Lectio divina

Lectio divina (lot. Lectio divina – šventasis skaitymas) – įvairūs metodai pamaldžiai skaityti Šventąjį Raštą.^[1]

Nuosekli lectio divina sistema aprašyta XII a., kartūzų vienuolio Gvigono II knygoje „Scala Claustralium“.^[1] Ten išvardintos keturios pakopos:^[1]

Lectio (lot. Lectio – skaitymas)
Meditatio (lot. Meditatio – apmąstymas)
Oratio (lot. Oratio – malda)
Contemplatio (lot. Contemplatio – kontempliacija)

Kiti autoriai siūlo ir kitokių pakopų, pavyzdžiui, Studio (lot. Studio – studijavimas), Compassio (lot. Compassio – atjauta), Operatio (lot. Operatio – veikimas).^[1]

Išnašos

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 Stephen J. Binz „Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą. Šiuolaikinis požiūris į lectio divina“, Kaunas, „Gyvieji akmenėliai“, 2009, ISBN 978-9986-933-9-0

Šis su religija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

[StephenJBinz_2009-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 Stephen J. Binz „Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą. Šiuolaikinis požiūris į lectio divina“, Kaunas, „Gyvieji akmenėliai“, 2009, ISBN 978-9986-933-9-0

[1]