Šveicarijos priešistorė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ankstyvoji Šveicarijos istorija prasieda nuo seniausiųjų laikų iki Habsburgų valdymo pradžios, kuri 1291 m. sukėlė nepriklausomybės judėjimus centriniuose Urio, Šviuco ir Untervaldeno kantonuose.

Priešistorė

Archeologiniai radiniai Wildkirchli oloje Appenzell vietovėje rodo, kad medžiotojų – rankiotojų gentys žemumose į šiaurę nuo Alpių apsigyveno vėlyvajame paleolite. Neolite ši teritorija buvo santykiniai tankiai apgyvendinta, ką rodo daugybė šio laikotarpio radinių. Seklių ežerų pakrantėse rastos polinių gyvenviečių liekanos.

Apie 1500 m. pr. m. e. dabartinės Šveicarijos teritorijoje apsigyveno keltų gentys.

Po įvairių migracijų, spaudžiami germanų genčių kimbrų ir teutonų, helvetai – viena iš daugelio keltų tautų – įsikūrė Šveicarijos plokščiakalnyje (120–100 m. pr. m. e.). Mažiausia viena iš helvetų genčių, tigūrai, dalyvavo 107–101 m. pr. m. e. vykusiame kimbrų ir teutonų įsiveržime į Narbono Galiją.

Iki Galų karo šiuolaikinės Šveicarijos teritorijoje gyveno įvairios keltų tautelės:

• Šveicarijos plokščiakalnį apgyvendino helvetai;
• Dalis Juros ir Bazelio regionas priklausė raurakams;
• Tičine gyveno lepontiečiai;
• Valė buvo padalintas tarp nantuatų, veragrų, sedunų ir uberų;
• Ženeva priklausė alobrogams;
• Retai apgyvendino dalį rytinės Šveicarijos

Romos imperijos sudėtyje

Helvetijos įjungimas į Romos imperiją

Dabartinę Šveicarijos teritoriją romėnai pradėjo užkariauti užimdami pietinį Tičiną. Ten gyvenusių isubrerių teritorija prie Romos imperijos prijungta 197–194 m. pr. m. e.

Šveicarija Romos imperijoje

58 m. dėl besitęsiančio germanų spaudimo bijodami būti izoliuoti nuo kitų keltų, helvetai nusprendė persikelti į vakarus, dabartinę Prancūzijos teritoriją, kur gyveno sąjunginė galų gentis. Jie sudegino savo namus ir 100 000 helvetų patraukė į Galiją. Julijus Cezaris, tuometinis Narbono Galijos prokonsulas, sumušė helvetus Bibracte mūšyje (58 m. pr. m. e.) ir privertė grįžti atgal.

Dar Romos respublikos laikais buvo įkurta Augusta Raurica kolonija (Kaiseraugst), netoli dabartinio Bazelio ir Julia Equestris (Nyon). Augustas įjungė visą Alpių regioną į Romos imperiją. Helvetų teritorija tapo Belgikos (Gallia Belgica) provincijos dalimi. Valė ir retų gentys išliko nepriklausomos iki buvo užkariautos Tiberijaus ir Druso 7 m. pr. m. e. Jie buvo tuo metu sujungti į Retijos provinciją, kurios sostinė buvo dabartinis Augsburgas. I a. visa dabartinės Šveicarijos teritorija buvo įjungta į Romos valstybę. 47 m. Valė buvo buvo įjungta į Vallis Poenina provinciją, o 89 m. helvetų teritorija prijungta prie Aukštutinės Germanijos provincijos, kurios sostinė buvo dabartinis Maincas.

Šveicarija, kuri šiaurėje ribojosi su Reinu, buvo strategiškai svarbi imperijai vieta. Joje buvo nuolatiniai kariuomenės garnizonai. Buvo sukurtas kelių tinklas ir įkurtos naujos gyvenvietės (vici), daugiausia palei liniją nuo Ženevos iki Arbono: Arbor Felix (Arbonas), Basilia (Bazelis), Curia (Chur), Genava (Ženeva), Lousanna (Lozana), Octodurus arba Forum Claudii Vallensium (Martigny (Martinji) kontroliuojantis didžiąją St. Bernardo perėją), Salodurum (Solothurn), Turicum (Ciūrichas), Urba (Orbe), Vitudurum (Oberwinterthur).
Romėnai 47 m. sutvarkė didžiąją St. Bernardo perėją ir 69 m. dalis Vitelijaus legionų jau galėjo ja naudotis kirsdami Alpes.

