Leon Battista Alberti

Leonas Batista Albertis

Spėjamas Alberčio autoportretas metalo plokštelėje
Gimė	1404 m. vasario 14 d. Genuja
Mirė	1472 m. balandžio 25 d. (68 metai) Roma
Palaidotas (-a)	Šv. Kryžiaus bazilika, Florencija

Veikla	architektas, polimatas

Vikiteka	Leon Battista Alberti

Leonas Batista Albertis (it. Leon Battista Alberti, 1404 m. vasario 14 d. – 1472 m. balandžio 25 d.) – XV a. italų renesanso architektas ir architektūros teoretikas. Vienas reikšmingiausių renesanso epochos architektų, polimatas, humanistas.

Biografija

Leonas Batista Albertis gimė 1404 m. vasario 14 d. Genujoje. Jis buvo kilęs iš pasiturinčių pirklių ir bankininkų giminės, kuri 1401 m. buvo ištremta iš Florencijos. Albertis su broliu Karlu buvo nesantuokiniais vaikais. Batista buvo jo krikšto vardas, vardą Leonas architektas prisiėmė vėliau. Jo tėvas Lorenzo Alberti, motina – tikriausiai našlė iš Bolonijos Bianca Fieschi. Albertis mokėsi literatūros Venecijoje, klasikines kalbas – Padujoje ir teisę – Bolonijos universitete. Jis daug keliavo po Italijos miestus, Vokietiją ir Žemutines Provincijas. 1421 m. mirė Alberčio tėvas. 1428 m. Albertis grįžo į Florenciją. 1431 m. tapo Grado patriarcho Biagio Molin sekretoriumi. 1432 m. jis buvo priimtas į popiežiaus kanceliarijos abreviatoriaus postą Romoje. Tai leido Alberčiui studijuoti Sen. Romos architektūrines liekanas. Leonas Batista Albertis rašė traktatus architektūros, tapybos, skulptūros, dramos, eilėraščių klausimais, netgi apie žirgus. Buvo tapytoju mėgėju. Būdamas 20 metų sukūrė lotynišką komediją, kuri buvo palaikyta naujai atrasta antikine. 1432 m. jis pradėjo filosofinį, kelių tomų traktatą Della famiglia („Apie šeimą“). 1435 m. Albertis parašė traktatą Della Pittura („Apie tapybą“), kuriame išdėstė linijinės perspektyvos taikymo teoriją vaizduojant trimačius objektus plokštumoje. Šį traktatą dedikavo Florencijos architektui Bruneleskiui (Bruneleskis pirmasis atrado linijinės perspektyvos taisykles).

Po Bruneleskio mirties 1446 m. Albertis tapo pirmaujančiu renesanso epochos architektu Italijoje. 1446 m. jo draugas Tommaso Parentucelli tapo popiežiumi Mikalojumi V ir priėmė Albertį į architektūros patarėjo postą restauracijos klausimais. 1450 m. Riminio valdytojas Sigismondo Malatesta dalyvavo iškilmėse Romoje ir sutiko Albertį. Riminyje architektas Matteo de’ Pasti dirbo ties šventykla, skirta įamžinti Malatestos žygius, bei tapti pomirtine jo koplyčia. Albertis sukritikavo Matteo de’ Pasti projektus ir Malatesta pakvietė jį suplanuoti koplyčios eksterjerą. Projektai buvo sustabdyti 1461 m., kai Sigismondo Malatesta susipyko su popiežiumi ir pastarasis jį ekskomunikavo. 1454-1470 m. laikotarpyje Albertis kūrė Florencijos Santa Maria Novella bažnyčios fasadą. Projektą finansavo Giovanni Rucellai. Šiame fasade Albertis taikė geometrinius ir matematinius principus, kuriuos jau anksčiau buvo apibrėžęs Bruneleskis. Santa Maria Novella fasado dizainas tapo prototipu vėlesnės baroko stiliaus Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios fasado projektui. Giovanni Rucellai Alberčiui užsakė sukurti Ručelajų rūmus Florencijoje (pradėti 1453 m.). Šių rūmų projektui buvo panaudotas Michelozzo kurtų Medičių rūmų pavyzdys. Pastato struktūra imituoja Romos Koliziejaus principus, kai vis aukštesni architektūriniai elementai yra vis lengvesni. Tai buvo pirmas toks statinys Italijoje nuo Sen. Romos laikų.

1460 m. Albertis pradėjo kurti Mantujos Šv. Sebastijono bažnyčią (XX a. pradžioje pertvarkyta į karo memorialą). Ši bažnyčia tapo pirmąja renesanso bažnyčia, kurioje buvo panaudotas graikiškojo kryžiaus išplanavimas su aukštutine ir žemutine bažnyčios dalimis. 1470 m. Albertis pradėjo projektuoti Šv. Andriaus (Sant’ Andrea) bažnyčią Mantujoje Ludoviko Gonzagos užsakymu. Albertis pats statybose nedalyvavo. Leonas Batista Albertis mirė 1472 m. balandžio 25 d. Romoje. Palaidotas Šv. Kryžiaus bazilikoje Florencijoje. Gyvenimo metu Albertis buvo vienu gerbiamiausių Italijos humanistų, dažnai laiką leido Florencijos, Urbino, Feraros ir Riminio miestuose, kurių įtakingos valdančios giminės buvo tapusios jo draugais. Svarbiausiu Alberčio indėliu į Vakarų kultūros istoriją laikomas 1452 m. dešimties knygų traktatas De re aedificatoria („Apie statinių meną“), kuris tapo pamatiniu renesanso architektūros vadovu ir jame yra anksčiausias išsamus renesanso epochos antikinės architektūros taisyklių aprašymas. Alberčio idėjos paveikė daugelį vėlesnių renesanso asmenybių, tarp kurių Leonardas da Vinčis ir Mikelandželas.

Darbų galerija

Tempio Malatestiano fasadas, Riminis
Santa Maria Novella bažnyčios fasadas, Florencija
Šv. Andriaus bažnyčios fasadas, Mantuja
Tempietto del Santo Sepolcro, Šv. Pankracijaus bažnyčios Ručelajų koplyčioje, Florencija
Feraros katedros kampanilė, nebaigta, priskiriama Alberčiui, Ferara
Ručelajų rūmų fasadas, piešinys, Florencija