Peržiūrėti šaltinį Prancūzijos revoliuciniai karai

{{Infobox karinis konfliktas
|conflict=Prancūzijos revoliucijos karai. 
|image=[[Vaizdas:Varoux.jpg|300px]]
|date=[[1791]] m. – [[1802]] m.
|place=[[Europa]], [[Egiptas]], [[Vidurinieji Rytai]], [[Atlanto vandenynas]], [[Karibų jūros regionas|Karibai]]
|result=Prancūzijos respublikos pergalė.
*[[Kampo Formijaus taikos sutartis]]
*[[Liunevilio taikos sutartis]]
*[[Amjeno taikos sutartis]]
|
|combatant1= [[Vaizdas:Banner of the Holy Roman Emperor with haloes (1400-1806).svg|25px]] [[Šventoji Romos imperija]] 
*{{flag|Prussia|1750}}
*{{flagcountry|United Kingdom}}   
*{{flagicon|Russia}} [[Rusijos imperija]]   
*[[Vaizdas:Royal Standard of the King of France.svg|25px]] [[Prancūzijos istorija|Prancūzijos karalystė]]
*{{flagcountry|Spain|1785}} 
*{{flagicon|Portugal|1707}} [[Portugalija]] 
*[[Sardinijos karalystė]] 
*[[Abiejų Sicilijų karalystė]]
*{{flag|Ottoman Empire|1453}}
*{{flagicon|Netherlands}} [[Nyderlandai|Olandijos respublika]]
*{{flag|United States|1795}} (1798 – 1800 m.)
*[[Image:Flag of Haiti (civil).svg|25px]] [[Haitis]] 
|
|combatant2= {{flagicon|France}} Pirmoji Prancūzijos respublika 
*[[Vaizdas:Flag of Leinster.svg|25px]] [[Lensteris]] 
*[[File:POL COA Ciołek.svg|20px]]  [[Lenkų legionai]] 
*{{flagicon|Denmark}} [[Danija-Norvegija]] 
*Prancūzijos marionetinės valstybės 

|
|commander1= [[Vaizdas:Banner of the Holy Roman Emperor with haloes (1400-1806).svg|25px]] [[Karlas Liudvikas]]<br> 
[[Vaizdas:Banner of the Holy Roman Emperor with haloes (1400-1806).svg|25px]] [[Michael von Melas]]<br>
[[Vaizdas:Banner of the Holy Roman Emperor with haloes (1400-1806).svg|25px]] [[Jozsef Alvinczi]]<br>
[[Vaizdas:Banner of the Holy Roman Emperor with haloes (1400-1806).svg|25px]] [[Peter Quasdanovich]]<br> 
{{flagicon|Prussia|1750}} [[Charles William Ferdinand]]<br>
{{flagicon|Prussia|1750}} [[Frederick Louis]]<br>
[[Vaizdas:Royal Standard of the King of France.svg|25px]]  [[Prince de Conde]]<br>
{{flagicon|United Kingdom}}   [[Prince Frederick]]<br>
{{flagicon|United Kingdom}}   [[Horatio Nelson]]<br>
{{flagicon|United Kingdom}}  [[William Sidney Smith]]<br>
{{flagicon|Russia}} [[Aleksandras Suvorovas]] <br>
{{flagicon|United States}} [[John Adams]]<br>
|
|commander2={{flagicon|France}} [[Napoleonas Bonapartas]]<br>
{{flagicon|France}} [[Charles Pichegru]]<br>
{{flagicon|France}} [[Jean-Baptiste Jourdan]]<br>
{{flagicon|France}} [[André Masséna]] <br>
{{flagicon|France}} [[Jean Moreau]] <br>
{{flagicon|France}} [[Charles Dumouriez]]<br>
{{flagicon|France}} [[François Kellermann]]<br>
{{flagicon|France}} [[Lazare Hoche]] <br> 
[[Vaizdas:Flag of Leinster.svg|25px]]  [[Volfas Tounas]]<br>
[[File:POL COA Ciołek.svg|20px]] [[Jan Henryk Dąbrowski]]
}}

'''Prancūzijos revoliucijos karai''' – [[karas|karai]],  kilę  dėl [[Didžioji Prancūzijos revoliucija|Didžiosios Prancūzijos revoliucijos]]. Nėra visiško sutarimo, kada  prasidėjo [[Napoleono karai]]; pagal vieną versiją, pastaraisiais vadinami karai, vykę po to, kai [[Napoleonas Bonapartas|Napoleonas]] briumero 18 d. paėmė valdžią [[Prancūzija|Prancūzijoje]].