Senasis keltų elitas buvo romanizuotas. Imperijoje įsivyravo Pax romana, sienos buvo nustumtos tolyn į šiaurę ir Šveicarija nebebuvo pasienio zona. Šveicarijoje buvo kalbama lotyniškai, jautėsi ekonominis pakilimas.

III a. pabaigoje įsiveržė barbarai iš Germanijos, esančios už Reino. 259-260 m. per pasienio įtvirtinimus prasiveržę alemanai nusiaubė daug romėnų miestų ir gyvenviečių, tačiau Šveicarijoje nepasiliko. Reinas IV amžiuje vėl tampa Romos imperijos siena ir gyvenvietės dabartinės Šveicarijos teritorijoje atkuriamos. Situacija šiek tiek pagerėja, kai imperija palei Reiną sukuria gynybinių įtvirtinimų sistemą.

Romėnų valdymo pabaiga

401 m. romėnų kariuomenė paliko Reino gynybą ir pasitraukė piečiau Alpių; taip romėnai faktiškai paliko ir Retijos bei Helvetijos provincijas. Didelė dalis gyventojų taip pat pasiraukė į pietus arba į Alpes. Centrinėje ir rytinėje šalies dalyje ženkliai sumažėjo gyventojų. Žemumose apsigyveno alemanai.

Rytinės Alpės migracijų buvo mažai paliestos ir jose iki šiandien kalbama lotynų kalbos dialektais – retoromanų kalba.

Krikščionybė

Pirmuosius krikščionybės ženklus Šveicarijoje galime atrasti jau nuo III a., nors iki IV a. pradžios tai tėra tik izoliuoti atvejai. Pirmieji krikščionybės atramos taškai buvo vakarinėje Šveicarijos dalyje. Ženevoje, Sione ir Bazelyje IV a. atsiranda pirmosios bažnyčios ir vyskupijos. Iš tų laikų Ženevoje ir Martigny išlikę nemažai bažnyčių liekanų.

Graubiundene ir Ticino V a. atsirado daugybė bažnyčių ir keletas vienuolynų. Vakarinėje Šveicarijos dalyje krikščionybės platinimu rūpinosi burgundų karaliai, kurie įkūrė Sent Morico ir Romainmôtier vienuolynus. Kai VI a. burgundus išstūmė frankai, vakarinė Šveicarijos dalis jau buvo krikščioniška.

Rytinėje Šveicarijos dalyje atskiros krikščionių bendruomenės buvo dar romėnų laikais (pvz., Arbone), bet dominavo pagonys alemanai. Kai VII a. prie Bodenzė (Bodensee) ežero atvyko keliaujantys airių vienuoliai, jų krikščionybės platinimo pastangos sutiko stiprų pasipriešinimą, nes vietiniai gyventojai garbino dievą Vodaną. Pirmosios bažnyčios alemanų vietovėse buvo Säckingen ir Gallus, vėlesnis St. Gallen vienuolynas.

Keliaujančių vienuolių misijos buvo sėkmingos ir VIII a. rytinėje Šveicarijoje atsirado nemažai vienuolynų (St. Gallen, Disentis, Pfäfers, Liucerna). Kaip ir kitur, pagoniški papročiai dar ilgai išlaikė lygiagrečiai su krikščionybe.

Ankstyvieji viduramžiai

443 m. šalies rytuose įsikuria burgundai. Jie buvo asimiliuoti galų - romėnų gyventojų ir čia išliko lotynų kalba, todėl iki šiol dalyje Šveicarijos šnekama prancūziškai. VI a. pabaigoje į centrinę ir rytinę šalies dalį pamažu stumiasi alemanai, kurie tampa krašto gyventojų dauguma ir kalba alemanų dialektais.

