Zahumlė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Zahumlė (serb. Захумље – „už Humo (kalno)“), kitaip Zahlumija, Humas, Chelmas – viduramžių valstybė Balkanuose, dabartinėje pietų Bosnijoje ir Hercegovinoje (Hercegovinos istoriniame regione) ir Kroatijoje (pietinėje Dalmatijoje). Didžiąją dalį jos istorijos ji buvo nuo didesnių valstybių priklausoma valda.

Захумље Zahumlė
Kroatijos vasalė (iki XI a.) Raškos (927-960), Duklios dalis (1054-1091) Serbijos dalis (1091-1254) Bosnijos banato ir karalystės dalis (1312-1435) Osmanų imperijos vasalė (1435-1483)
← 910 – 1483 →
Vėliava Herbas
Location of Chelmija 925 m.
Sostinė	Stonas
Kalbos	Senoji slavų kalba
Valdymo forma	monarchija
Zahulmjės kunigaikščiai
910-940 (pirmasis žinomas)	Mikalojus (Zahumlė)
1466–1483 (paskutinis)	Vladislovas Hercegovičius
Era	Viduramžiai
- Nepriklausoma	910 m., 910
- Nukariavo Osmanai	1483 m.

Geografija

Pagrindinės Zahumlės teritorijos apėmė Adrijos pajūrio ruožą nuo Neretvos upės šiaurėje iki Dubrovniko pietuose. Šiauriau buvo Paganija, o piečiau – Travunija. Zahumlei priklausė ir Pelješaco pusiasalis. Zahumlė taip pat apėmė kalnuotas teritorijas giliau žemyne, atsiremdama į Pogoriją (už jos buvo Bosnija).

Svarbiausios gyvenvietės regione buvo Stonas (gr. το Σταγνον), Mokriskikas (gr. το Μοκρισκικ), Joslis (gr. το Ιοσλε), Galumainikas (gr. το Γαλυμαενικ), Dobriskikas (gr. το Δοβρισκικ) ir kt. Kunigaikštystė buvo dalinami į 9 dalis (župas): Stono, Popovo, Dubravos, Lukos, Dabaro, Žapskos, Goričko, Večeniko

Istorija

Kroatijos įtakoje

Zahulmjė 814 m.

I tūkst. pr. m. e. Zahumlė sudarė dalį Ilyrijos ir buvo gyvenama ilyrų. VII a. kraštas slavizuotas ir čia susikūrė viena iš proto-serbų sklavinijų (kiti buvo Duklia, Raška, Bosnija, Travunija ir Paganija). Ankstyvuoju laikotarpiu ji pateko į Pajūrio Kroatijos įtaką ir kartu su Travunija, Paganija ir Duklia, buvo priskiriama Raudonajai Kroatijai.

Tam tikrą nepriklausomybę Zahumlė gavo X a. I pusėje, kuomet minimas jos valdovas Michailas Viševičius (910-940), vietinės Viševičių dinastijos atstovas, kuris sėkmingai vykdė politiką ir laviravo tarp galingesnių kaimynių Kroatijos, Raškos ir Bulgarijos. Michailas valdė ne tik Zahulmję, bet ir gretimas kunigaikštystes pietuose - Travuniją ir Duklią. Tiesa, jam nepriklausė Ragūza, kurią valdė Bizantija.

Po Michailo mirties valstybę trumpam prijungė Raška, kurią tuo metu valdė Časlavas Klonimirovičius, didysis serbų vienytojas, tačiau vėliau ji vėl minima kaip Kroatijos vasalė. Kroatijos įtaka tęsėsi iki XI a.

Duklios, Raškos ir Bosnijos įtakoje

Nuo XI a. Zahumlė pateko į kitos serbų župos – Duklios valdžią, o apie 1091 m. hegemonija perėjo Serbijos didžiajai kunigaikštystei. Zahumlė ir toliau buvo traktuojama kaip atskira feodalinė valda, ir joje valdė atskiri županai. 1166 m. į Zahumlės sostą pasodintas Raškos valdovo brolis Miroslavas Didysis (1166–1190), kuris pripažino brolio Stefano Nemanios viršenybę. Nuo tada Zahumlės kunigaikštystė buvo valdoma kaip atskiras vienetas Raškos sudėtyje, ir čia daugiausia valdė Miroslavo palikuonys. Jai reikėjo laviruoti tarp Serbijos, Bizantijos ir Vengrijos įtakos.

Tuo pat metu Zahumlę nuo jūros atskyrė Venecijos respublika, vėliau čia viešpatavo Ragūzos respublika.

Bosnijos ir Osmanų įtakoje

Sandaljo Chraničiaus kunigaikštystė 1412 m.

