Kitės salonas
Kitės salonas | |
---|---|
Pavadinimas | Salon Kitty |
Kilmės šalis | Italija Vokietija Prancūzija |
Režisierius | Tinto Brass |
Scenaristas (-ai) | Ennio De Concini Maria Pia Fusco Tinto Brass |
Metai | 1976 |
Žanras | erotinė drama |
Trukmė | 133 min. (režisieriaus versija) 106 min. (cenzūruota versija) |
Kalba | italų |
IMDb įrašas |
Kitės salonas (it. Salon Kitty) – 1976 m. režisieriaus Tinto Brass sukurtas erotinis filmas ir pirmasis, atnešęs jam pripažinimą. Filmas paremtas rašytojo Peter Norden to paties pavadinimo romanu.[1]
Siužetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Šokėjai ir dainininkei Kitei Kelerman priklauso vienas prabangiausių ir populiariausių bordelių Berlyne, jame nuolatos lankosi nacių lyderiai. Kartą jame apsilanko aukšto rango SS karininkas Helmutas Valenbergas, kuris priverčia Kitę perkelti saloną į kitas patalpas. Šiose įrengiama pasiklausymo aparatūra, atrenkamos dirbti tik arijų kraujo turinčios merginos ir dabar Valenbergas gali rinkti informaciją apie kitus karininkus.
Merginų atrankoje jam į akis krinta Margarita, tačiau, net ir tapusi jo meiluže per prievartą, ji nesižavi Valenbergu, o įsimyli lakūną Hansą Raiterį. Nepajėgdamas su juo konkuruoti, Valenbergas perduoda kompromituojančius duomenis ir grįžusiam į dalinį Raiteriui įvykdoma mirties bausmė. Sužinojusi apie tai, Margarita ir Kitė nusprendžia surinkti įrodymus, kad Valenbergas renka informaciją apie aukščiausius valstybės pareigūnus siekdamas asmeninės naudos...
Pagrindiniai aktoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Aktorius – vaidmuo
- Helmut Berger – Helmutas Valenbergas
- Ingrid Thulin – Kitė Kelerman
- Teresa Ann Savoy – Margarita
- John Steiner – Biondo
- Maria Michi – Hilda
- Rosemarie Lindt – Siuzana
- Paola Senatore – Marika
- John Ireland – Klifas
- Bekim Fehmiu – Hansas Raiteris
- Malisa Longo
- Sara Sperati
- Patrizia Webley
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zavattini, Cesare. L'ultimo schérmo: cinema di guerra, cinema di pace. EDIZIONI DEDALO, 1984.