Leviai
Leviai (lot. leves, vns. levis) – akstimis ginkluoti ankstyvosios Romos respublikos skirmišeriai. Juos sudarydavo jauniausi ir skurdžiausi legiono kariai, kurie negalėdavo apsirūpinti brangiais ginklais bei šarvais. Todėl jie paprastai būdavo ginkluoti tik lengvomis akstimis. Legione būdavo 300 levių. Skirtingai nuo kitų pėstininkų rūšių leviai nesudarydavo savo dalinių, jie būdavo priskirti hastatų (sunkiųjų kalavijininkų) daliniams. Jų paskirtis buvo mūšio lauke trikdyti priešą apsvaidomomis akstimis ir palaikyti kirstynėse dalyvaujančius sunkiuosius pėstininkus. Akcensai ir rorarijai buvo kiti romėnų skirmišeriai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manoma, kad leviai atsirado iš Romos karalių kariuomenės skurdžiųjų karių sluoksnių, po Marko Furijaus Kamilo 386 m. pr. m. e. reformos.[1] Tie kareiviai stovėdavo labai didelės falangos užpakalinėje pusėje, būdavo ginkluoti panašiai kaip leviai. Jie apšaudymu svaidomaisiais ginklais palaikydavo pirmųjų eilių kirstynių pėstininkus, veikdavo kaip priedangos pajėgos.
Gali būti, kad susidūrimai su samnitais ir triuškinantis pralaimėjimas nuo galų karo vado Breno parodė kovinės rikiuotės lankstumo svarbą ir stambios falangos netinkamumą raižytose, kalvotose centrinės Italijos vietovėse. Šie priešininkai naudodavo daug nedidelių karinių dalinių.[2][3]
Kamilo sistema
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]IV a. pr. m. e. romėnai tebenaudojo iš etruskų paveldėtą kariuomenės organizaciją. Nors jos efektyvumas buvo abejotinas, ji pasirodė pakankamai gera kovojant su daugeliu vietinių Romos priešininkų. Kai 390 m. pr. m. e. galai įsiveržė į Etruriją, šios gyventojai paprašė Romą pagalbos. Nedidelė Romos kariuomenės grupuotė, pasiųsta atmušti galus įsibrovėlius, išprovokavo galingą keltų puolimą į Romą. Visa Romos kariuomenė buvo sunaikinta Alijos mūšyje, po kurio Markas Furijus Kamilas reformavo kariuomenės organizaciją. Pagal naująją sistemą kariai būdavo suskirstomi į klases pagal turtingumą. „Leviai“ būdavo iš skurdžiausių sluoksnių, kartu su rorarijais ir akcensais.[4]
Leviai paprastai nešdavosi pluoštą lengvų aksčių ir paprastą apvalų skydą (apie 90 cm skersmens). Kareiviai kartais naudodavo didelius stačiampius skutus (lot. scutum), jei pajėgdavo juos įsigyti.[5] Jie dažnai kaudavosi palaida rikiuote, kurią prieš mūšį sudarydavo prieš savos kariuomenės frontą, kad apmėtytų artėjančius priešus.[4]
Pagal šią sistemą po 300 levių būdavo priskirta prie hastatų dalinių, nes leviai nesudarydavo savų dalinių.[6] Normaliai suplanuotame mūšyje leviai išsirikiuodavo legiono priekyje ir trikdydavo priešus svaidydami akstis, taip pridengdavo savo hastatų ir kitų sunkiųjų pėstininkų artinimąsi. Kavaleristai ekvitai buvo naudojami rikiuotės flanguose, persekioti besitraukiančius priešus. Rorarijai ir akcensai rikiuodavosi užpakalinėse eilėse ir palaikydavo rikiuotės dalis, kurioms prireikdavo pagalbos.[7]
Polibijaus sistema
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kamilo kariuomenės organizavimo sistema pasirodė neefektyvi, iš dalies dėl didelės lengvųjų pėstininkų dalies. III a. pr. m. e. viduryje legionų struktūra buvo reorganizuota. Polibijaus aprašytoje sistemoje buvo atsisakyta lengvųjų pėstininkų įvairovės, visus juos pakeitė vienintelė skirmišerių klasė velitai.[8] Velitai savo ginkluote ir šarvuote buvo labai panašūs į levius. Jie lygiai taip pat trikdydavo priešus aksčių „ugnimi“, palaikydavo kitus savo dalinius.[9]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Southern, Pat (2007). The Roman Army: A Social and Institutional History. Oxford university press. pp. 89. ISBN 0195328787. Nuoroda tikrinta 6-12-2008.
{{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes:|accessdate=(pagalba) - ↑ Penrose, Jane (2005). Rome and Her Enemies: An Empire Created and Destroyed by War. Osprey publishing. pp. 29. ISBN 1841769320. Nuoroda tikrinta 6-12-2008.
{{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes:|accessdate=(pagalba) - ↑ Southern, Pat (2007). The Roman Army: A Social and Institutional History. Oxford university press. pp. 88. ISBN 0195328787. Nuoroda tikrinta 6-12-2008.
{{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes:|accessdate=(pagalba) - ↑ 4,0 4,1 Smith, William (1977). A Dictionary of Greek and Roman Antiquities. Little, Brown, and Co. p. 495. ISBN 0-89341-166-3.
- ↑ Smith, William (1977). A Dictionary of Greek and Roman Antiquities. Little, Brown, and Co. p. 172. ISBN 0-89341-166-3.
- ↑ Southern, Pat (2007). The Roman Army: A Social and Institutional History. Oxford university press. pp. 90. ISBN 0195328787. Nuoroda tikrinta 6-12-2008.
{{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes:|accessdate=(pagalba) - ↑ Mommsen, Theodor (1996). The History of Rome, Book II: From the abolition of the monarchy in Rome to the union of Italy. The History of Rome. ISBN 0-415-14953-3.
- ↑ Southern, Pat (2007). The Roman Army: A Social and Institutional History. Oxford university press. pp. 92. ISBN 0195328787. Nuoroda tikrinta 6-12-2008.
{{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes:|accessdate=(pagalba) - ↑ Mommsen, Theodor. The History of Rome, Book III: From the union of Italy to the subjugation of Carthage and the Greek states. The History of Rome. ISBN 0415149533.