Gandhara

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Senovės Indijos regionas Gandhara गांधार
Šalis	Pakistanas (Chaiberis-Pachtunchva, FATA), rytų Afganistanas
Tautos	gandharai
Valstybės	Gandharos karalystė
Laikotarpis	VI a. pr. m. e. - XI a.
Miestai	Takšašila, Purušapura, Puškalavati, Udabhandapura
Vėlesnis pav.	Puštūnistanas

Gandhara (skr. (devanagari): गांधार Gandḥārā) buvo viena iš šešiolikos regionų – valstybių (mahadžanapadų) senovės Indijoje, egzistavusi iki XI a. Ji buvo Indo aukštupyje ir Kabulo slėnyje. Dabar šis regionas yra administruojamas dviejų valstybių: jis apėmė dalį Pakistano provincijos Chaiberis-Pachtunchva ir Federacijai pavaldžių genčių kraštų, taip pat Afganistano provincijas Kabulą, Laghmaną, Nangarharą ir kitas.

Senovės persai regioną dar vadino Parupraesana, kas reiškė "Už Hindukušo". Šis kalnynas persiškai buvo vadinamas Uparaesanna. Iš persų šį pavadinimą perėmę graikai regioną vadino Paropamisadais (gr. Παροπαμισάδαι). Vėliau šis pavadinimas pakeitė reikšmę, ir juo imtas vadinti pats Hindukušo kalnynas (gr. Παραπάμισος). Dabar taip vadinama viena iš kalnyno dalių - Paropamizas.

Svarbiausi regiono miestai buvo Puškalavati, Purušapura ir Taksila.

Geografija

Hindukušo kalnynas ir Gandharos slėniai į pietryčius nuo jo

Gandhara buvo žemumų regionas šiauriausiame Pandžabo kampe, giliai įsiterpęs tarp kalnynų. Jo pagrindinė ašis buvo Kabulo upė, tekanti iš vakarų į rytus. Pastarosios baseinas dalijamas į du atskirus slėnius – Kabulo slėnį vakaruose ir Pešavaro slėnį rytuose. Abu slėnius skiria siaura Chaiberio perėja.

Rytuose regionas taip pat apėmė nedidelę Indo upės atkarpą, taip pat Kabulo intakų Konaro ir Svato žemupius. Tai buvo derlingos ir tankiai gyvenamos senovės teritorijos, puikiai tinkamos žemdirbystei.

Šiaurės vakaruose regioną uždarė Hindukušo kalnagūbris (kultūrinis regionas Kafiristanas), kuris skyrė Gandharą nuo Baktrijos. Šiaurėje buvo aukštikalnių sritys, dažniausiai tapatinamos su senovine Kambodžos karalyste. Į pietus nuo regiono buvo Spin gharo kalnagūbris, už kurio prasidėjo kalnuota Arachosija. Rytuose regiono ribos nebuvo aiškios: jis susisiekė su Pandžabo lygumomis.

Istorija

Priešistorinė Gandhara

III–II tūkst. pr. m. e. Gandharos regioną kultūriškai veikė Indo slėnio civilizacija. Šiai nunykus, iki VI a. pr. m. e. teritorijoje klestėjo priešistorinė Gandharos kultūra (kitaip - Svato kultūra), o vedos mini gandharų tautą, kuri dalyvavo ir Mahabharatos įvykiuose. Manoma, kad būtent pro čia senovės arijai galėjo pasiekti Indijos subkontinentą. Svato kultūra buvo viena pirmųjų indoeuropietiškų kultūrų Pietų Azijoje.

Nuo VI a. pr. m. e. susikūrusios Gandharos karalystės sostine tapo Puškalavati. Pagal savo svarbą ji buvo išskiriama kaip viena 16 didžiųjų valstybių - mahadžanapadų. Legenda teigia, kad senovėje Gandharą valdė herojus Bharatas (Ramos brolis), kurio sūnūs įkūrė Takšašilos ir Puškalavati miestus. Tai buvo viena labiausiai nutolusių nuo Indijos civilizacijos centrų valstybė, priskiriama „Šiaurės Indijos“ (Utarapatha) pasauliui. Regionas tuometinėms Indijos valstybėms buvo ypač svarbus dėl to, kad per jį ėjo svarbūs prekybiniai keliai, susieję Indijos subkontinentą su Irano kalnyno kultūromis.

