Mirštanti ir atgimstanti dievybė

Iš Osirio kūno augantys javai. Bareljefo iš Filų perpieša

Kristaus prisikėlimas. XVI a. prancūziška miniatiūra

Mirštanti ir atgimstanti dievybė – pasaulio religijose ir mitologijoje sutinkamas archetipas apie dievybę, mirštančią, kad vėl prisikeltų. Šis siužetas ypač paplitęs senovės Viduržemio jūros pakrančių kraštų mitologijoje.

Mirštanti ir atgimstanti dievybė dažniausiai vaizduojama kovojanti su drakonu ar kokia kita chtoniška, naikinančia dievybe (pvz., Osiris prieš Setą, Balu prieš Mutu, Inana prieš Ereškigalę), arba savo kokiu nors poelgiu užsitraukia Deivės-Motinos (buvusios sutuoktinės) rūstybę (Dumuzis ir Inana, Adonis ir Artemidė, Dionisas ir Hera). Šio kosminio konflikto metu dievybė nužudoma (Osiris, Adonis, Atis, Dionisas), išnyksta (Telepinas, Demetra), laikinai pralaimi, netenka gyvybiškai svarbios kūno dalies (pvz., Horas – akies). Ieškoti šio dievo išeina artimas žmogus – sesuo, žmona, motina, rečiau – sūnus ar kitas giminaitis. Radus dievą, jis atgaivinamas, o tada (dažnai su artimųjų pagalba) įveikia priešininką (pvz., Balu – Mutu ir Jamu, hetitų griaustinio dievas – su Inaros ir Hupasijos pagalba – gyvatę Ilujanką). Atgimęs dievas susigrąžina savo statusą, tačiau kartais gali tapti pomirtinio pasaulio valdovu (kaip Osiris, kurio žemiškuoju pakaitalu tampa Horas).

Mirštančios ir atgimstančios dievybės mitas glaudžiai susijęs su žemdirbystės metafora – pvz., kultūrinis herojus, egiptiečius išmokęs žemdirbystės, Osiris lyginamas su kviečio arba miežio grūdu, jo mirtis ir prisikėlimas – su Nilo potvyniais ir atoslūgiais. Šumerų mitologijoje Inana tapatinama su žemės derlumu, o jos vyras Dumuzis – su pavasarinėmis augimo galiomis. Lietaus ir audrų dievo Balu mirtis sukelia sausrą, nyką, o jo atgimimas – sužaliavimą. Mituose apie Adonį, Atį, Demetrą ir Persefonę irgi būdingai prilyginama šių dievų mirtis su sausra, badu, nyka, žiema, o sugrįžimas – su pavasariu, atgimimu, derlumu.

Senovės Egipte Osirio mirties ir prisikėlimo drama buvo pažymima per didelę šventę, sutapusia su didžiausiu Nilo potvyniu. Mesopotamijoje III tūkstm. pr. m. e. pavasario ir rudens lygiadieniais buvo švenčiamos Inanos ir Dumuzio sutuoktuvės. Adonio kultas Viduržemio jūros pakrantėse buvo susijęs su žemdirbiškomis šventėmis, graikų dionisijos ir eluesinų misterijos sutapo su derliaus nuėmimo šventėmis.

Mirštančios ir atgimstančios dievybės mito atgarsių yra ir senoviniuose ritualuose: karaliaus-žynio marinime, gyvatės ar kokio kito gyvūno, tapatinamo su sausrą lemiančia dvasia, nužudyme; mergaitės aukojime skalsos dievybei; taip pat daugelyje pavasarinių apeigų.

Šio mito semantika, į kurią patenka įvairūs ciklai (metų laikų, dienos, žmogaus gyvenimo, valdovo įpėdinystės), tvarkos ir chaoso sandūra, leido įtraukti ir astralinius, kosmogoninius, eschatologinius, iniciacinius turinius, susieti šį mitą su herojaus mitu (plg., herojaus išėjimas iš namų, kova su anapusinėmis jėgomis, pergalė ir gerovei reikalingo objekto užvaldymas, sugrįžimas). Mirties ir prisikėlimo motyvas yra paradigma, pagal kurią dėstomi įvairiausi mitiniai pasakojimai – pvz., apie Heraklį, Akteoną, Orfėją ir Euridikę, egiptiečių pasaka apie du brolius, evangelijų istorija apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Čia įžvelgiamas ir glaudus ryšys su klasikinio epinio pasakojimo schema, kur herojus, užsitraukęs dievų ar demonų rūstybę, miršta arba yra pagrobiamas, tada išgelbstimas artimųjų, nugali priešininką ir atstato prarastą gerovę (pvz., Gilgamešo epas, Odisėja, Ramajana ir kt.).

Mirštančios ir atgimstančios dievybės mitui daug dėmesio skyrė britų antropologas Džeimsas Freizeris (pagr. veikalas – „Auksinė šakelė“), kurio manymu šis siužetas atspindi archajinę žmogaus siekio valdyti gamtą paradigmą. Vėliau Freizeris susilaukė daug kritikos, o pats mitas imtas matyti kaip labiau Artimųjų Rytų, o ne visuotinis siužetas. Karlas Gustavas Jungas archetipinius mirties ir atgimimo procesus matė kaip kolektyvinės pasąmonės traspersonalinio simbolizmo dalį. Dievybės prisikėlimą jis laikė savasties integracija. Kristaus mirtį ir prisikėlimą Jungas laikė ne (tiek) istoriniu įvykiu, kiek mirštančios ir atgimstančios dievybės mito atmaina.