  

Postmanas teigia, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra vienintelė šalis, kuri tapo technopoliu. Jis tikina, kad ši šalis yra užtvindyta technopoliais, ir visiškai nemato jokių šio reiškinio problemų. Bet šitai yra pavojinga, nes technopoliai nori daugiau technologijų, o to pasekoje ir daugiau informacijos. Vis dėlto, anot Postmano, situacija, kad technologines inovacijos turėtų tik vienpusį efektą, yra neįmanoma. Jis teigia, kad su vis didėjančiu prieinamu informacijos srautu, “informacija įgauna šiukšlių pavidalą”, ji ne tik nesugeba atsakyti į fundamentaliausius žmogaus klausimus, bet ir sunkiai padeda pateikti nuoseklią kryptį net ir kasdieniškų problemų sprendimams.

1996 metais per interviu Neilas Postmanas dar kartą pabrėžė savo sprendimą technopoliui, kuriame teigė, kad studentams reikia išsilavinimo istorijos, socialinio poveikio ir psichologijos srityse tam, kad jie taptų suaugusiais, “kurie geba naudotis technologijomis, o ne technologijos naudotųsi jais”.

Postmanas buvo apkaltintas Liūdizmu, nepaisant to, kad jo galutinis teiginys knygoje Amusing Ourselves to Death buvo: “Mes privalome neapsigauti dėl tokių absurdiškų sąvokų, kaip Liūdizmo pozicija”. 

Švietimo pabaiga: mokyklos vertybių kaita

Šioje knygoje Postmanas tvirtino, kad švietimas be mito ar pasakojimo, vedančio ir motyvuojančio studentą, yra švietimas be prasmės. Postmanas kalbėjo apie mokyklos demokratišką funkciją, kuri leidžia dalintis skirtingais požiūriais, padedančiais mums vienytis. Autoriaus požiūriu daugiakultūriškumas yra separatistinis judėjimas, kuris sunaikins Amerikos vienybę, bet, kita vertus, jis teigia, kad įvairiapusis mokymas yra labai svarbus dalykas, kuris turi būti panaudojamas mokant istorijos, kultūros ir kalbų.

Vaikystės išnykimas

1982 metais knygoje „Vaikystės išnykimas“ (“The Disappearance of Childhood”) Postmanas aiškina, kad tai, ką mes laikome vaikyste, yra modernusis fenomenas. Jis vaikystę apibūdina kaip laiko tarpą nuo 7 metų, kai išmokstama pilnai kalbėti, iki maždaug 17 metų, kai pilnai įvaldomas raštas. Neatsitiktinai šis laikotarpis atitinka metus, praleistus mokykloje. 

Žodis “vaikas” originaliai reiškia “sūnų ar dukrą”, bet tik naujausiais laikais jis įgavo ir antrąją prasmę, kuri nusako “asmenybę, tarp gimimo ir brandos”. Prieš naujausius laikus vaikai buvo laikyti “mažais” suaugusiais, o šiais laikais jie yra laikomi “nesuformuotais” suaugusiais.

Viduramžiais vaikai ir suaugusieji “gyveno bendrame socialiniame ir intelektualiniame pasaulyje” (36 psl.). Vaikai rengėsi kaip suaugusieji, dirbo tuos pačius darbus ir, netgi, pramogavo kaip suaugusieji (lošimas buvo laikomas normaliu užsiėmimu vaikams), bei apsiribojant raštingumu, buvo to paties intelektualumo lygmens. Nedaug vaikų lankė mokyklą. Jie nebuvo apsaugomi nuo žiaurios realybės ar gėdingų suaugusiųjų gyvenimo paslapčių. Suaugusieji neslėpdavo savo seksualinių potraukių, taip pat nebuvo tam tikrų papročių, nusakančių, kaip turėtum civilizuotai elgtis esant tam tikrai situacijai, veiksmams, ar charakteriui. “Be tinkamai suformuoto gėdos supratimo vaikystė egzistuoti negali”. Postmanas raštingumo, švietimo ir gėdos trūkumą paaiškina kaip šiuolaikinį supratimo apie vaikystę trūkumą.

