Lietuvių liaudies dainos

Lietuvių liaudies dainos – lietuvių liaudies muzikinės kultūros dalis, vokalinė muzika. Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro greta instrumentinės muzikos ir šokių.

Luokės ansamblis dainuoja liaudies dainas

Bendri bruožai

Lietuvių liaudies dainoms būdingas švelnumas, lyriškumas, neretai liūdesys.

Dainų siužetuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Taip pat dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų: žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos.

Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn. Jį gana sunku užrašyti, nes dažnai kinta metras, gausu fermatų. Tai – svarbiausi lietuvių liaudies dainų bruožai, atspindintys tik joms būdinga nuotaiką ir savitumą.

Lietuvių liaudies vokalo ornamentika labai įvairi. Liaudies dainininkai dainas puošia melizmomis, subtiliai išvingiuoja, suteikia emocinio kolorito. Dainoms būdingi subtilūs tempo kitimai, garso stiprumo svyravimai, vienos dainos atliekamos švelniai ir jautriai, kitos oriai ir karingai, dar kitos šūksmingai ar pamaldžiai. Dainų ritmikai ir balso pastatymui didelę įtaką daro tarmių artikuliacija ir priegaidės.

Stiliai ir įvairovė

Lietuvių liaudies dainos skiriasi priklausomai nuo etninių regionų. Svarbiausios tradicijos yra žemaičių, dzūkų (pietų aukštaičių), vakarų aukštaičių (pastarieji aprėpia Lietuvos Užnemunę ir Mažąją Lietuvą su Klaipėdos Kraštu) ir šiaurės rytų aukštaičių dainos.

Regioniniai skirtumai pirmiausia išryškėja dainavimo stiliuose, kurie gali būti: vienbalsiškumas (monofonija), homofoninis daugiabalsumas, heterofonija (mišrus vienbalsio ir daugiabalsio dainavimo tipas) ir polifonija.

• Vienbalsumas būdingas dzūkams. Jų dainos nepaprastai gražios, dainingos ir dažniausiai liūdnos, jų ritmas gana sudėtingas,- dažnai besikeičiančiu metru, nereguliariai pasikartojančiais akcentais, kuriantis laisvo, nesuvaržyto pasakojimo įspūdį.
• Daugiabalsumas būdingiausias Žemaitijai, kur jis ypač archajiškas, tačiau daugiau ar mažiau paplitęs po visą Lietuvą. Be to, žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaida ir ją patęsti. Tai – skiriamasis žemaičių dainų bruožas.
• Šiaurės aukštaičiai dainavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos, daug paprastesnės. Dainos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės.
• Heterofonija būdingiausia rytų Lietuvai, Aukštaitijai.
• Polifonijai priskiriamos sutartinės, kurios gyvojoje tradicijoje išnyko XX a. viduryje, tačiau labai populiariai atliekamos folkloro ansambliuose.

Žanrai

Visos lietuvių liaudies dainos (plačiąja prasme) gali būti skirstomos į dainas (siaurąja prasme), giesmes, raudas, sutartines .

Raudos

Yra veikiausiai pats seniausias žanras, susijęs su laidojimo ir vestuvių apeigomis. Pagal tai raudos skirstomos į raudas (laidotuvių) ir verkavimus (vestuvių).

Raudos atliekamos subtiliai imituojant verkimą, profesionalūs raudotojai buvo kviečiami į laidotuves ir vestuves atlikti subtiliems raudojimams, jie sugebėdavę pravirkdyti minias žmonių.

Raudotojų vis dar yra pietų ir rytų Lietuvoje.

Sutartinės

Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Jos dar vadintos saugėmis, nes jų atlikimas yra stiprus ir grubokas, tačiau šis terminas baigiamas užmiršti. Dauguma sutartinių atliekamos su šokio judesiais. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų – trijų balsų polifonijos pavyzdžiai. Joms būdingi 4 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija.

Kaip atskiram stiliui sutartinėms būdingi visi žanrai: karo, vestuvių, kalendorinio ciklo ir kiti…

Sutartinės, kaip senojo tikėjimo apeiginės giesmės pradėjo nykti su krikščionybės priėmimu, ypatingai XIX–XX ais amžiais.

Lietuvių sutartinių tekstuose labai mažai žodžių, jie kartojasi, daug priedainių. Melodijos trumputės ir siauros apimties. Jas sudaro du- penki skirtingo aukštumo garsai. Tačiau įdomiausia sutartinėse – tai ritmas ir harmonija. Ritme dažnai girdime sinkopes, o harmonija- tai nuolat skambančios sekundos. Todėl sutartinės skamba aštriai ir kaprizingai. Sutartinės būdavo dainuojamo įvairiais būdais, tos sutartinės, kurias dainuodavo dvi dainininkės arba jų grupės, vadinamos dvejinėmis. Kai sutartinę dainuoja trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą, vadinamos trejinėmis. Tas pats yra ir su ketverinėm. Baigiant dainuoti sutartines dažnai ūkiojama. Kokiais būdais bebūtų dainuojama, visada skamba tik du balsai. Dainuojant sutartines dažnai būdavo ir šokama ramiais, nuosekliais judesiais.