Persų ir graikų valdymas

Gandharą valdant karaliui Puškarasakti, 520 m. pr. m. e. regioną nukariavo persų Achemenidų imperija, kuri pavertė karalystę savo satrapija (vadinta GADĀRA). Į tą pačią satrapiją buvo įjungta ir gretima Kambodža. Valdant persams, į Gandharą sparčiai plito Irano kultūra, kuri maišėsi su vietinėmis indiškomis tradicijomis. Tuo metu šalyje iš paplito Khorošti raštas. Tuo metu Gandharoje kūrė indų mokslininkai Paninis ir Kautilija. Vėliau šios teritorijos susiskaldė į smulkias valstybėles, kurios apie 326 m. pr. m. e. buvo užkariautos Aleksandro Makedoniečio.

305 m. pr. m. e. Gandharos regioną užkariavo Magadhos Maurjų dinastija, taip sugrąžindama jį į Indijos kultūrinę sferą. Valdant Maurjams Gandhara ir jos sostinė Puškalavati tapo svarbiu budizmo centru, čia buvo statomos ankstyvosios stūpos ir budizmo statiniai. Maurijams nusilpus, vėl sustiprėjo helenizuoti kaimynai vakaruose: 180 m. pr. m. e. Gandharą nukariavo Graikų-baktrų karalystė iš Baktrijos. Po dešimties metų Baktrijoje įvykus perversmui, graikiškoji Gandaros dinastija (indo-graikai) atskilo nuo Baktrijos. Tai vėl atkūrė Gandharos regiono (Gandharos karalystės) politinį savarankiškumą.

Gandharos dinastijos

Nuo II a. pr m. e. Gandara tapo svarbiausiu regionu šiaurės vakariniame Indijos subkontinente, o jo kontrolė iš esmės reiškė kontrolę viso dabartinio Pakistano teritorijose. Todėl Gandharoje vienos po kitų įsigalėjo vis naujos dinastijos, kurių dauguma buvo kilusios iš Irano: kraštą valdė indo-graikai (170-35 m. pr. m. e.), indo-skitai (35 m. pr. m. e.-20 m.), indo-partai (20-60 m.). Galiausiai 60 m. čia įsigalėjo Baktrijos Kušanai. Kušanų valdymas buvo didžiausias Gandharos regiono klestėjimas, kuomet čia klestėjo Mahajanos budizmas. Gandhara su tuometine sostine Pešavare tapo svarbiu kultūriniu centru, iš kurio budizmas plito po visą Vidurio Aziją. Šis Gandharos laikotarpis dar vadinamas Gandharos civilizacija.

III a. yrant Kušanų imperijai, 241–450 m. Gandharą užvaldė Sasanidų imperija, kuri čia įkūrė Indijos satrapiją. V a. Gandharą nusiaubė eftalitai, kurie po vakarų Indijos subkontinento užkariavimo savo politiniu centru padarė Pandžabą. Taip Gandhara ėmė prarasti savo strateginę reikšmę. Kai kurie eftalitų valdovai persekiojo budizmą, ir propagavo hinduizmą. Tai lėmė Taksilos ir kitų kultūros centrų suniokojimą, budizmo kultūros nunykimą. 568 m. regione valdžią vėl atkūrė Sasanidai, o Gandharos politinis centras persikėlė į Kapisą ir Kabulą vakariniuose kalnuose, kurių vietininkai vis dar puoselėjo Budizmą. Po to, kai Sasanidus 644 m. sunaikino Kalifatas, Kabulo vietininkai galutinai tapo nepriklausomais karaliais, ir dinastija tapo žinoma kaip Kabul šahi.

Budistinė Kabul šahi nuolat susidūrė su agresyvia musulmonų grėsme ir barbariškų puštunų (pachtanų) genčių migracijomis. Nuo VIII a. vietos gandharų kalba buvo išstumta iranėniškos kalbos. Galiausiai apie 870 m. dėl musulmonų Safaridų grėsmės regiono vakaruose buvęs Kabulas tapo visiškai nebesaugus, ir ryžtasi sostinę perkelti toli į rytus, pastatant Udabhandapuros miestą ant Indo upės pakrantės. Tuo pačiu metu pasikeitė ir valdanti dinastija, kuri buvo hinduistinė: nuo tada ji vadinama Hindu šahi.

1026 m. Gandharos valstybė buvo sunaikinta Gaznevidų armijos, ir Gandharos pavadinimas nunyko iš istorijos. Vėliau Gandhara laikoma Puštunistano šiaurės vakarine dalimi.