Postmanas prilygina pirmąsias spausdinimo mašinas su supratimu apie vaikystę. Su raštu atėjo ir suaugusiųjų “paslaptys”, informacija pasiekiama tik suaugusiems, kurie mokėjo skaityti. O raštas reikalavo mokyklų, kuriose mokytų žmones skaityti. “Nes mokyklos buvo sukurtos paruošti raštingam suaugusiam, todėl jaunimas nebebuvo laikomas mažaisiais suaugusiais, bet buvo laikomas… neinformuotais suaugusiais” (41 psl.) Šie du faktoriai sukūrė naują socialinę hierarchiją – suaugusieji turėjo “nevaržomą rašto kontrolę vaikų aplinkoje”. Postmanui 1850 m. – 1950 m. buvo “vaikystės kulminacija”. Pradėti švęsti vaikų gimtadieniai ir rūpintis jų gerove, kaip kažkuo ypatingu, ką reikia saugoti. Vaikai gavo specialią aprangą ir literatūrą, kuri skyrėsi nuo suaugusiųjų. Vaikystė tapo kaip malonus ir nekaltas laikotarpis.

1950 m. atsirado televizija ir išnyko vaikas. Televizija yra egalitarinis informacijos perdavimo šaltinis. Pasaulyje nebeliko suaugusiųjų realybės ar paslapčių – visa tai buvo parodoma per žinias, reklamas ir visokias kitokias programas įvairaus amžiaus žmonėms. Vaikystės nekaltumas dingo ir gėdos supratimas tapo “praskiestas, supaprastintas” (85 psl.). Televizija, kuri pakeitė knygas kaip informacijos šaltinį, nereikalauja jokių papildomų žinių ir vis labiau sumažina skirtumą tarp vaiko ir suaugusiojo. Kai kurios televizijos programos vaikams sukelia suaugusiųjų minčių, o kai kurios programos padeda suaugusiems suvaikėti. Televizija sukūrė tris gyvenimo etapus: kūdikystė, vaikas-suaugęs ir senatvė.

Neilo Postmano įrodymai dėl vaikystės dingimo yra: padidėjęs nusikalstamumas prieš vaikus ir vaikų atlikti nusikaltimai, padidėjęs vaikų seksualinis aktyvumas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, supanašėjęs vaikų ir suaugusiųjų muzikos skonis, kalbėsena ir žiūrimi filmai (daugelis didelio biudžeto filmų yra iš komiksų srities, kurie prieš keletą metų būtų buvę pardavinėjami tik kaip komiksai), nedidelis skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų aprangos (mažos mergaitės su aukštakulniais, suaugusieji su sportbačiais). Netgi vaikų žaidimai buvo pakeisti komandiniu sportu (“Little leagu”, “Pee Wee” ir t. t.), labai panašiu į suaugusiųjų sportą. “Suaugusiųjų gyvenimas prarado savo aurą bei pagarbą, ir idėja, kad kažkas vyresnis, tapo apgailėtina” (133 psl.).

Jis iškelia faktą, kad civilizuotas elgesys pripažįsta mūsų gyvuliškus instinktus (seksas, smurtas ir t. t.), bet paverčia tai paslaptimis, kurios saugomos nuo vaikų. Kadangi dabar visa tai jau nebėra laikoma paslaptyje, mūsų bendruomenė gali virsti barbariška. Paprastas pavyzdys yra keiksmažodžiai, jie nebėra slepiami nuo vaikų ir vyrauja kone visur.

Postmanas teigė šią teoriją, bet nepasiūlė jokio sprendimo visai žmonijai. Rašydamas į laikraštį “Times” prieš interneto paplitimą, jis suprato, kad nebėra kelio atgal iš vizualaus elektroninio amžiaus. Postmanas tad teigė: “Pasipriešinimas atsiranda suvokiant tėvų rolę, kaip sukilimą prieš Amerikos kultūrą” (152 psl.).