Prieš savo žlugimą Romos imperija leido germanų gentims, vadinamiesiems federatams, apsigyventi savo teritorijoje. Už tai, kad gaudavo žemės, šios gentys turėdavo užtikrinti tos teritorijos saugumą. Burgundai 443 m. gavo regioną vadintą Sapaudia, kuris atitinką dabartinę Savoją ir didelę dalį Šveicarijos plokščiakalnio. Greitai burgundai Sapaudiją pavertė tikra karalyste (476 m., netrukus po to kai Odoakras nuvertė paskutinį Romos imperijos imperatorių Romulą Augustulą) ir gerokai išplėtė ją į Ronos slėnį (Lionas) ir Valė. Šiaurėje alemanų naujakuriai pamažu išstūmė keltų - romanų gyventojus į kalnus.

Burgundų dominavimas buvo trumpas, 534 m. juos nugalėjo frankai ir prijungė prie savo karalystės. Po poros metų (536 m.) Alemanijos kunigaikštystė taip pat buvo prijungta prie frankų valstybės. Frankų karalystė pamažu tapo imperija, kurios dalimi tapo ir Šveicarija. Pagal Verdeno sutartį 843 m. vakarinė Šveicarijos dalis atiteko Vidurio Frankų karalystei (nuo 888 m. Aukštutinės Burgundijos karalystei), likusi dalis - Rytų Frankų karalystei.

Vėlyvieji viduramžiai

Alemanija ir Aukštutinė Burgundija apie 1000 m.

Karolingų dinastijos laikotarpiu suklestėjo feodalinė sistema, vienuolynai ir vyskupystės tapo svarbiu valdžios palaikymo pagrindu. 843 m. Verdeno sutartis vakarinę dabartinės Šveicarijos dalį priskyrė Lotaringijai, o rytinę – rytinei Liudviko Vokiečio karalystei, kuri vėliau tapo Šventąja Romos imperija.

X-ame amžiuje Karolingų valdžia susilpnėjo: saracėnai nusiaubė Valė, o madjarai (vengrai) 917 m. sugriovė Bazelį ir 926 m. St. Gallen'ą. Tik po Otono I pergalės prieš madjarus 955 m. Lechfeldo mūšyje rytinės Šveicarijos teritorijos buvo vėl įjungtos į imperiją. Vakarines tuo metu valdė Burgundijos karalystė, kuri į Imperiją įjungta tik 1032 m.

XII-ame amžiuje Zėhringeno kunigaikščiams buvo suteikta valdžia burgundų teritorijoms, kurios apėmė vakarinę dabartinės Šveicarijos dalį. Jie įkūrė daug miestų, įskaitant Fribūrą (1157 m.) ir Berną (1191 m.), Murteną (Murten), Tuną (Thun), kurį laiką jiems priklausė ir Ciūrichas.

Valdant Hohenštaufenų dinastijai Alpių perėjos Retijoje ir St. Gothardo perėja įgavo didesnę reikšmę. Ypatingai St. Gothardo perėja tapo labai svarbiu tiesioginiu keliu per kalnus. Uri (1231 m.) ir Šviucas (Schwyz; 1240 m.) gavo Reichsfreiheit teises. Didžioji dalis Untervaldeno (Unterwalden) teritorijos priklausė vienuolynams, kurie šias teises turėjau jau anksčiau.

Habsburgai Šveicarijoje turėjo savo pagrindinę pilį Habsburgą ir šalia esantį Brugo (Brugg) miestą (netoli nuo romėnų Vindonissa griuvėsių), pirmąją miesto rezidenciją XI a. Jiems taip pat priklausė Aargau. Po Kyburgų (Kyburg) dinastijos išmirimo XIII a. Habsburgams atiteko didžioji dalis teritorijos į pietus nuo Reino, o per sėkmingą vedybų politiką Habsburgai taip pat išsiplėtė į Lencburgerių (Lenzburger) ir Zähringenų valdas dabartiniuose Šviuco, Nidvaldeno, Galrus ir Ciūricho kantonuose. Rudolfas I Habsburgas, kuris tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi 1273 m. atšaukė „Miško kantonams“ Uri, Šviucui ir Untervaldenui suteiktas Reichsfreiheit teises, ir jie prarado savo nepriklausomą statusą ir pradėti valdyti per vietininkus.