Mnevis

Mneviui skirta apžadinė stela, datuojama XII a. pr. m. e. (Heliopolis)

Mnevis – dieviškasis jautis senovės egiptiečių mitologijoje. Senovės egiptiečiai jį vadino Mer-wer („didysis juodasis“) arba Nem-wer, Mnevis – graikiška vardo forma. Mnevio kulto centras buvo Heliopolis.

Piramidžių tekstuose minimas Heliopolio jautis, tačiau nėra aišku, ar taip įvardijamas Mnevis; tokios dievybės egzistavimas neabejotinai paliudytas pradedant Vidurinės Egipto karalystės laikais.

Nors iš pradžių Mnevis buvo savarankiška dievybė, vėliau jis susiliejo su Atumu-Ra – imtas laikyti jo kūniškąja manifestacija, taip pat laikytas dievo Ra ba. Mnevis neretai vaizduotas kaip juodas jautis su saulės disku bei urėjumi (uraeus). Anot Plutarcho, pagal svarbą jautis Mnevis nusileido tik jaučiui Apiui. Kaip ir jaučio Apio atveju, manyta, kad Mnevio judesiai priklausą nuo dieviškosios valios, tad jais remiantis pranašauta. Mnevio žyniai netgi tvirtino, jog Mnevis buvo ne kas kitas, o žymesniojo Apio tėvas.

Jaučiui Mneviui priklausė „haremas“, dvi jo „sutuoktinės“ – karvės, simbolizuojančios deives Hator bei Iusaaset. Jaučiui nugaišus, jį balzamuodavo ir iškilmingai laidodavo jam skirtame nekropolyje, vėlesniais laikais buvusiame į šiaurės rytus nuo pagrindinės Saulės dievo šventyklos Heliopolyje. Kita laidojimo vieta buvo skirta vadinamosioms Mnevio motinoms, kaip manyta, įkūnijančioms deivę-karvę Hesat. Jaučiui nugaišus, būdavo ieškoma jam pakaitalo, paprastai visiškai juodo jaučio. Vienu metu tegalėjo būti vienas jautis Mnevis.

Mnevio kultas – vienas iš labai nedaugelio, kurie buvo toleruojami per faraono Echnatono „Amarnos ereziją“, galbūt dėl to, kad jis buvo artimai susijęs su Saulės dievu. Žinoma, kad Echnatonas nurodė Achetatone jaučiui Mneviui pastatydinti nekropolį, tačiau kol kas jo aptikti nepavyko.