Šventojo Roko diena

Šv. Rokas Prahoje

Šventojo Roko diena – Šv. Roko vardo diena, kasmet švenčiama rugpjūčio 16 d. Ši diena – vasaros brandos, derliaus dorojimo, pjūties pabaigtuvių šventės laikas.

Vardas

Šv. Rokas – prancūzų kilmės šventasis, piligrimas, gyvenęs XIII–XIV a. Savo gyvenimą Šv. Rokas paskyrė ligonių, sergančių maru, slaugymui. Pasak legendų, turėjo stebuklingą gydomąją galią. Pats taip pat buvo užsikrėtęs maru, tačiau išgijo. Šv. Rokas laikomas ligonių, ypač sergančių epideminėmis ligomis, globėju. Jo būtiniausi daiktai – lazda ir kelionmaišis. Šventasis vaizduojamas su maro žaizda ant kojos, taip pat su jį lydinčiu šunimi.

Istorija

Lietuvoje šv.Roko kultas sustiprėjo 1705 m. Vilniuje, vėliau ir Kaune, įsteigus rokitų kongregacijos vienuoliją.Jie taip pasivadino dėl to, kad savo veiklos pavyzdžiu pasirinko šv. Roką. Vieni garsesnių atlaidų Lietuvoje vyko Kražiuose. Čia 1713 m. įsikūrė vienuoliai rokitai, kurie 1743 m. miestelyje įsteigė globos namus psichiniams ligoniams. Jų dėka Kražiuose ir plačiau išpopuliarėjo ir šv. Roko kultas. Melsti sveikatos ir kitų malonių vyko maldininkai bei ligoniai iš tolimesnių apylinkių, iš visos Žemaitijos.

Papročiai

Šią dieną senoliai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią – buvo sėjami žiemkenčiai. Kaimuose žmonės visą vasarą gyvendavo be dirbtinės šviesos, keldamiesi saulei patekant ir eidami miegoti saulei nusileidus. Jei naktinėdavo, tai tik tamsoje ar lauke prie laužų. Po rugpjūčio 16-os dienos į trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas - deglas ar balana, vėliau žibalinė lempa.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pjūties pabaigos šventė sutapatinta su Roko varduvėmis.

Nuorodos

• Šv. Roko atlaidai Kražiuose^{[neveikianti nuoroda]}
• Rugpjūčio 16 dienos papročiai