Magelaninis pingvinas
| Spheniscus magellanicus |
|---|
 Magelaninis pingvinas (Spheniscus magellanicus) |
| Apsaugos būklė |
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Spheniscus magellanicus Forster, 1781 |
Magelaninis pingvinas (Spheniscus magellanicus) – pingvininių (Spheniscidae) šeimos paukštis. Pirmą kartą pastebėtas ir aprašytas 1520 metais, Ispanijos keliautojo Ferdinando Magelano ekspedicijos metu.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Papltinę nuo Čilės iki Ugnies Žemės, Folklandų salose bei rytinėje P.Amerikos pakrantėje iki Point Tombo. Populiacijoje yra 1 300 000 individų. Didžiausios kolonijos yra Punta Tombo pusiasalyje – 500 000 individų ir 120 000 individų veisiasi Čilei priklausančioje Magdalenos saloje.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kūnas pleišto formos, 70 cm ilgio. Sveria apie 4 kg. Plunksnos juodos, baltos ir baltos su juodomis dėmėmis. Nuo snapo pamato, per viršugalvį eina juoda juosta, o aplink akis, smakrą – balta. Nugara, sparnai ir uodega yra juodos spalvos. Pilvas baltas, su juodomis dėmėmis. Išilgai krūtinės eina siaura, juoda, pasagos formos juosta. Snapas juodas. Kojos juodos, pirštai sujungti plaukiojamąja plėve.
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bendruomeniniai, agresyvūs su kitais gyvūnais. Triukšmingi, balsas primena asilo bliovimą. Gyvena 20 metų. Patinai lytiškai subręsta 5 metų, o patelės – 4.
Didesnę gyvenimo dalį praleidžia vandenyje. Medžioja 30 km nuo kranto atstumu, vakare grįžta į krantą. Medžioja nedideliais, kelių paukščių būriais. Gali panerti į 50–100 m gylį. Minta smulkia žuvimi, kalmarais ir vėžiagyviais.
Naturalūs suaugusių pingvinų priešai: didieji audrapaukščiai, pietiniai jūrų liūtai, jūrų leopardai, andinės lapės, orkos ir mažieji grizonai. Kiaušinius naikina kirai. Liūtys užtvindo lizdavietes, žūva jaunikliai. Lizdus sutrypia galvijai ir guanakai.
Dauginimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Monogamai. Veisimosi periodas prasideda rugsėjo – spalio mėnesiais. Į veisimosi vietas pirmas grįžta patinas. Lizdai urvuose arba sekliose duobėse. Urvus lizdavietėms rausia patys. Dėtyje du, 125 g svorio, kiaušiniai. Inkubacija trunka 40 dienų. Pirmą pamainą visada peri patelė. Po 15 -20 dienų ją pakeičia patinas. Dažniausiai antrasis jauniklis žūna, nes tėvai pirmenybę teikia pirmajam. Iki 30 dienų jaunikliai maitinami lizde. Vėliau apsiplunksnavę jaunikliai išlenda iš urvo. Netekę dėties pingvinai antra kartą naujų kiaušinių nededa. Kai jaunikliai tampa savarankiški, suaugę šeriasi.
Apsauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2020 m. Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos duomenimis magelaninis pingvinas yra nekelianti susirūpinimo rūšis, neseniai klasifikuota kaip beveik nykstanti. Populiacijos gausios (2–3 milijonai individų), bet mažėjančios.[1]
Magelaninio pingvino populiacijos mažėjimo priežastys:
- Komercinė žuvies ir kalmarų žūklė. Paukščiai ne tik netenka maisto, bet ir žūna įsipainioję į tinklus.
- Vandenyno tarša naftos produktais.
- Globalinis atšilimas.
Rūšies apsaugos veiksmai:
- Tanklaiviams draudžiama plaukioti arčiau, nei iki kranto 40 km.
- Magelaninio pingvino veisimosi ir maitinimosi vietas Argentinos vyriausybė paskelbė saugomomis teritorijomis
- UNESCO biosferos rezervatuose globojama 20 kolonijų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 „Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos raudonasis sąrašas - Spheniscus magellanicus“. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija. anglų k.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pingvinų pasaulis: Magelaninis pingvinas anglų k.
- Magelaninis pingvinas anglų k.
- Mičigano universiteto zoologijos muziejus. Magelaninis pingvinas[neveikianti nuoroda] anglų k.
- Wildscreen Arkive. Spheniscus magellanicus Archyvuota kopija 2011-10-09 iš Wayback Machine projekto. anglų k.
