Marcel Reich-Ranicki
Marselis Reich-Ranickis vok. Marcel Reich-Ranicki | |
---|---|
Marcel Reich-Ranicki 2007 m. | |
Gimė | 1920 m. birželio 2 d. Vloclavekas, Lenkija |
Mirė | 2013 m. rugsėjo 18 d. (93 metai) Frankfurtas prie Maino, Vokietija |
Sutuoktinis (-ė) | Teofila (m. 2011) |
Veikla | Literatūros kritikas |
Žymūs apdovanojimai | |
| |
Vikiteka | Marcel Reich-Ranicki |
Marselis Reich-Ranickis (vok. Marcel Reich-Ranicki; 1920 m. birželio 2 d. Vloclaveke, Lenkija – 2013 m. rugsėjo 18 d. Frankfurte prie Maino) – vokiečių publicistas ir įtakingiausias[1] vokiškos literatūros kritikas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vloclaveke (1920–29)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Reich-Ranickis, asimiliavusių Lenkijos žydų trečias vaikas, 1927 m. pradėjo lankyti vokišką[2] mokyklą. Ypatingai gerai skaitantis buvo iš karto priimtas į antrą klasę.[3] Tėvui, mažo statybinių medžiagų fabriko savininkui, subankrutavus, šeima 1929 m. persikėlė į Berlyną pas turtingą dėdę.
Berlyne (1929–38)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1930 m. Marselis lankė Vernerio fon Zymenso ir Fichtės gimnazijas. A. Hitleriui atėjus į valdžią (1933), vis labiau antisemitine tampančioje aplinkoje berniukui buvo uždrausta dalyvauti papildomuose mokyklos renginiuose. Nuo bendraamžių izoliuotas Tomo Mano garbintojas[4] gausiai[5] skaitydavo (V. Šekspyro, G. E. Lesingo, F. Šilerio, H. fon Kleisto dramas, L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, O. de Balzako, Stendalio, L. Foichtvangerio, J. Vasermano, H. Hesės romanus bei A. Šniclerio noveles ir kitokius kūrinius),[6][7] lankydavo teatrus, klasikinės muzikos koncertus ir operą.
Germanistiką studijuoti besiekiančio abituriento dėl žydų kilmės Frydricho Vilhelmo universitetas (dabar: Berlyno Humboldtų universitetas) nepriėmė (1938 m.).
Dar tų pačių metų spalio 28 d. įvyko deportacija į Lenkiją.
Varšuvoje (1938–44)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ištremtasis apsistojo jau atvykusio brolio bute ir susipažino su savo būsima žmona Teofila Langnas (1920–2011).
Varšuvos gete (nuo 1940 m. lapkričio) Reich-Ranickis buvo vertėjas, rašė koncertų recenzijas ir dirbo istoriko Emanuelio Ringelblumo įsteigtame slaptame archyve. Dėl kalbinių sugebėjimų reikalingas geto likvidavimo pradžios dieną (1942 m. liepos 22. d.)[8] susituokė su Teofila, tam kad ir jos išlikimo galimybes padidinti.
Apie du mėnesius prieš geto sukilimą, papirkus sargybą bei lenkų policiją porai pavyko pabėgti (1943 m. vasario 3. d.)[9] ir pasislėpti priemiestyje pas bedarbį lenkų rinkėją Boleką Gaviną (iki 1944 rugsėjo). Materialiai ir psichologiškai ekstremalioje situacijoje alkstantys turėdavo reguliariai iš naujo įsitikinti globėjo užuojautos. Todėl šeimos vaikams atlikdavo namų darbus ir padėdavo gaminti cigaretes juodajai rinkai. Reich-Ranickis linksmindavo atpasakojant svarbius vokiečių bei Europos literatūros veikalus.
Pokario metu (1944–58)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dėkingas išlaisvintojams (1944 m. rugsėjį) Reich-Ranickis įstojo į Lenkijos darbininkų partiją (PPR) ir pradėjo dirbti slaptai komunistinei Lenkijos policijai UB (Urzad Bezpieczenstwa); iš pradžių cenzūros organizatorium, vėliau Lenkijos užsienio žvalgybos (MBP) vadovu Jungtinėje Karalystėje. Konsulinio pareigūno pavaduotojas pasiuntinybėje Londone (nuo 1948 m.) pakeitė pavardę (Ranicki vietoj Reich). Gimė sūnus Andrzej Aleksander (1948 m. gruodį).