Pagal kitą versiją, Prancūzijos revoliucijos karai vyko iki [[1802]] m., o Napoleono karų pradžia laikoma karas tarp [[Jungtinė Karalystė|Jungtinės Karalystės]] ir Prancūzijos, prasidėjęs [[1803]] m. Po trumpos [[Amjeno taika|Amjeno taikos]] sudarytos 1802 m. 

Karai prasidėjo kaip Pirmosios Prancūzijos respublikos kova už išlikimą, o baigėsi, kai ji tapo stipriausia [[Europa|Europos]] valstybe, užkariavusia vokiečių žemes iki [[Reinas|Reino]] upės ir pradėjusi dominuoti [[Nyderlandai|Nyderlanduose]], [[Šveicarija|Šveicarijoje]] ir [[Italija|Italijoje]]. 

==Priežastys==
[[1789]] m. Prancūzijoje prasidėjo [[Didžioji Prancūzijos revoliucija|revoliucija]]. [[Liudvikas XVI]] neteko sosto. Kiti Europos monarchai sunerimę stebėjo įvykius Prancūzijoje ir svarstė, ar nereikėtų surengti intervencijos. [[Rugpjūčio 27]] d. jie paskelbė [[Pilnico deklaracija|Pilnico deklaraciją]], kurioje teigta, kad [[Europa|Europos]] monarchai remia karališkosios šeimos gerovę. Ideologinė Prancūzijos priešprieša su likusia Europa ir [[Austrija|Austrijos]] teritorinės pretenzijos [[Elzasas|Elzase]], agitacinė emigrantų veikla [[Austrijos Nyderlandai|Austrijos Nyderlanduose]] bei vokiečių valstybėse įaudrino padėtį.

==Karas su Pirmąja koalicija==
[[1792]] m. [[balandžio 20]] d. Įstatymų leidimo susirinkimas paskelbė karą [[Šventoji Romos Imperija|Šventajai Romos Imperijai]]. Po Liudviko XVI [[Giljotina|giljotinavimo]] buvo sudaryta [[Pirmoji antiprancūziškoji koalicija|Pirmoji koalicija kovai su Prancūzijos respublika]]. Nepaisant pilietinio karo, masinis šaukimas į armiją ir karinės reformos lėmė koalicijos pralaimėjimą. Karas baigėsi, kai Napoleonas privertė Austriją pripažinti Kampo Formijaus taikos sutartį. Tik Didžioji Britanija liko nepripažinusi Prancūzijos Respublikos.

Prasidėjus karui Prancūzijai trūko lėšų ir resursų, armijos buvo prastai organizuotos. Po pirmojo susirėmimo su austrais ([[balandžio 29]] d., netoli [[Lilis|Lilio]]) prancūzų kareiviai nužudė savo vadą, kurį įtarė išdavystę. Daug prancūzų kariuomenės vadų buvo įtarinėjami palankumu aristokratams ir keičiami labiau patikimais.  Taigi koalicijos pajėgos visai pagrįstai manė, kad invazija į Prancūziją bus lengva. 

[[File:Valmy_Battle_painting.jpg|thumb|left|300px|Valmi mūšis]]