Lietuviškos sutartinės yra labai specifinės, tačiau savo specifika artimų kūrinių aptinkama Ukrainoje, Rusijoje finougrų (mordvių) gyvenamuose kraštuose, Balkanuose, kai kuriose negridų juodosios rasės tautose.

Giesmės

Šis žanras yra pagoniškos (senojo tikėjimo iki krikščioninės Lietuvos) arba krikščioniškos paskirties, ir, palyginus su visais kitais, krikščioniškasis yra labai jaunas.

Dauguma krikščioniškos Lietuvos giesmių atsirado krikščioniškus tekstus derinant su liaudies melodijomis, ėmė formuotis XVI–XVII a. pradedant krikščionėti valstiečių sluoksniui. Dalis giesmių yra sinkretinio pobūdžio, turi senojo tikėjimo elementų.

Žinomiausias pavyzdys yra arti išnykimo esantys Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmės giedamos įvairomis progomis. Jos sukurtos XVII a. senovines žemaičių melodijas derinant su krikščioniškais tekstais, artimos grigališkajam choralui.

Iš senojo lietuvių tikėjimo prieš įsitvirtinant krikščionybei pusės, šios giesmės dažnai būna apgiedamos apie įvairiausius lietuvių (taip pat giminingai Latvių bei Prūsų) Dievus, dažnai minima Žemyna, Perkūnas, Gabija, Saulė ir kiti. Taip pat labai svarbios yra vėlės, bei elnias devyniaragis šiose giesmėse. Manoma, kad ši žanro rūšis galėtu būti viena iš seniausių tarp lietuvių liaudies atliekamų kurinių.

Šiais laikais dar yra išlikusių bendraminčių kurie noriai gieda šias senojo tikėjimo giesmes, kaip religinė bendruomenė ,,Romuva”, ,,Lietuvos Jaunimo Ramuva”, ,,Dijūta Kalnalis” ir daug kitų, bei religinės giesmių grupės kaip ,,Kūlgrinda”. Taip pat galime atrasti daugybe šių senojo tikėjimo pėdsakų atliekamose grupėse, kaip: ,,Donis”, ,,Atalyja”, ,,Gilė”, ,,Gyvata”, ,,Trys Keturiose”, ,,Ugniavijas”, ,,Obelija”, ,,Žalvarinis” ir begalę kitų.

Dainos (siaurąja prasme)

Dainos siaurąja prasme yra arčiausiai buities esanti dainų rūšis, lydėjusi visais gyvenimo atvejais. Dėl to jos gali būti skirstomos pagal savo paskirtį į daugybę žanrų, tarp kurių yra šie:

• Vaikų dainos – vaikams skirtos arba vaikų atliekamos dainos, tarp kurių išskiriamos Lopšinės, žaidinimai, gyvūnijos apdainavimas, formulinės dainos, erzinimai ir kt.
• Vestuvių dainos – šis žanras patenka į rašytinius šaltinius jau XVI–XVII a., susijęs su vestuvių apeigomis ir papročiais, didžioji dalis šių dainų surinkta XIX a. Vestuvių dainos skirstomos į lyrines, satyrines, gėrimo, puotavimo, dialogines, verkavimus, žaidimus, šokius ir maršus. Pačios gražiausios yra lyrinės dainos, jose apdainuojami nuotakos gyvenimo virsmai.
• Karo dainos – šis dainų tipas glaudžiai susijęs su liaudies epu. Istoriniai XIII–XVI a, šaltiniai mini dainas skirtas šlovinti karžygiams ir karo žygiams. Kai kurios išlikusios dainos mena XVII a. kovas su švedais, žygius į Rygą ir Salaspilį, kovas su totoriais. Mažojoje Lietuvoje apdainuojamas Napoleonmetis. Esama pavienių dainų, menančių gilius viduramžius, pvz., „Ko tujei kunigėli, Sudaičio“.
• Kalendorinių apeigų dainos – šios dainos yra susiję su senojo tikėjimo apeigomis, jose atsispindi įvairūs senieji animistiniai tikėjimai, mitologija, žemdirbystės ir mirusiųjų kultai. Dainomis būdavo garbinamos gamtos jėgos (saulė, mėnulis, vėjas, lietus), kurios turėjo padėti užauginti gerą derlių.
• Darbo dainos – priskiriamos prie archajiškiausių folkloro formų. Jų paskirtis palengvinti darbo monotoniją darbą paverčiant maloniu meditavimu. Šiandien šis žanras gyvojoje tradicijoje smarkiai apnykęs dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Kai kurios darbo dainos turi apeiginių dainų bruožų, susijusios su senaisiais tikėjimais. Daugiausia jose atsispindi kaimo gyvenimo realijos. Tarp jų išskiriamos piemenavimo, artojų, šienapjūtės, rugiapjūtės, derliaus nuėmimo, girnų dainos, verpimo ir audimo, skalbimo, žvejybos, medžioklės, uogavimo dainos.
• Baladės – plačiausias dainų žanras, susijęs su kitais žanrais, pavyzdžiui, kalendorinių apeigų ir darbo. Baladžių melodika yra labiausiai ištobulinta. Visais laikais baladės buvo populiarus žanras, dėl to dalis jų yra ypač archajiškos, susijusios su senuoju tikėjimu, dalis mena palyginti nesenus laikus.