Pedagoginiai pasiekimai

1969 m. ir 1970 m. Postmanas bendradarbiavo su Naujosios Rošelės (New Rochelle) pedagogu Alanu Šapiru (Alan Shapiro) mokyklos, kuri būtų paremta principais, išreikštais knygoje ”Teaching as a Subversive Activity”, kūrime. To rezultatas buvo: “Tyrimų, įsitraukimo ir nepriklausomų studijų programa” („Program for Inquiry, Involvement, and Independent Study“) kurią vykdė Naujosios Rošelės mokykloje “New Rochelle High School”. Šis “atvirų durų mokyklos” eksperimentas gyvavo 15 metų. Tolimesniais metais šiais principais buvo sukurta nemažai programų, kurios pritaikomos įvairiose Amerikos mokyklose. Šiuo metu yra išlikusios tokios mokyklos, kaip: “Village School”, esanti Great Nek miestelyje Niujorke.

Televizijos interviu, vykusiame 1995 metais, pavadinimu “MacNeil/Lehrer valanda” Neilas Postmanas kalbėjo apie savo nepasitenkinimą, jog kompiuteriai yra naudojami mokyklose. Jis manė, kad mokykla yra vieta, kurioje turi būti mokoma ne individualiai, o kaip darniai grupei. Postmanas taip pat susirūpino dėl to, jog kompiuteriai pablogins ar visai atims socialinius įgūdžius iš žmonių. 

Pasirinkta bibliografija

• Television and the Teaching of English (1961).
• Linguistics: A Revolution in Teaching, with Charles Weingartner (Dell Publishing, 1966).
• Teaching as a Subversive Activity, with Charles Weingartner (Delacorte Press, 1969)
• „Bullshit and the Art of Crap-Detection“ — speech given at National Convention for the Teachers of English (1969)
• The Soft Revolution: A Student Handbook For Turning Schools Around, with Charles Weingartner (Delacorte Press, 1971).
• The School Book: For People Who Want to Know What All the Hollering is About, with Charles Weingartner (Delacorte Press, 1973).
• Crazy Talk, Stupid Talk: How We Defeat Ourselves By the Way We Talk and What to Do About It (1976). Postman’s introduction to general semantics.
• Teaching as a Conserving Activity (1979).
• The Disappearance of Childhood (1982).
• Amusing Ourselves to Death: Public Discourse in the Age of Show Business (1985).
• Conscientious Objections: Stirring Up Trouble About Language, Technology and Education (1988).
• How to Watch TV News, with Steve Powers (1992).
• Technopoly: the Surrender of Culture to Technology (1992).
• The End of Education: Redefining the Value of School (1995).
• Building a Bridge to the 18th Century: How the Past Can Improve Our Future (1999).
• MacNeil, R. (Writer/Host).Visions of Cyberspace: With Charlene Hunter Gault (1995, July 25). Arlington, Virginia: MacNeil/Lerner Productions.

Nuorodos

• The Neil Postman Information Page
• Neil Postman: Collected Online Articles
• Neil Postman Writing on the Web Archyvuota kopija 2010-09-26 iš Wayback Machine projekto.
• Neil Postman, Defender of The Word by Lance Strate
• Memorial talk about Neil Postman by Paul Levinson
• Discussion on Technology with Scott London (MP3)
• Appearances on C-SPAN
  • Booknotes interview with Postman on Technopoly, August 30, 1992 Archyvuota kopija 2015-01-13 iš Wayback Machine projekto.
• Summary of the book Amusing Ourselves to Death
• Comparative Postman: 1985–2010, 30min. media compilation illustrating the critical merits of technological determinism 25 years later — by Cultural Farming.
• A film clip „The Open Mind — Are We Amusing Ourselves to Death?, Part I (1985)“ is available at the Internet Archive
• A film clip „The Open Mind — Are We Amusing Ourselves to Death?, Part II (1985)“ is available at the Internet Archive