Susikūrus Lenkijos jungtinei darbininkų partijai (PZPR), 1948), stalinistinės, antisionistinės kampanijos metu karjera slaptoje tarnyboje baigėsi. Žvalgas turėjo grįžti atgal į Varšuvą (1949), kur buvo atleistas iš visų pareigų (1950). Dėl „ideologinio susvetimėjimo“[10] iš partijos išmestasis buvo įkalintas dvi savaites.[11]
Iš kalėjimo išleistas pradėjo domėtis savo vaikystės aistra – grožine literatūra. Tačiau vokiškų knygų leidyklos lektorius bei laisvas rašytojas (nuo 1951), valstybinio radijo darbuotojas (1955) ir žurnalistas turėdavo kovoti prieš nesuprantamus publikacijos uždraudimus.[12]
Reich-Ranickis nusprendė pabėgti su šeima į Vakarų Vokietiją.
Vokietijoje (nuo 1958)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stažuotės metu (1958 m. liepą) Reich-Ranickis liko Frankfurte prie Maino. Heinrichas Bėlis, su kuriuo buvo susipažinęs Varšuvoje 1956 m.,[13] suteikė financinę paramą.[14] Atvykėlis pradėjo dirbti knygų kritiku „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (FAZ) laikraštyje (1958 m. rugpjūtį) ir naudoti dvigubą pavardę Reich-Ranicki. Literatūrinės Grupės 47 nariui (1958-67)[15] rašytojai Zigfridas Lencas ir Volfgangas Kiopenas padėjo profesiškai įsitvirtinti leisdami recenzuoti savo knygas.
Hamburge (nuo 1959), savaitraščiui „Die Zeit“ bedirbantis (1960–73) turėdavo rašyti namie ir nebūdavo kviečiamas į redakcijos konferencijas. Draugo, „FAZ“ redaktoriaus Joachimo Festo dėka pats tapo laikraščio literatūros skyriaus vedėju (1973–88); šiose pareigose 1974 m. įsteigė vokiečių lyrikos projektą „Frankfurter Anthologie“, kuriame germanistai, žurnalistai ir poetai iki šiol interpretuoja išspausdintus eilėraščius; su kitais 1977 m. inicijavo Ingeborgos Bachman konkursą – vieną iš svarbiausių vokiškos literatūros renginių (žiuri pirmininkas nuo 1977 iki 1986 m.).[16]
Reich-Ranickio kritikinio darbo intencija – padaryti literatūrą „suvokiama plačiai publikai“.[17] „Kovingi“,[18] dėl „nepakartojamo būdo kalbėti, gestikuliuoti ir grimasuoti“[19] „aukštos pramoginės vertės“[20] pasirodymai savo televizinėse laidose (Das Literarische Quartett, 1988–2001; Reich-Ranicki Solo, 2002) padarė kritiką „įžymesniu už daugelį rašytojų, kurių knygas jis aptaria“.[21]
Autobiografija „Mein Leben“ (1999) parduota Vokietijoje 1,2 milijonų kartų, išversta į 17 kalbų.[22]
Vokiškos literatūros kanonas (Der Kanon. Die deutsche Literatur, 2002–2006) yra paskutinis „literatūros popiežiaus“[23] darbas.
Nuo 2010 m. liepos Marburgo universitetas archyvuoja visus Reich-Ranickio publikuotus laikraščių straipsnius bei įgijo asmeninės bibliotekos paveldėjimo teises.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tėvai Davidas ir Helene Reich buvo nužudyti Treblinkos naikinimo stovyklos dujų kamerose (1942). Brolis, dantų gydytojas Aleksandras Herbertas Reich – nušautas karo belaisvių ir priverstinio darbo stovykloje Poniatovoje prie Lublino (1943).