Prie [[Reinas|Reino upės]] greitai susirinko [[Prūsijos karalystė|Prūsijos]], [[Hesenas|Heseno]], [[Austrija|Austrijos]] ir prancūzų emigrantų pajėgos, kurioms vadovavo kunigaikštis [[Charles William Ferdinand|Čarlzas Ferdinandas]]. [[Rugpjūčio 19]] d. koalicijos pajėgos kirto Prancūzijos sieną, užgrobė [[Longvis|Longvį]] ir [[Verdenas|Verdeną]], o rugsėjį apgulė Lilį ir pradėjo žygį į [[Paryžius|Paryžių]], tačiau jis buvo sustabdytas po susirėmimo prie [[Valmi mūšis|Valmi]] ir po dešimties dienų koalicinės pajėgos atsitraukė. Tuo metu prancūzų pajėgos užėmė [[Nica|Nicą]] ir [[Savoja|Savoją]] bei [[Mecas|Mecą]]. Lilio apgula austrams baigėsi nesėkmingai, o [[lapkričio 6]] d. prancūzai, vadovaujami [[Charles François Dumouriez|Dumuorezo]], laimėjo pirmą didelę pergalę [[Žemapo mūšis|Žemapo mūšyje]]. Per mėnesį po mūšio prancūzai užėmė didžiąją [[Belgija|Belgijos]] dalį. [[1793]] m. sausį, tuoj po [[Liudvikas XVI|Liudviko XVI]] giljotinavimo, prie pirmosios koalicijos prisijungė [[Ispanija]] ir [[Portugalija]], o [[vasario 1]] d. Prancūzija paskelbė karą [[Didžioji Britanija|Didžiajai Britanijai]] ir [[Nyderlandai|Nyderlandams]].  Metų pradžioje prancūzų pajėgos įsiveržė į Nyderlandus ir užėmė [[Breda|Bredą]], bet sėkmingas austrų puolimas Belgijoje privertė šias pajėgas atsitraukti, o po prancūzų pralaimėjimo [[Niervindeno mūšis|Niervindeno mūšyje]] jų vadas Dumuorezas slapta perėjo į rojalistų pusę, bet buvo išaiškintas ir suimtas [[Jakobinai|jakobinų]]. Tuo metų [[Lionas|Lione]] ir [[Marselis|Marselyje]] kilo sukilimai prieš revoliuciją, o Vandėjos sukilėliai suformavo karines pajėgas ir užmezgė ryšius su britais. Į Prancūziją tuomet veržtasi iš visų pusių: ispanai persikėlė per [[Pirėnai|Pirėnus]], [[Sardinijos karalystė|Sardinijos]] kariuomenė – [[Alpės|Alpes]], austrai užgrobė [[Valansjenas|Valensjeną]], o britai [[gegužės 31]] d. pradėjo jūrinę blokadą. Nepaisant to, revoliucionieriai įvykdė masinę [[Mobilizacija|mobilizaciją]] ir suformavo 14 armijų. Netrukus sukilimai [[Kanas (Prancūzija)|Kanuose]], Lione ir Marselyje buvo numalšinti, tačiau [[rugpjūčio 29]] d. kontrarevoliucionieriai, kartu su britų ir ispanų pajėgomis, užėmė [[Tulonas|Tuloną]] ir ten buvusius prancūzų karinius laivus (Tulonas buvo atsiimtas [[gruodžio 19]] d.). [[Rugsėjo 6]]-[[Rugsėjo 8|8]] d. prancūzai sutriuškino prūsų pajėgas ir nutraukė [[Diunkerkas|Diunkerko]] apgulą. Spalį Prancūzijos šiaurės armijos vadu tapęs [[Jean-Baptiste Jourdan|Žanas Džordonas]] laimėjo [[Vatigneso mūšis|Vatigneso mūšį]] ir perėjo į puolimą.  

[[1794]] m. revoliucionieriai perėmė iniciatyvą; nors invazija į [[Pjemontas|Pjemontą]] nepavyko, bet prancūzai išvijo Ispanijos pajėgas iš [[Rusilonas|Rusilono]] ir įsiveržė į [[Katalonija|Kataloniją]]. Tuo metu dvi prancūzų armijos puolė koalicijos pajėgas [[Belgija|Belgijoje]], o po pergalės per [[Fleriuso mūšis|Fleriuso mūšį]] [[birželio 26]] d., nubloškė jas kitapus Reino upės ir okupavo Belgiją, [[Reino kraštas|Reino kraštą]] ir pietų Olandiją. [[1795]] m.  pradžioje, po netikėtos žiemos atakos, prancūzai užgrobė [[Nyderlandai|Nyderlandus]] ir įkūrė marionetinę Batavijos respubliką, be to, Prūsija, Ispanija ir Hesenas sudarė taikos sutartį su Prancūzija, taigi jai nebegrėsė tiesioginis invazijos pavojus. Britanija bandė sustiprinti kontrarevoliucionierius, bet pastarųjų rengtas sukilimas Paryžiuje [[spalio 4]] d. buvo užgniaužtas vietinės įgulos, vadovaujamos Napoleono.  Generolas [[Charles Pichegru|Šarlis Pišegru]] perėjo į rojalistų pusę, tai lėmė nesėkmingą [[Maincas|Mainco]] apgulos baigtį ir evakuaciją iš [[Manheimas|Manheimo]]. [[1796]] m. Trys Prancūzijos armijos pradėjo veržtis [[Tirolis|Tirolio]], [[Viena|Vienos]] kryptimi. Dvi iš jų, vadovaujamos Džordono ir [[Jean Moreau|Morėjaus]], persikėlė per Reiną, trečia, vadovaujama Bonoparto, įsiveržė į Italiją. Per Reiną persikėlusios pajėgos pasiekė [[Bavarija|Bavariją]]  rugsėjį, bet po austrų pergalės per [[Amgergo mūšis| Amgergo mūšį]] abi armijos atsraukė atgal per Reiną, tačiau Italijoje Napoleonas atskyrė Austrijos ir Sardinijos armijas, užgrobė [[Milanas|Milaną]], apgulė [[Mantuja|Mantują]] ir sutriuškino prieš jį pasiųstas austrų pajėgas, o Prancūzijoje Vandėjos sukilėliai buvo sutriuškinti [[Lazare Hoche|Hočo]]. [[1797]] m. [[vasario 14]] d. britų laivynas per [[Šv. Vincento kyšulio mūšis| Šv. Vincento kyšulio mūšį]] sutriuškino ispanų flotilę, bandžiusią prisijungti prie Prancūzijos laivyno. Napoleonas po apgulos užėmė Mantują, o austrai nesugebėjo sustabdyti jo veržimosi į Tirolį. Balandį, kai kitos prancūzų pajėgos persikėlė per Reiną, Austrija paprašė taikos. Spalį Austrija pasirašė Kampo Formijaus taikos sutartį, pripažindama Belgiją, Reino kraštą ir didelius Šiaurės Italijos plotus Prancūzijai. [[1798]] m. kadangi tik Didžioji Britanija liko kovoti su Prancūzija, Napoleonas surengė ekspediciją į Egiptą. Tuo tarpu Direktoriją įsiveržė į [[Šveicarija|Šveicariją]]: įkūrė Helvetijos respubliką ir aneksavo [[Ženeva|Ženevą]]. Taip pat buvo pasiųsta ekspedicija į [[Airija|Airiją]] padėti sukilėliams prieš britų valdžią, bet pasiųsti laivai buvo užgrobti britų.

