Arnolfo di Cambio

Arnolfo di Kambijo portretas (iliustracija 1568 m. Giorgio Vasari „Le Vite“)

Arnolfas di Kambijus (it. Arnolfo di Cambio, apie 1245 – iki 1310 m.) – italų protorenesanso skulptorius, architektas, pradinio Santa Maria del Fiore katedros plano autorius.

Biografija

Arnolfas di Kambijus gimė apie 1245 m. Kole di Val d'Elsa miestelyje netoli Sienos. Jis nebuvo, kaip tikina Džordžas Vazaris, vokiečių akmendirbėjo Lapo sūnus. 1300 m. dokumente užfiksuota, kad jis gimęs Kole di Val d'Elsa miestelyje ir jo tėvas buvo vardu Kambijus. Vazario siūloma 1232 m. gimimo metų data laikoma neįtikinamai per ankstyva. Pirmą kartą Arnolfas paminėtas Nikolos Pizano asistentu 1265 m. rugsėjo 29 d. dokumente dėl Sienos katedros sakyklos užsakymo, ties kuriuo jis dirbo kartu su Lapo, Donato ir Džovaniu Pizanu. Tikriausiai Arnolfas iš pat pradžių buvo apmokytas Nikola Pizano dirbtuvėse. Dalis reljefų Šv. Dominyko arkoje Bolonijoje dabar priskiriama jaunam Arnolfui.

1277 m. Arnolfas buvo Romoje, kur dirbo Neapolio ir Sicilijos karaliui Karoliui I. Apie tai galima spėti iš Perudžos Tarybos laiško karaliui, kuriame prašoma išleisti florentietį Arnolfą fontano statyboms Didžiojoje aikštėje Perudžoje. Leidimas buvo suteiktas 1277 m. rugsėjo 10 d. Pirmasis dokumentas su užmokesčiu už fontano statybas datuotas tik 1281 m. vasario 4 d., kai Arnolfui buvo užmokėta už 24 dienų darbą ir kelionę iš Romos. Šis fontanas neišliko (išardytas tikriausiai iki 1301 m.). Penkios Arnolfo statulos iš šio fontano dabar yra Perudžos nacionalinėje Umbrijos galerijoje.

Arnolfo di Kambijaus statulos Santa Maria del Fiore katedros meno muziejuje

1280−1290 m. periodu Arnolfas daugiausia gyveno Romoje. Keletas pasirašytų darbų iš šio laikotarpio išlikę: kardinolo Guillaume de Braye kapas Šv. Dominyko bažnyčioje (San Domenico) Orvjete (vėliau išardytas ir vėl surinktas, dalis kapo fragmentų pražuvę), ciborijus virš didžiojo altoriaus Šv. Pauliaus už Romos sienų bazilikoje Romoje. Dar vienas ciborijus Arnolfui buvo užsakytas 1293 m. Santa Cecilia in Trastevere bažnyčioje. Kitas kapitalinis Arnolfo darbas Romoje buvo popiežiaus Bonifaco VIII kapas Vatikane, kuris tikriausiai baigtas iki 1296 m. (tuomet įvyko Bonifaco VIII koplyčios pašventinimas Senojoje Šv. Petro bazilikoje).

1294−1296 m. laikotarpiu prasidėjo Florencijos Santa Maria del Fiore katedros statybos ir tuo laiku Arnolfas tikriausiai jau dirbo Florencijoje. 1300 m. dokumentu jis buvo atleistas nuo mokesčių Florencijoje ir labai pagirtas kaip architektas. 1368 m. inskripcija ant Florencijos katedros jos architektu mini Arnolfą di Kambijų. Iš tikro Arnolfas prie statybų galėjo prisidėti tik ankstyvosiose jų stadijose, nes jis mirė iki 1310 m. Labai tikėtina, kad mirė 1302 m. Apie 1300 m. jis sukūrė grupę skulptūrų katedros fasadui (dabar Santa Maria del Fiore katedros meno ir Bodės (Berlynas) muziejuose), iš kurių geriausia laikoma Madonos su kūdikiu soste skulptūra.

Tarp Arnolfui priskiriamų darbų yra popiežiaus Adriano V kapas Šv. Pranciškaus bažnyčioje Viterbe, atliktas po 1276 m. Kitas kūrinys yra Annibaldi monumentas (išlikęs tik fragmentais) Šv. Jono Laterano bazilikoje Romoje. Karaliaus Karolio I statula (Kapitolijaus muziejai), atlikta tikriausiai apie 1281 m., priskiriama Arnolfui. Jis sukūrė skulptūrinę prakartėlės grupę Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje (išardyta į fragmentus). Arnolfas sukūrė popiežiaus Honorijaus IV kapą (fragmentai išliko, dabar Santa Maria in Aracoeli bažnyčioje). Kūrybai po 1290 m. priskiriami: popiežiaus Bonifaco VIII biustas (Vatikano muziejai), bronzinė Šv. Petro statula (Šv. Petro bazilika).

Vieninteliais dokumentuotais Arnolfo architektūriniais darbais yra Florencijos Santa Maria del Fiore katedros planai, datuojami nuo 1294 m. Katedros statybos sustojo po Arnolfo mirties ir buvo pratęstos 1355 m. Sunku nustatyti, kiek dabartinis katedros planas atitinka pirminius Arnolfo projektus. Jo suplanuota katedra turėjo būti daug mažesnė nei dabartinė, nors pamatų planai atitinka Arnolfo siūlytuosius. Džordžas Vazaris Arnolfo projektams buvo priskyręs grupę statinių Florencijoje, tarp kurių: trečioji miesto siena, Orsanmichele lodžija, Lanci lodžija, Vekjo rūmai, Sinjoros aikštė, Šv. Kryžiaus bazilika ir jos vienuolyno kluatrai, Šv. Jono baptisterijos marmurinis fasadas, Šv. Jono ir Kastelfranko pilys Arno upės slėnyje, Badia bažnyčios choras su šoninėmis koplyčiomis. Tik darbai Šv. Kryžiaus bazilikoje ir Badia bažnyčioje šiuo metu priskiriami Arnolfui, laikomi labai tikėtinais. Yra teigimų, kad Arnolfas galėjo prisidėti prie Orvjeto katedros statybų ir Santa Maria in Aracoeli bažnyčios Romoje pertvarkymų. Netiesiogiai Arnolfas tikriausiai prisidėjo prie Vekjo rūmų Florencijoje statybų.