Aleksejus Bestuževas-Riuminas
Aleksejus Bestuževas-Riuminas (rus. Алексей Петрович Бестужев-Рюмин, 1693 m. birželio 1 d. Maskva – 1766 m. balandžio 21 d. Sankt Peterburgas) – Rusijos imperijos valstybės veikėjas. Nuo 1742 m. grafas, nuo 1762 m. generolas feldmaršalas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kartu su broliu buvo auklėjamas užsienyje. 1712 m. su Rusijos delegacija dalyvavo Utrechto kongrese. Po to Petras I jam leido tęsti tarnybą pas Hanoverio kurfiurstą, kuris jam suteikė kamer – junkerio titulą. Kurfiurstui tapus Britanijos karaliumi Jurgiu I, tapo jo pasiuntiniu. 1718 m. atšauktas į Rusiją ir paskirtas našlaujančios Kuršo hercogienės Anos Ivanovnos oberkamer junkeriu. 1720–1740 m. diplomatas Danijoje, nuo 1734 m. pasiuntinys. 1740 m. slaptasis patarėjas, o nuo 1740 m. kovo 25 d. tikrasis slaptasis patarėjas, ministrų kabineto narys. 1740 m. mirė imperatorė Ana Ivanovna, o lapkričio 8 d. buvo nuverstas ir jo globėjas Ernstas Bironas. Bestuževas-Riuminas apkaltintas valstybės perversmo rengimu ir uždarytas į Šliselburgo tvirtovę. Nors kaltinimų ir išsigynė, bet neteko pareigų.
Sostą perėmusi imperatorė Jelizaveta 1741 m. jį paskyrė vicekancleriu, senatoriumi, paštų direktoriumi, nuo 1744 m. didysis kancleris. Iki 1758 m. vadovavo Rusijos užsienio politikai. 1742 m. su Didžiąja Britanija ir 1746 m. su Austrija sudarė sutartis, nukreiptas prieš Prancūziją ir Prūsiją. Vėliau priešinosi Rusijos suartėjimui su Prancūzija ir dalyvavimui Septynerių metų kare (1756–1763 m.) Apkaltintas būsimosios imperatorės Jekaterinos II rėmimu, 1758 m. nuteistas mirti, bet nuosprendis buvo pakeistas tremtimi. Po 1762 m. perversmo atgavo teises ir titulus, bet ne politinę įtaką.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Visuotinė lietuvių enciklopedija, III t.
- Бантыш-Каменский Д.Н. 24-й генерал-фельдмаршал граф Алексей Петрович Бестужев-Рюмин Rus-Sea, 2000
