Adomas Jurgis Čartoriskis
| Adomas Jurgis Čartoriskis lenk. Adam Jerzy Czartoryski | |
|---|---|
| |
| Čartoriskiai | |
| |
| Čartoriskiai (herbas) | |
| Gimė | 1770 m. sausio 14 d. Varšuva |
| Mirė | 1861 m. liepos 1 d. (91 metai) Montfermėjus, Prancūzija |
| Tėvas | Adomas Kazimieras Čartoriskis |
| Motina | Izabelė Fleming |
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Sofija Sapiegaitė |
| Vaikai | Vitoldas Vladislavas Izabelė Elžbieta Čartoriska |
| Veikla | Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Čartoriskių herbo kunigaikštis, politikas, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos ir Lenkijos karalystės valstybės ir karinis veikėjas. |
| Žymūs apdovanojimai | |
  | |
 Vikiteka |
Adomas Jurgis Čartoriskis |
| Parašas | |
| |
Adomas Jurgis Čartoriskis (lenk. Adam Jerzy Czartoryski, 1770 m. sausio 14 d. Varšuva – 1861 m. liepos 1 d. Montfermėjus (pranc. Montfermeil), Prancūzija) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Čartoriskių herbo kunigaikštis, politikas, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos ir Lenkijos karalystės valstybės ir karinis veikėjas. Palaidotas Monmoransi Šv. Martyno bažnyčioje.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš Lietuvos didikų Čartoriskių giminės. Tėvas Adomas Kazimieras Čartoriskis, motina rašytoja Izabelė Fleming. Brolis Konstantinas Adomas Čartoriskis, sesuo rašytoja Marija Viurtembergietė.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žmona Ona Sofija Sapiegaitė, Aleksandro Antano Sapiegos duktė. Sūnūs Vitoldas Čartoriskis, Vladislavas Čartoriskis. Duktė Izabelė Elžbieta Čartoriska, dailininkė mėgėja, meno kolekcininkė. Ištekėjo už lenkų žemvaldžio Jano Dzielinskio, vaikų nesusilaukė.
Valstybės tarnyba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1792 m. kovėsi su Targovicos konfederacijos šalininkais, vėliau pasitraukė į Vakarų Europą. Gelbėdamas šeimos dvarus nuo nusavinimo ir įkalbėtas tėvų, 1795 m. įstojo į Rusijos imperatorės Jekaterinos II tarnybą. 1796 m. suartėjo su didžiuoju kunigaikščiu, nuo 1801 m. imperatoriumi Aleksandru I, buvo vienas artimiausių jo patarėjų. 1801–1803 m. Rusijos Slaptojo komiteto narys, 1804–1806 m. Rusijos užsienio reikalų ministras, nuo 1805 m. Senato ir Valstybės tarybos narys.
Kūrė planus padedant Rusijos imperijai atkurti Lenkijos valstybę, 1805 ir 1811 m. kartu su Aleksandru I mėgino juos įgyvendinti. 1803–1824 m. buvo pirmasis reorganizuoto Vilniaus universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratorius. Po 1812 m. karo daug prisidėjo prie Lenkijos karalystės įkūrimo, 1815–1830 m. Lenkijos senatorius vaivada, Administracinės tarybos narys. Prasidėjus 1831 m. sukilimui Laikinosios vyriausybės pirmininkas. Po sukilimo emigravo, nuo 1833 m. gyveno Paryžiuje. Buvo konservatyvaus lenkų emigrantų sparno, būsimų „baltųjų“ ideologinis vadovas, politinio ir kultūros centro Hotel Lambert steigėjas.
Jo politinė koncepcija buvo panslavistinė, iki 1831 m. sukilimo iš esmės rusofiliška. Jis manė, kad atkurtoji Lenkijos valstybė ir Rusijos imperija turi sudaryti glaudžią sąjungą, jų pagrindiniai priešai būtų buvę Austrija ir Prūsija. Atmetė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės savarankiškumo idėją. Po sukilimo ėmė labiau orientuotis į Vakarų Europos valstybes, ypač į Prancūziją. Skatino Vidurio Europos slavų tautų bendradarbiavimą bei išsivaduojamąją kovą.[1]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1840 Bard polski
- Memoires (t. 1-2, 1887)
- 1904 Pamiętniki ks. Adama Jerzego Czartoryskiego./t.1-2 1904–1905/
- 1918 Powązki
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vladas Sirutavičius. Adomas Jurgis Čartoriskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 266 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Aleksandras Voroncovas |
Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras 1804 − 1806 m. |
Po to: Andrejus Budbergas |
| |||||||||||||||||||||||