Kazachai
| Kazachai | |
|---|---|
 Kazachai jurtoje, ruošiantys arbatą
| |
| Gyventojų skaičius | ~16 mln. |
| Populiacija šalyse |  Kazachstanas: 13,4 mln.[1] Kinija: 1,5 mln.[2] Uzbekija: 0,8 mln.[3] Rusija: 0,6 mln.[4] Mongolija: 0,1 mln.[5]
|
| Kalba (-os) | kazachų |
| Vėliava | 
|
| Religijos | islamas |
| Giminingos etninės grupės | karakalpakai, nogajai |
 Vikiteka: |
Kazachai |
Kazachai (қазақтар) – tiurkų tauta, gyvenanti Vidurinėje Azijoje (daugiausia Kazachstane, taip pat vakarų Kinijoje (Sindziange), Uzbekistane, Mongolijoje, Kirgizijoje), taip pat Rusijoje, JAV, Turkijoje ir kitur. Vartoja kazachų kalbą. Tikinčiųjų dauguma – musulmonai sunitai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kazachų tauta susiklostė iš įvairių klajoklių genčių. Jų etnogenezėje dalyvavo substratinės bronzos amžiaus indoiranėnų gentys. I tūkstantmetyje pr. m. e. dabartiniame Kazachstane gyveno iranėnai sakai. Pirmojo tūkstantmečio mūsų eros pradžioje prasidėjo Kazachstano tautų tiurkizacija, susijusi su tiurkų hunų ir kitų genčių imigracija. Vėliau (tūkstantmečio viduryje) krašto žmonės patyrė įvairių kitų skirtingų tiurkų genčių (džuanių, tiudzių, telių, tiurgešėjų, karlukų) įtaką.[6]
IX–XI a. Kazachstane įsiviešpatavo ogūzai, kimakai ir karlukai. XI–XIII a. krašte formavosi kipičakų etnosas. XII a. vid. į Žetisu kraštą įsiveržė karakitajai, XIII a. pr. – naimanai ir kereitai. Vėliau sekęs mongolų-totorių antpuolis ir jų valstybių (Kok Orda, Sibano ulusas, Mogolistanas) įkūrimas smarkiai paveikė genčių tarpusavio maišymąsi, jungimąsi, mongolų ir vietinių tiurkų genčių asimiliaciją. XIV a. pab. – XV a. pr. dauguma Kazachstano tiurkų genčių (kipičakai, argynai, naimanai, karlukai, kanglai, kereitai) pateko į Uzbekų ir Nogajų chanatų valdžią.[6]
Kazachų etnosas susidarė XV a. antroje pusėje įkūrus Kazachų chanatą. Susiklostė trys ūkinės-kultūrinės sąjungos – žuzai: senasis žuzas (Žetysu), vidurinis žuzas (Vidurio Kazachstanas) ir jaunasis žuzas (Vakarų Kazachstanas).[6]
XVIII–XIX a. kazachai prijungti prie Rusijos imperijos. XX a. kazachų etnosas klostėsi Kazachijos TSR, o vėliau nepriklausomo Kazachstano sudėtyje.
Ūkis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tradicinis kazachų verslas – pusiau klajoklinė ir klajoklinė gyvulininkystė (ganomos šiurkščiavilnės avys, ožkos, galvijai, žirgai, kupranugariai). Ganyta didžiulėse teritorijose (1000–1200 km spinduliu), žiemos ir vasaros ganyklose. Pagalbinis verslas – drėkinamoji žemdirbystė (soros, kviečiai). Nuo XVIII a. vidurio dėl rusų kolonizacijos mažėjant ganyklų vis daugiau kazachų tapo sėslūs žemdirbiai. Taip pat verčiamasi amatais (kilimų audimas, veltinio vėlimas, siuvinėjimas auksu, stiklo karoliukais, juvelyrinių dirbinių gamyba, metalų apdirbimas, medžio drožyba, odų apdorojimas).[7]
XX a. daugelis kazachų tapo sėslūs, pereita prie nugintinės ganyklinės gyvulininkystės, mechanizuotos žemdirbystės (daugiausia javai).
