Andoros istorija
Andoros pavadinimas yra iberiškos - baskiškos kilmės, kas rodo seną šalies kilmę. Politinį savarankiškumą įgavo valdant Karolio Didžiojo sūnui, 801 m. iš maurų atėmusiam Barseloną – Liudvikui I. Liudvikas I 819 m. dalį siuzereniteto perdavė Urgelio vyskupui. Nuo IX amžiaus pabaigos iš Andoros gyventojų duokles ėmė ir Urgelio grafai, ir vyskupai. Vėliau grafų teisės perėjo grafams de Foix. 1278 metais teismo sprendimu Andora pripažinta bendra grafų de Foix ir Urgelio vyskupų valda. 1419 m. buvo įkurtas Andoros savivaldos organas Generalinė Taryba, bet reali jo įtaka buvo menka ir Urgelio vyskupai išsaugojo savo įtaką, o de Foix valda perėjo Navaros karaliui – 1607 m.
1970 metais įvesta visuotinių rinkimų teisė. 1991 m. Andora pripažinta savarankiška valstybe. 1993 m. įtvirtinta konstitucija. Jungtinių Tautų (JT) narė yra nuo 1993 m.
Airija |
Albanija |
Andora |
Armėnija |
Austrija |
Azerbaidžanas |
Baltarusija |
Belgija |
Bosnija ir Hercegovina |
Bulgarija |
Čekija |
Danija |
Estija |
Graikija |
Gruzija |
Islandija |
Ispanija |
Italija |
Jungtinė Karalystė |
Juodkalnija |
Kazachija |
Kosovas |
Kroatija |
Latvija |
Lenkija |
Lichtenšteinas |
Lietuva |
Liuksemburgas |
Makedonija |
Malta |
Moldavija |
Monakas |
Norvegija |
Nyderlandai |
Portugalija |
Prancūzija |
Rumunija |
Rusija |
San Marinas |
Serbija |
Slovakija |
Slovėnija |
Suomija |
Švedija |
Šveicarija |
Turkija |
Ukraina |
Vatikanas |
Vengrija |
Vokietija