==Egipto ekspedicija==
[[Vaizdas:Louis-François Baron Lejeune 001.jpg|thumb|300px|left|Mūšis prie piramidžių]]

Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė – [[Jungtinė karalystė|Didžioji Britanija]], turėdama stipriausią [[Karo laivynas|karo laivyną]], tęsė karą. Norėdama pakirsti D. Britanijos kolonijinę galybę, [[Direktorija]] nutarė surengti karinę eskpediciją į [[Indija|Indiją]], turtingiausią anglų valdą. Kelias į Indiją ėjo per [[arabai|arabų]] kraštus, todėl Direktorija pritarė Bonaparto pasiūlymui užimti [[Egiptas|Egiptą]], kuris tuo metu priklausė [[Osmanų imperija]]i, ir kartu susigrąžinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais.

[[1798]] m. gegužę Napoleonas su 40000 karių ir jūrininkų išplaukė į Egiptą. [[Birželio 11]] d. šios pajėgos užėmė [[Malta|Maltą]], atsisakiusią primti ekspedicijos pajėgas. Prancūzų [[Flotilė|flotilei]] pavyko sveikai pasiekti Egiptą, nors [[admirolas|admirolo]] [[Horacijus Nelsonas|H. Nelsono]] vadovaujamas anglų laivynas juos persekiojo. [[Liepos 1 ]] d. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino [[Aleksandrija|Aleksandrijoje]]. Užėmę šį uostą, prancūzai patraukė link [[Kairas|Kairo]]. [[Liepos 21]] d. [[mameliukai|mameliukų]] pajėgos buvo sutriuškintos [[Al Gizos mūšis|Al Gizos mūšyje]], prancūzai įžengė į mameliukų apleistą Kairą. Tačiau Nelsono vadovaujamas anglų laivynas naktį iš [[Rugpjūčio 1]] į [[Rugpjūčio 2|2]] prie [[Abukyro mūšis|Abukyro]] sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipte Bonaparto kariuomenę. Pačiame Egipte prasidėjo [[partizaninis karas]], o rugsėjį [[Osmanų imperija]] Prancūzijai  paskelbė [[Džihadas|džihadą]]. Siekdamas užbėgti už akių galimam osmanų įsiveržimui į Egiptą, Napoleonas nužygiavo šiaurėn į dabartinių [[Izraelis|Izraelio]] ir [[Libanas|Libano]] teritorijas. Jo pajėgos užėmė [[Gaza|Gazą]], [[Jafa|Jafą]], [[balandžio 16]] d. atmušė osmanų kontrapuolimą ir apgulė [[Akas|Aką]]. Tačiau vietinė įgula, remiama britų laivyno, išsilaikė ir gegužę Napoleonas su kariuomene, išretinta ligų, atsitraukė ir grįžo į Egiptą.