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tradicinis kazachų būstas – jurta, paplitę nuolatinių žiemos stovyklų pastatai iš akmens, medienos, žiogrių, velėnų ir meldų, taip pat žeminės. Kazachų gyvenvietė – aūlas.
Vyrai tradiciškai vilki bešmetą, chalatą (šapaną), platų odinį diržą, bašlyką, įvairias kepures ir skrybėles, moterys – palaidinę, suknelę, kelnes, siuvinėtą liemenę; ištekėjusios moterys dėvi gobtuvą (kimešek) su baltu tiurbanu.[7]
Tradicinis kazachų maistas nuo pavasario iki rudens – dažniausiai avių, karvių, kumelių pienas (airanas, kumysas), sūris, žiemą – mėsa ir augaliniai produktai. Populiarūs valgiai – bešbarmakas, plovas, kurutas, šelpekas, kuurdakas.
Kazachų tradicinės socialinės organizacijos pagrindas – klajoklių bendruomenė, būdinga mažoji patriarchalinė šeima, matrilokalinė santuoka, nuotakos išpirka (kalymas).
Kazachai turi gausų folklorą: dainų, epinių sakmių, kurias seka sekėjai (žiršiai), eilių, kurias atlieka poetai ir muzikantai improvizatoriai (akynai). Tradiciniai instrumentai – dombra, kobyzas. Svarbus dvasinės kultūros paveldas – genealoginiai padavimai, epai Didvyris Koblandy, Kozy Korneš, Bajan Slu ir kiti.[7]
Į islamą kazachai atsivertė nuo XIV a., tačiau kazachų papročiuose išliko nemažai ikiislamiškų tiurkiškų tikėjimų elementų (šamanai, galios vietos, tikėjimai į dvasias ir kt.).
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kazachai sudaro >70 % Kazachstano gyventojų, kur yra dauguma beveik visoje šalyje, išskyrus šiaurę ir šiaurės vakarus (ten vyrauja rusai).
XVIII a., po džiungarų genocido, daug kazachų atsikėlė į vakarų Kiniją – Sindziangą. Ten jie įtraukti į 56 Kinijos oficialiai pripažįstamų tautų sąrašą. Jie gyvena daugiausia šalia Kazachstano sienos – Ilio kazachų autonominėje prefektūroje, Altajaus prefektūroje, Tarbagatajaus prefektūroje; taip pat Gansu provincijos Aksajaus kazachų autonominėje srityje.
Uzbekijoje kazachai gyvena daugiausia Karakalpakstane ir šalies šiaurėje.
Rusijoje kazachai gyvena daugiausia Kazachstano pasienio kraštuose: Astrachanės, Orenburgo, Omsko, Saratovo, Čeliabinsko, Tiumenės, Volgogrado, Samaros, Kurgano srityse, Altajaus krašte ir Altajaus Respublikoje. Dalis migravę į didmiesčius.
XVIII a. kazachai, stumiami rusų, atsikėlė į Mongoliją, kur gyvena kompaktiškai Bajan Ulegėjaus aimake (absoliuti dauguma gyventojų), taip pat Chovdo mieste ir apylinkėse.
Į kitas šalis kazachai atsikėlė per TSRS vidines migracijas, bėgdami nuo persekiojimų, arba dėl ekonominės migracijos.
Lietuvoje, 2011 gyventojų surašymo duomenimis, gyveno 144 kazachai, 2021 gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, – 214 kazachų. Lietuvos kazachus vienija 2009 įkurta bendrija Nursaulė.[7]
-
Žirgų jodinėjimo menas -
Kazachas -
Kazachų moterys tradiciniais rūbais -
Kazachai klajokliai prie jurtos (Sindziangas, 1987 m.) -
Kazachų senolis iš Sindziango -
Kazachų Korano studijos XIX a.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ [1]
- ↑ [2]
- ↑ [3]
- ↑ [4]
- ↑ [5]
- ↑ 6,0 6,1 6,2 Казахи,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 Ramūnas Trimakas. kazachai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006