Laima

Kitos reikšmės – Laima (reikšmės).

Laima (arba Laimė) – lietuvių ir latvių moteriška mitinė būtybė, likimo bei sėkmės deivė.

Sakmėse ir etnografiniuose šaltiniuose Laima dažniausiai – likimo lėmėja, likimo deivė. Folkloro siužetai pripažįsta vieną, dvi arba trys laimes. Savo funkcija laimės prilygsta romenų Parca, Fortuna, graikų Moiros, germanų Nornen.

Laima lėmė ne tik gimimą, bet ir tolesnį gyvenimo likimą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Laimos lėmimas buvo laikomas nepakeičiamu. Kartais Laima veikia kartu su Giltine, retkarčiais laikoma jos seserimi. Jei Laima susieta su žmogaus ir viso gyvojo pasaulio pradžia, tai Giltinė – su pabaiga.

„Laimos“ skulptūra mitologiniame take prie Šventos dvaro, Švenčionių rajonas

Pirmą kartą laimė paliudyta 1666 m. tekste. Dangaus dievybe ją laiko Matas Pretorijus kiek vėliau, tačiau tai nėra dažnas siužetas baltų folklore.

Svarbiausia deivės Laimos veiklos sritis buvo lemti gimstančiam kūdikiui likimą ir sekti, kad lėmimas pildytųsi. Be to, jai priklausė rūpintis naujagimiu ir gimdyve. Norint susilaukti didesnių deivės malonių, gimus kūdikiui, būdavo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtomis ne tik Laimai, bet ir žemės deivei Žemynėlei. Gimdymo metu moterys šaukdavosi deivės Laimos (Laimės) pagalbos. Gimus kūdikiui, atlikdavo tokias apeigas: pirmiausia pribuvėja kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu, Laimos prakaitu, paskui suvystydavo ir pakviesdavo tėvą, kuris pasveikindavo laimingai pagimdžiusią žmoną, pripildavo kaušelį gėrimo, melsdavosi už motiną ir kūdikį, dalį gėrimo nuliedavo ant žemės Žemynėlei, sakydamas: „Žemynėle, būk linksma! Žydėk mūsų rugiais, kviečiais, būk maloninga kūdikiui“. Po pasveikinimo išgerdavo kaušelį gėrimo ir duodavo gerti motinai, kuri gėrė irgi prieš tai pasveikinusi Žemynėlę. Paskui drauge su pribuvėja visi (išskyrus gimdyvę) susėsdavo už stalo, įduodavo kaušelį pribuvėjai ir melsdavosi į deivę Laimą, kuriai nuliedavo ant žemės gėrimo, kartu pasveikindami. Vėliau šiai deivei aukodavo dedeklę vištą, kuri turėjo būti juoda, balta, raiba, tik ne raudona. Vištą užmušdavo samčiu ir išvirdavo, saugodami, kad sriuba nenubėgtų (kad dalis maisto nepatektų deivei Gabijai). Išvirtą vištą valgydavo gimdyvė su kitomis moterimis, suklaupusios aplink stalą. Pribuvėja su kaušeliu rankoje melsdavosi ir gerdavo į giminių ir kaimynų sveikatą. Kaušelis turėjo apeiti aplinkui tris kartus. Pavalgę visi ką nors paaukodavo. Vėliau pribuvėja dėkodavo Laimai už sėkmingą gimdymą.

Laimės priskirtas likimas reiškiasi dalimi. Tikėjimuose yra gausybė ženklų ir pranašų dėl ateities. Pvz., gegutė kaip žmogaus gyvenimo saugotoja, gimimo, santuokos, mirties pranešėja.

Interpretacijos

Atsirado antropomorfinio pavidalo akmenų, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su visos gyvybės atsiradimu, jos globojimu, su vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jo aukas. Rasta akmenų, anot tikėjimų, su Laimos pėdomis. Iš tų pėdų akmenyse žmonės imdavo vandenį, manydami, kad jis turįs stebuklingą gydomąją ar vaisingumo galią. Prie to akmens rinkdavosi žmonės sekmadienį, sutampantį su Mėnulio jaunatimi, garbindavo jį nusilenkdami ar klaupdamiesi, aukodavo tam akmeniui duonos, vilnų, linų, pinigų. Kaimiečiai garbino prie svirno laikomą akmenį, kurį jie laikė vaisingumo ir namų laimės dievybe. Tačiau daugiausia šiai dievybei aukodavo lazdas ligoniui. Lazdas palikdavo, tikėdamiesi atgauti sveikatą – skaudamų kojų, akių ar rankų stiprybę. Dangus, jo aukštybės buvo nuolatinė gyvenamoji Laimos vieta. Iš ten į žemę vykdavo atlikti savo pareigų: globoti gyvojo pasaulio vaisingumą, gimimą, skirti gimusiems likimą. Ji tvarkė ir kitų deivių gyvenimą: lėmė vyresniosios Saulės dukros dienas, tvarkė žvaigždžių reikalus, dalyvavo gimstant Aušrinei, kėlė jos krikštynas, į kurias kvietė visas žvaigždes, tačiau nepakvietė išdidžiosios Saulės.

Patriarchato laikotarpiu Laimos ir Laimės vietą (likimo skyrimas, gyvenimo eigos tvarkymas) užėmė Dievas senelis ir net Mėnulis – į juos žmonės kreipėsi, prašydami laimės, dalios, sveikatos. O Laima tuomet tapo Dievo pagalbininke, nenustodama savo pirmykštės reikšmės.

Laima buvo mylima deivė. Jos vardas įpintas dainose, sakmėse, apsakymuose. Jai buvo priskirti ketvirtadienių ir tarpukalėdžių (nuo gruodžio 24 iki sausio 6 dienos) vakarai, vadinami šventiniais. Moterims tomis dienomis buvo draudžiama verpti. Taigi deivė Laima probaltiškame panteone užėmė gana svarbią vietą.

Legendos

Nakvojo pirklys pas neturtingą žmogų, kuriam gimė sūnus. Nakties metu Laima lemia, kad tas vaikas tapsiąs nakvojančio pirklio žentu. Pirklys nuperka vaiką ir, nuvežęs į mišką, palieka. Atskrenda iš dangaus Laima ir aprėžia aplink kūdikį ratą, kuris jį turi apsaugoti nuo blogybių. Tame rate pražysta gražiausios gėlės. Pamato jas keliaujantys pro šalį žmonės, paima kūdikį ir jį užaugina. Užaugęs jis veda Laimos skirtą pirklio dukterį.

Šaltiniai

Vikižodynas