[[1799]] m. [[liepos 11]] d. osmanų kariuomenė, vadovaujama [[Mustafas Paša|Mustafos Pašos]], išsilaipino [[Abukyro įlanka|Abukyro įlankoje]], bet [[liepos 25]] d. Napoleonas sumušė šias pajėgas. Po mėnesio Napoleonas, sužinojes, jog [[direktorija]] prarado jo iškovotas žemes [[Italija|Italijoje]], grįžo į Prancūziją. Egipte likusios pajėgos buvo sutriuškintos britų ir osmanų pajėgų [[1801]] m.

==Kvazikaras==
Šis konfliktas buvo nepaskelbtas karas tarp [[JAV]] ir Prancūzijos, vykęs nuo 1798 iki 1800 m. Karas kilo dėl JAV [[Jungtinių Valstijų Kongresas|Kongreso]] atsisakymo toliau mokėti skolas revoliucinei Prancūzijai ir užmegztų santykių su [[Jungtinė Karalystė|Britais]]. Amerikiečių prekybinius laivus pradėjo puldinėti prancūzų piratai, taigi JAV buvo priversta atkurti po [[JAV nepriklausomybės karas|Nepriklausomybės karo]] smarkiai sumažintą [[Jungtinių Valstijų karinės jūrų pajėgos|laivyną]]. Karo pradžia laikoma [[liepos 7]] d., kai Kongresas nutraukė visas sutartis su Prancūzija. Netrukus amerikiečių laivynas užgniaužė piratų antpuolius, o 1800 m. [[rugsėjo 30]] d. amerikiečiai, padedami britų diplomatų, pasirašė su Prancūzija konvenciją, užbaigusią konfliktą.    

==Karas su Antrąja koalicija==

[[Vaizdas:Battle_of_zurich.jpg|thumb|250px|left|Antrojo Ciuricho mūšio paveikslas]] 
[[1798]] m. pasinaudojus Anglijos finansine parama, buvo suformuota Antroji koalicija, į kurią pirmą kartą įėjo [[Rusijos imperija|Rusija]]. Karo pradžia Prancūzijai buvo nesėkminga. Trūko lėšų, Napoleonas tuo metu kariavo Egipte. Koalicijos kariuomenės įsiveržė į Italiją, Šveicariją ir Nyderlandus. Rusų generolas [[Aleksandras Suvorovas]] keliskart nugalėjo prancūzus Italijoje ir privertė juos atsitraukti į [[Alpės|Alpes]]. Tačiau britai turėjo trauktis iš Nyderlandų, kai buvo užgrobta jų flotilė, o rusų kariuomenė buvo sutriuškinta prancūzų, vadovaujamų [[André Masséna|Andrė Mesenos]] Šveicarijoje per [[Antrasis Ciuricho mūšis|antrąjį Ciuricho mūšį]]. Po jo Rusija pasitraukė iš koalicijos. Sužinojęs apie Italijos praradimą, [[1799]] m. [[rugpjūčio 23]] d. Napoleonas grįžo į Prancūziją. [[1799]] m. [[lapkričio 9]] d. jis įvykdė valstybės perversmą ir įkūrė [[Konsulatas (Prancūzija)|Konsulatą]]. Jis surinko pajėgas [[Dižonas|Dižone]] ir žygiavo per Šveicariją, kad užpultų ten esančias austrų pajėgas. [[1800]] m. [[birželio 14]] d. sutriuškino austrus [[Marengo mūšis|Marengo mūšyje]] ir okupavo šiaurės Italiją. Kita prancūzų kariuomenė, vadovaujama [[Jean Moreau|Morėjaus]], įsiveržė į Bavariją ir sutriuškino austrus [[Hohenlindeno mūšis|Hohenlindeno mūšyje]], o Austrija paprašė taikos. [[1801]] m. [[vasario 9]] d. buvo pasirašyta Liunevilio taika. [[1802]] m. [[kovo 26]] d. Anglija pasirašė Amjeno taikos sutartį. Po jos vykęs taikos periodas buvo ilgiausias 1792–[[1815]] m. laikotarpiu.  
 
==Šaltiniai==
„Karai“, R. G. Grant, „ Alma littera “, leidimas lietuvių kalba, 2006 m., 196-201 psl. 

== Taip pat skaitykite ==
* [[Didžioji Prancūzų revoliucija]]
* [[Napoleono karai]]

[[Kategorija:Prancūzijos revoliuciniai karai| ]]

{{commons|French Revolutionary Wars}}

[[als:Koalitionskriege]]