Dreiko sąsiauris
58°34′ p. pl. 62°54′ r. ilg. / 58.567°š. pl. 62.900°r. ilg.
Dreiko sąsiauris (angl. Drake Passage, isp. Estrecho de Drake) – sąsiauris tarp Pietų Amerikos (Ugnies Žemės) ir Antarktidos (Pietų Šetlando salų), jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Ilgis 460 km, plotis iki 1120 km (plačiausias sąsiauris pasaulyje). Gylis iki 5249 m (vidutinis – 3400 m,[1] sekliausia vieta 276 m).[2] Į sąsiaurį piečiau Ugnies Žemės salos nusidriekia keletas salynų (Hermitės salos, Volastono salos, Diego Ramireso salos), kurie užsibaigia piečiausiu Pietų Amerikos tašku – Horno ragu.
Hidrografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ties sąsiauriu atsiskiria vėsaus, drėgno subantarktinio klimato juosta ir žvarbiais orais pasižyminti antarktinio klimato juosta.[1] Dreiko sąsiauryje dažni galingi štormai, ypač į pietus nuo Horno kyšulio. Vyrauja smarkūs vakarų vėjai. Ramiajame vandenyne susidarę ciklonai Dreiko sąsiaurio pietine dalimi juda į rytus. Vidutinė metinė oro temperatūra svyruoja nuo 5 °C šiaurėje iki −3 °C pietuose. Vandens paviršiaus vidutinė temperatūra šiaurėje 6 °C, pietuose apie −1 °C. Ties 60° pietų platuma dėl Antarktidos konvergencijos temperatūra smarkiai žemėja.[1]
Pietinė dalis žiemą užšąla, vasarą gausu ledkalnių. Vasario mėnesį sąsiauryje ledų nėra, o rugpjūtį vandens paviršius apšalęs labiausiai – iki 60 ° pietų platumos visur vandenį dengia ledas, o pavieniai ledkalniai pasiekia Horno kyšulį.[1]
Pro sąsiaurį iš vakarų į rytus plūsta Vakarų vėjų srovė, per sekundę pernešanti 95–150 mln. m³ vandens. Dėl to, kad ties sąsiauriu vandens srautas susiaurėja, srovė ypač pagreitėja (ypač ties 60 ° pietų platuma). Praplūdusi pro sąsiaurį, srovė toliau teka į rytus ir šiaurės rytus, tačiau dalis pasuka į Pietų Atlanto vandenyną kaip Folklando srovė.[1]
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dreiko sąsiaurio vandenyse gausu planktono, ypatingai krilio. Šie vėžiagyviai yra svarbus mėlynųjų banginių, finvalų, kalmarų, krabaėdžių ruonių ir imperatoriškųjų pingvinų maistas. Gausu žuvų, ypač, nototeninių dančių (Dissostichus mawsoni). Yra ir ledžuvių, pasižyminčių tuo, kad jų kraujyje beveik nėra hemoglobino.[1]
Laivyba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sąsiaurį pirmasis europietis pasiekė 1525 m. – tai buvo ispanų jūrininkas Fransiskas de Hosesas.[3] Dėl to, šie vandenys ispanų žemėlapiuose kartais vadinami Hoseso jūra (Mar de Hoces). Sąsiauris pavadintas anglų keliautojo ir pirato Frensio Dreiko, jį pasiekusio 1578 m., garbei. Dreikas praplaukė Magelano sąsiauriu, bet paskui audros nublokštas į pietus ir pateko į sąsiaurį. Pirmasis jūrininkas, apiplaukęs Horno ragą (1616 m.) buvo olandas Vilemas Shautenas.
Iki 1914 m. atidarant Panamos kanalą, Dreiko sąsiauriu ėjo svarbi laivybinė trasa. Dėl audringos ir atšiaurios jūros, plaukimas šiuo sąsiauriu buvo rimtas išbandymas laivams ir jų įguloms.[1] Sąsiauryje nuskendo daug laivų (pvz., ispanų laivyno „San Telmas“ 1819 m., žuvo 644 žmonės).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Drake Passage. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ Drake’o sąsiauris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ Oyarzun, Javier, Expediciones españolas al Estrecho de Magallanes y Tierra de Fuego, 1976, Madrid: Ediciones Cultura Hispánica
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