1254 m. Zahumlė pripažino Vengrijos karalystės hegemoniją, nors tuo pačiu į ją pretendavo ir Serbija, kurios karaliai kartais titulavosi "Visos Serbijos ir Pakrantės karaliais". Vengrijos įtaka lėmė katalikybės sustiprėjimą krašte o kartu vėl įtraukė Zahulmję į Kroatijos politinę orbitą. Tuometinis Kroatijos banas Povilas I Šubičius (1275–1312) užėmė kunigaikštystę, o 1312 m. paliko ją savo sūnui Mladenui II, kuris buvo kartu ir Bosnijos banas. Maždaug tuo metu kunigaikštystė neteko savo svarbiausio pajūrio miesto Stono ir pusiasalio, kurie buvo parduoti Ragūzos respublikai.

Po to, kai Bosnijoje įvyko pilietinis karas tarp Šubičių ir Kotromaničių, 1322-1326 m. valdžią Zahumlėje paėmė pastarieji, galutinai paversdami Zahumlę Bosnijos banato dalimi. 1377 m. jis liko Bosnijos karalystės dalimi. Karalystės sudėtyje Humo kunigaikštystė 1388 m. buvo atiduota karvedžiui Vlatko Vuković Kosača. Tai leido įsigalėti Kosača giminei. Po Vlatko mirties kunigaikštystę paveldėjo jo sūnėnas Sandaljis Chraničius, kuris buvo vis labiau nepriklausomas nuo Bosnijos karaliaus. Vietoj to, įsivėlęs į karus su įtakinga vietos didikų gimine Pavlovičiais, 1415 m. jis sudarė sąjungą su Osmanų imperija, kas įtraukė Humo kunigaikštystę į Osmanų politinę orbitą. Sandaljo žemės apėmė teritorijas ne tik pačioje Zahumlėje, bet ir piečiau, t. y. Travunijoje.

1435 m. Humo kunigaikštystę paveldėjo Sandaljo sūnėnas Stefanas Vukčičius. Pradėjęs karą su Zeta, jis nukariavo jos vidines sritis iki pat Skodros ežero. Jis toliau palaikė santykius su Osmanais, tačiau 1444 m. sudarė sutartį su Aragonu, kad galėtų apsiginti nuo Bosnijos karaliaus. 1449 m. jis perkrikštijo savo valstybėlę Šventojo Savos kunigaikštyste ir gavo vakarietišką "Hercogo" titulą. 1451 m. jis užpuolė Ragūzos respubliką pajūryje.

1463 m. Osmanų imperija nukariavo Bosnijos karalystę ir įsiveržė į Zahumlę. Apgulus Blagajaus miestą, Stefanas turėjo vėl pripažinti Osmanų siuzerenitetą, atiduoti žemes į šiaurę nuo Blagajaus ir nusiųsti savo jauniausią sūnų į Stambulą kaip įkaitą. Ten pastarasis priėmė islamą ir vėliau tapo imperijos viziriu.

1466 m. Stefanui mirus, kunigaikštystę paveldėjo jos paskutinis kunigaikštis Vladislovas Hercegovičius. 1482 m. jis susidūrė mūšyje su savo broliu musulmonu, kuriam pralaimėjo. Šventojo Savos kunigaikštystė buvo įjungta į Osmanų imperiją ir paversta Hercegovinos sandžaku.

Kunigaikščiai

• Kroatijos viešpatavimas;
• Michailas (Zahumlė) 910-940;
• Kroatijos viešpatavimas;
• Ljutovidas c. 1039–1054;
• Duklios viešpatavimas (1054-1091);
• Serbijos viešpatavimas (1091-1254):
  • Zavida, apie 1113;
  • Slavogastas 1151-1156 (Desos vietininkas);
  • Miroslavas (Zahumlė) (Stefano Nemanjos vietininkas) 1162-1190;
  • Rastko 1190 - 1192;
  • Miroslavas (Zahumlė) 1192-1198 (pakartotinai);
  • Toljenas I 1199-1227;
  • Petaras Miroslavljevičius 1199-1227;
  • Toljenas II iki 1239;
  • Andrija (1243-1249);
  • Bogdanas Andrijičius iki 1249;
  • Radoslavas (Zahumlė) 1249-1254;
• Vengrijos karalystės vasalė:
  • Nikola (Zahumlė);
  • Bogdanas II 1285 - 1299
• Bosnijos dalis:
  • Mladenas I Šubičius, Bosnijos banas 1299–1304;
  • Paulas I Šubičius, Koratijos banas 1304–1312;
  • Mladenas II Šubičius 1312 - 1322;
  • Stefanas Kotromaničius II, Bosnijos banas 1325–1353;
  • Tvrtko, Bosnijos banas ir karalius 1353 - 1391;
  • Vlatkas Vukovičius (1388-1392);
  • Sandaljis Chraničius (1392-1435);
• Osmanų imperijos vasalė:
  • Stjepanas Vukčičius (1435–1466);
  • Vladislovas Hercegovičius, (1466–1483);