Seseriai Gerdai pavyko 1939 m. pabėgti į Londoną, kur 2006 m. mirė sulaukus 99 metų. Sūnus Andrew (g. 1948) yra Edinburgo universiteto matematikos profesorius. Dailininkas Frankas Auerbachas – Reich-Ranickio pusbrolis.
Pedagoginis darbas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sent Luiso Vašingtono universitete, Misūrije, JAV (1968)
- Middleburio koledže, Vermonte, JAV (1969)
- Stokholmo ir Upsalos universitetuose (1971–1975)
- Tiubingeno universitete (nuo 1974)
- Diuseldorfo Henriko Heines (1990) ir Karlsrūjės (1991) universitetuose
- Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje, Kanadoje, Izraelyje
- ir kitose Europos šalyse
Apdovanojimai ir garbės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūros premijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Garbės daktaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Ordinai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Televizija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Parašė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Išleido[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Focus (2008.05.05.): M. Reich-Ranickiui įteikiamas Henrio Nanen apdovanojimas Archyvuota kopija 2013-09-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Süddeutsche Zeitung (2010.06.02.): M. Reich-Ranickiui 90 metų
- ↑ Vera Schwers. Kindheit im Nationalsozialismus aus biografischer Sicht (liet. Vaikystė nacionalsocializmo metu biografiniu požiūriu). LIT leidykla. Miunsteris 2002, 50 psl. ISBN 3-8258-5 144-3
- ↑ Vokietijos kultūros ministro B. Naumano kalba garbės daktaro laipsnio įteikimo proga Berlyno Humboldtų universite (2007.02.16.)[neveikianti nuoroda]
- ↑ Die Zeit (2010.05.27.): „Nesu laimingas. Niekada nebuvau“, pokalbis su M. Reich-Ranickiu gimimo dienos proga
- ↑ Berliner Morgenpost (2009.04.05.): Marselis Reich-Ranickis visada buvo pašalietis[neveikianti nuoroda]
- ↑ Der Spiegel (2010.05.22.): „Aš norėjau prasimušti“, pokalbis su literatūros kritiku
- ↑ M. Reich-Ranickio biografija
- ↑ M. Reich-Ranickio biografija
- ↑ Radio Bremen(2010.05.26.): M. Reich-Ranickio biografija Archyvuota kopija 2011-10-14 iš Wayback Machine projekto..
- ↑ Der Spiegel(1994.06.20.): „Tai buvo nereikšmingos ataskaitos“, Reich-Ranickis apie savo praeitį žvalgyboje
- ↑ Autobiografijos Mein Leben santrauka, 3 psl.[neveikianti nuoroda]
- ↑ M. Reich-Ranickio biografija
- ↑ Nürnberger Nachrichten (2009.04.09.) Reich-Ranicki. Pabėgęs iš tamsaus tunelio[neveikianti nuoroda]
- ↑ Suhrkamp ir Insel leidyklos: Reich-Ranickio biografija
- ↑ Frankfurter Allgemeine Zeitung: Reich-Ranickio biografija
- ↑ Die Zeit (2010.06.06.): M. Reich-Ranickis apdovanojamas Ludviko Biornės medaliu
- ↑ Der Spiegel (2010.05.22.): „Aš norėjau prasimušti“, pokalbis su literatūros kritiku
- ↑ Deutschlandradio (2006.10.25.): Gestikuliuojanti, atspausdinta literatūros kritika, Marcelis Reich-Ranickis: „Iš asmeninės perspektyvos. Pokalbiai nuo 1999 iki 2006“
- ↑ Apie Reich-Ranickio laidą Das Literarische Quartett
- ↑ Hessischer Rundfunk (2010.09.09): Literatūros kritikos pop žvaigždei 90 metų[neveikianti nuoroda]
- ↑ Autobiografijos Mein Leben sąntrauka, 5 psl.[neveikianti nuoroda]
- ↑ Der Spiegel (2008.10.12): Reich-Ranicki – literatūros popiežius, nuotraukos
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- M. Reich-Ranickis ginčijasi dėl erotikos svarbumo literatūroje (ištrauka iš Literarisches Quartett, 2000.06.30.)
- M. Reich-Ranickis kalba su moderatorium M. Friedmanu (Vorsicht! Friedman, 2001 m.)